„Viena iš priežasčių, kodėl savo vaikų labai nekalbinu tapti jūrininkais, ta, kad kapitonas šiais laikais tapo administratoriumi. Jis rašo krūvas elektroninių laiškų, organizuoja begales treniruočių, visokių mokymų. Prieinama iki tokio absurdo, kad iš biuro gauni nurodymą, kaip tau plaukti per vandenyną. Jau nebe ta romantika jūroje, kokia būdavo anksčiau“, – sako kapitonas S. Lučka, jūrininko profesiją pasirinkęs dėdės, tėvo brolio Ričardo Lučkos, kuris daug metų dirbo Klaipėdos uosto kapitono pavaduotoju, įkvėptas.
15 metų jau žinojo, kuo bus
Ir kitas jo dėdė – Alfredas Lučka irgi buvo kapitonas. Deja, jis žuvo 1981 metais nardydamas prie Kubos krantų. „Lietuvos jūrų laivininkystė“ netgi turėjo laivą, pavadintą „Alfredas Lučka“. Tiesa, tada Sauliui buvo 6 metukai. Paties dėdės jis neprisimena, bet atmena, kad buvo tragiškas įvykis, didžiulės laidotuvės, eisena, kurioje jis nešė jo nuotrauką.
Sauliaus tėvas, jauniausias iš trijų brolių, buvo tolimųjų reisų vairuotojas.
S. Lučka sako, kad jau būdamas 15 metų žinojo, kuo nori būti. R. Lučka, tuo metu dirbęs moksliniame laive „Lev Titov“, pakvietė vasarą sūnėną plaukti kartu į Sankt Peterburgą. Ta kelionė jam taip patiko, kad panoro kaip dėdė plaukti į jūrą, nors tąkart sirgo jūros liga, vėmė net tada, kai jūra buvo rami.
Baigė Klaipėdos universitetą
S. Lučka 1997-aisiais baigė Klaipėdos universiteto (KU) Technikos fakultetą. Mokėsi pas profesorių Vytautą Paulauską. Tuo laikmečiu KU suteikdavo bakalauro laipsnį, o mokytis reikėjo 4 metus.
„Jūreivystės mokykloje buvo visa praktinė bazė, Navigacijos katedra ir kt. Tiesa, tokių treniruoklių, kokius turi dabar, tada dar nebuvo. Vieninteliai treniruokliai buvo bendrovėje „Lietuvos jūrų laivininkystė“, mes ten kursus lankėme. O universitete buvo daug teorijos, papildomų aukštajam mokslui skirtų dalykų, tokių kaip aukštoji matematika, filosofija. Navigacijos ir praktinių dalykų turėjo būti daugiau, nes išplaukęs į reisą supratau, kad tą puslapį turiu užversti. Dabar prasideda praktika ir čia viskas kitaip, nei mes mokėmės.
Universitetas nesiųsdavo į praktiką, studentai ją atlikdavo kas kur susirasdavo. Man pasitaikė gera galimybė vieną vasarą padirbėti danų locmaniniame kateryje. Buvo tokia agentūra, kuri danams siųsdavo dažytojus. Dirbau kaip denio jūreivis ir viską mačiau. Baigęs universitetą pradėjau dirbti „Lietuvos jūrų laivininkystės“ laivuose denio jūreiviu, nes trūko praktikos, nebuvau surinkęs plaukiojimo cenzo. Ten man nepatiko ta posovietinė darbo kultūra, tad svarsčiau, kur reikės bėgti", – pasakojo kapitonas.
Reikėjo, kad kas nors lauktų
Vedė 1997-aisiais, tik baigęs mokslus, nes norėjo, kad jo, išplaukusio į jūrą, kas nors krante lauktų. Su būsima žmona buvo klasės draugai, draugavo ketverius metus. Ir kai išplaukė į jūrą baigti rinkti plaukiojimo cenzo, jau turėjo žmogų, kuris jo laukė.
Šiemet jau 26 metai, kaip jie vedę. Augina tris sūnus. Vyriausiajam 25 metai. Jis pasuko į finansus, baigė Anglijoje Mančesterio universitete finansų ir ekonomikos studijas. Atsikando Anglijos, grįžo į Lietuvą ir dirba Vilniuje. Viduriniajam 17 metų, jis dar nežino, kuo bus.
Norėjo pamatyti Japoniją
„Dabar dirbu Europoje, Baltijos, Šiaurės jūrose. Bet yra tekę būti ir Amerikoje, ir Kanadoje, ir Japonijoje. Gavęs šturmano diplomą jau ketinau prašytis į keltus, bet sužinojau, kad renkami žmonės dirbti transporto laivyne. Man tai pasirodė įdomu, nes žinojau, kad jo laivai plaukioja po pasaulį. Padaviau savo CV, pakvietė į pokalbį. Sužinojau, kad laivas Folklando salose ir Argentinoje surinks kalmarus iš japonų žvejybos laivukų ir tada plauks į Japoniją. Norėjau pasinaudoti proga pamatyti tą šalį. Mane paėmė trečiuoju šturmanu ir atidirbau 6,5 mėnesio. Japonijoje buvome du kartus, grįžome per Dreiko sąsiaurį“, – pasakojo pokalbininkas.
Paskui pateko į italų tanklaivį ir dirbo jame dvejus metus. Tik kapitonas buvo italas, o visa įgula – iš Klaipėdos. Laivas buvo senas, vis gedo, lūžo. Iš įgulos vienas Saulius kalbėjo angliškai, tad netrukus tapo kapitono vyr. padėjėju. Pusę metų padirbęs, nusprendė į seną laivą nebegrįžti. Tada įsidarbino pas norvegus, pas kuriuos dirba iki šiol.
Pirmas reisas baigėsi areštu
Dirbo nedidelėje norvegų šeimos kompanijoje, turinčioje kelis laivus. Jos savininkas visur dalyvaudavo ir pastebėjo gabų vaikiną. „Kapitono vyr. padėjėju buvau dvejus metus. Tas norvegas, kompanijos savininkas, sako: kai turėsi kapitono diplomą, paskambink man. Paskambinau, o jis: gerai, kitą savaitę - į laivą. Aiškinu, kad dar nepasiruošęs, o jis pasakė žinąs, kad sugebėsiu“, – prisiminė S. Lučka ir pridūrė, kad dirbo nedideliame cheminiame tanklaivyje, plaukiojusiame palei Europos krantus. Jam tada buvo 27-eri.
Visą laiką jis plaukiojo su senais norvegais ir galvojo, kad seni nieko neišmano, tik prižiūri, o jis viską darąs. O kai vyresnieji išlipo, suprato, kad teks pačiam priimti sprendimus ir nebebus ko paklausti.
„Keturis mėnesius trukęs reisas baigėsi areštu. Nuplaukėme į Prancūziją. Laivą patikrino inspektoriai – pagal Paryžiaus memorandumo reikalavimus. Kadangi buvo trys dideli pažeidimai, mus areštavo. Savininkas suprato, kad taip nutiko ne dėl mano neteisingų sprendimų. Pašalinome pažeidimus, bet man tai buvo geras šaltas dušas ir patirtis. Senasis norvegas laive nerengdavo jokių pratybų, o kai aš pradėjau jas daryti, vis stebėjosi, iš kur aš toks atsiradau. Daugiau areštuotam neteko būti, – prisiminė kapitonas.
Kodėl jo laivo dydis geriausias
S. Lučka pasakojo, kad Norvegijos laivuose dirbo daug buvusios sovietų sąjungos jūrininkų, nemažai ir iš Klaipėdos. Bet kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, paaiškėjo, kad jos jūrininkai negali dirbti Norvegijos laivyne, nes ten turi mokėti mokesčius.
„Lietuviai turėjo pereiti dirbti į laivus ne su Norvegijos vėliava. Šios šalies verslininkai turi laivų, kurie plaukioja su kitų šalių vadinamomis patogiomis vėliavomis, pavyzdžiui, Gibraltaro, Maltos, Kipro. Aš likau pas norvegus ir iki šiol dirbu pas juos cheminiuose naftos tanklaiviuose.
Mano laivo dedveitas – 16 tūkst. tonų, jis vidutinis. Tai mano mėgstamiausias laivo dydis: 150 m ilgio, grimzlė – 9 m. Jeigu laivas didesnis, švartuojantis reikia imti bent vieną buksyrą, o dideli apskritai apsikabinėja buksyrais ir švartuojami padedant locmanams. O mano laive aš galiu daryti viską pats. Dideliuose laivuose kapitonas švartuojantis tik stebėtojas", – sakė S. Lučka ir pridūrė, kad kitais metais bus 20 metų, kai jis dirba toje norvegų kompanijoje.
Tai ne mirtininkų laivas
„Anksti tapau kapitonu, nes nuo jaunystės pamėgau tanklaivius dėl darbo juose sudėtingumo. Tekdavo gabenti ir rūgštis, ir kitus pavojingus krovinius.
Man sakydavo, kad dirbu mirtininkų laive. Ne, taip nėra. Pavyzdžiui, naftos tanklaiviai inertizuojami inertinėmis dujomis ir yra saugesni už balkerius. Juose gali sušlapti krovinys ir laivas apvirsti, kaip ir konteinervežis, prisikrovęs sunkių konteinerių, – aiškino S. Lučka. – Nešokinėjau iš vieno laivo tipo į kitą. Jeigu dirbi tanklaivyje, nesvarbu, kad turi 20 metų stažą, tavęs į konteinerinį ar naftos platformas aptarnaujantį laivą neims dėl specifikos. Net kapitono vyr. padėjėju neims. Tu žinai, kaip plaukti, o tai – tik maža tavo darbo dalis, bet nežinai visos virtuvės."
Įsimintini reisai
„Yra tekę 2009 metais iš Kinijos parplukdyti naujai pastatytą laivą. Mes plaukėme paskui „Maersk“ kompanijos laivą, kurį užgrobė Somalio piratai, o Amerikos kariuomenė išvadavo. Visas naujienas stebėjome, buvo labai įdomu. Paskui buvo sukurtas tikrais įvykiais paremtas filmas „Kapitonas Phillipsas“, – pasakojo S. Lučka.
„Planavome, kad pabus su manimi mėnesį, o kartu praleidome daugiau nei du, nes su tanklaiviu nuplaukėme į Kanados ežerus, o kanadiečiai neturėjo vietos kroviniui iškrauti. Tai mes dvi savaites važinėjome po šalį, lankėme Niagaros krioklius, Toronto akvaparkus, maudėmės ežeruose ir visaip pramogavome.
Iki antro Kanados ežero yra 15 šliuzų, viename tame kanale pakyli 100 metrų 8 šliuzais. Tu kyli šliuzais, o šone matai debesis iš Niagaros krioklių. Ne kiekvienam jūrininkui tenka praplaukti tomis vietomis, o tai matė mano penkiolikmetis sūnus.
Kelionė jam patiko, bet sunku buvo tiek išbūti be namų, be draugų. Mes pripratę prie interneto, o laive tos galimybės nėra, nes Kanadoje internetas brangus. Gal tas badymas lėmė, kad jis netapo jūrininku. Mane tokio amžiaus kelionė laivu suviliojo, o jį kaip tik atgrasė.
Jau gal dveji metai nebeplaukiame į Kanados ežerus, dabar į prie Helsinkio esančią gamyklą vežiojame gyvulinį aliejų, dirbame Baltijos, Šiaurės jūroje. O anksčiau plukdydavome į Kanadą benziną, dyzelinį kurą", – pasakojo S. Lučka.
Kur eina laivyba
„Į jūrą nesuka nė vienas iš mano sūnų ir aš labai jų nekalbinu. Anksčiau, būdavo, grįžta iš jūros, tai viename taksi važiuoja kapitonas, o kitame – jo kepurė. Dabar taip nebėra. Turi labai daug plaukioti, kad galėtum normaliai uždirbti, palyginti su kranto profesijomis, kurių atlyginimai labai išaugo dėl infliacijos. O jūroje jie stovi kaip pelkėje.
Šiais laikais jūrininkas europietis jau tampa brangus, todėl mažiau patrauklus, nes filipinietis pigesnis. O kai kinai išmoks anglų kalbą, pradės ir juos samdyti. Norvegai, kaip ir visi kiti europiečiai, patys neplaukioja į jūrą, jie per brangūs, tad pradėjo mus samdyti. Dabar mes jau tampame per brangūs, ateina filipiniečiai, kinai.
Savo kompanijos, savo laivo nenorėčiau turėti. Laivyba išsivystė į baisų monstrą, kuris turi tiek daug reikalavimų, kad, ko gero, dažnas laivų savininkas pasigailėjo juo tapęs. Kuriasi kompanijos, kurios valdo laivybos kompanijas. Man pradėjus karjerą buvo daug romantikos. Manau, mes turėjome ne ten atsidurti, kur link laivyba ėjo tiek metų. Patikėkite, nebėra jūroje romantikos, bent jau dirbant tanklaiviuose. Nors mano kompanija tikrai gera ir darbo sąlygos tenkina – šešias savaites būnu jūroje, šešias ilsiuosi krante“, – sakė S. Lučka.
Locmanai daro klaidų
Pasak jo, visoje Europoje problema rasti locmanams tinkamų darbuotojų. Jų trūksta ir Kylio kanale, ir Elbės upėje, ir visur kitur. S. Lučkos manymu, ši problema ateityje tik didės. Esant tokiai situacijai mažinami locmanams keliami reikalavimai. Iš pradžių locmanas turėjo turėti kapitono praktikos, paskui pakako tik kapitono diplomo, o dabar jau užtenka šturmano diplomo. Suprantama, dėl to nukenčia locmanų darbo kokybė.
„Locmanai daro klaidų, dėl kurių – žingsnis, ir gali įvykti avarija. Man teko tai patirti. Per šešias savaites būna bent kartas, kai locmanas pasako ne tą kursą. Anksčiau, kai locmanas būdavo tiltelyje, galėdavai žiūrėti viena akimi, o dabar turi žiūrėti dviem“, – sako pašnekovas.
