Supratusi, kad šio darbo nedirbs, istorikė padėjo diplomą į šoną: nebijokite paklaidžioti – tik taip rasite savo profesiją

Ar dabar turiu rinktis profesiją visam gyvenimui? Kokioje specialybėje galėsiu save realizuoti? Kokioje srityje galėčiau kilti sparčiausiai ir uždirbti daugiau? Tokie klausimai sukasi mokyklą baigusiųjų galvose. O štai istorijos studijas baigusi kaunietė Indrė Graudinaitė (34 m.) sako, kad nereikia bijoti ir paklaidžioti. Ji anksčiau būtų davusi ranką nukirsti, kad niekada nedirbs IT srityje, tačiau, regis, „niekada“ suveikė priešingai. I.Graudinaitė pakeitė profesiją ir jau spėjo įsitvirtinti IT srityje. Maža to, tapo profesionalia koučere. Tik nebuvo viskas taip paprasta. Per dešimtmetį trunkančią karjerą moterį lydėjo iššūkiai, ji patyrė ir perdegimą.

Nepabūgo startuoti IT srityje be patirties

Baigusią istorijos studijas Indrę gana greitai apniko abejonės, ar šioje srityje Lietuvoje ji galės pasiekti savo finansinius tikslus. Būtent dvejonės dėl pasirinktos karjeros krypties perspektyvumo moterį paskatino dairytis naujų karjeros galimybių, domėjimąsi istorija paliekant tik laisvalaikiui.

Tuo metu, prieš dešimt metų, informacinių technologijų (IT) sektorius Lietuvoje dar nebuvo tiek išaugęs, o ir tarptautinių bendrovių, ieškančių specialistų be patirties, nebuvo daug. Ką jau kalbėti apie galimybes persikvalifikuoti. Tačiau užsispyrimas keisti profesiją moterį atvedė į tarptautinę IT bendrovę „TransUnion“, kurioje Indrė įsidarbino klientų aptarnavimo specialiste.

„Mano istorija tuomet gerokai skyrėsi nuo kompanijoje dirbusių kolegų, jau turėjusių žinių IT srityje. O aš rankose laikiau istorijos bakalauro diplomą, tad pradėjau nuo pačio pirmo laiptelio. Tiesa, čia laukė dar vienas iššūkis – darbas vyko tik anglų kalba, kas tapo stipriu motyvatoriumi patobulinti kalbos žinias“, – pasakoja I.Graudinaitė.

Vos per penkerius metus jai pavyko išbandyti savo gebėjimus trijose skirtingose pozicijose. Iš pradžių iš klientų aptarnavimo specialistės greitai ji tapo naujų komandos narių apmokymo specialiste. O perpratusi dar daugiau procesų netrukus atsidūrė projektų valdymo komandoje.

Perdegimas padėjo naujai pažinti save

Su pastarąja pozicija padidėjo ir atsakomybių, o tai kėlė daugiau iššūkių. Indrės smalsumas ir perfekcionizmas darbe turėjo ir šalutinį poveikį.

„Taip įsisukau į naujos pozicijos darbus, kad nejučia galiausiai pasijutau perdegusi. Nors dvejonių IT sritimi neturėjau, bet supratau, jog be ilgesnio atsitraukimo nieko gero nebus. Nusprendžiau darbą palikti ir padaryti pertrauką“, – prisimena sunkias sprendimo aplinkybes I.Graudinaitė.

Grįžti po pertraukos moterį pakvietė vėl ta pati IT bendrovė. Maža to, Indrė toliau tęsė darbą buvusioje projektų komandoje jau kaip vadovė. Tai buvo pirma jos vadovaujama pozicija, tad laukė nauji iššūkiai. Supratusi, kad trūksta vadovavimo žinių ji pradėjo dirbti su kolega mentoriumi, o netrukus, kolegai išėjus, perėmė ir mentorystės programos organizavimą įmonėje. Šiuo metu ji pati rūpinasi mentorystės temų parinkimu, mentorių atranka kolegoms ir kitais susijusiais klausimais. O kur darbas su žmonėmis, ten dar daugiau galvosūkių. Taip beieškodama žinių, kaip juos išnarplioti, Indrė atrado koučingą.

„Jei būčiau koučingo ieškojusi anksčiau, jis nebūtų davęs tokių rezultatų. Juk keliaujant mūsų patirtys keičia mus. Jau dirbau kaip vadovė, buvau išklausiusi nemažai kursų, tad tam tikra dalimi norėjosi gilesnių asmeninio tobulėjimo žinių ne tik sau, bet kaip tą profesionalią pagalbą galėčiau suteikti ir kitiems. Koučingas – tarsi įrankių sistema, kuria mes turime patys naudotis. Svarbu jį atskirti nuo mentorystės, kuomet eisi vedžiojamas už rankos. Tuo tarpu koučingas tiesiog išjudina tavo smegenis ir toliau keliauti turi pats, savarankiškai atrasti tau tinkamiausius sprendimus“, – skirtumus pabrėžia Indrė.

Kaip ji pati sako, koučingas padeda sau atsakyti, ką turiu padaryti dabar, koks tas pirmas žingsnis, kad po metų būčiau ten, kur noriu būti. Labai dažnai mes taip užsisukame rutinoje, kasdieniuose iššūkiuose, kad nebematome išeičių.

„O kad suprastumei, reikia pamatyti – todėl koučinge nemažai yra piešiama. Iš šono tai gali atrodyti elementarūs dalykai, bet žmogui reikia pamatyti išeitis, kai esi užstrigęs. Pati nustebau, kad jis man padėjo ne tik darbe, bet ir asmeniniuose reikaluose, išgyvenant nelengvą skyrybų ir būsto keitimo laikotarpį“, – patirtimi dalinasi I.Graudinaitė.

Skatina nebijoti paklaidžioti ieškant savojo kelio

Indrė pati įsitikino, kad norint atrasti sau geriausiai tinkančius kelius, reikia nebijoti paklaidžioti, mokytis naujų dalykų, prašyti pagalbos. „Prireikia laiko užsiauginti skirtingų patirčių odą, jei nenori tik imituoti. Todėl net jei kažkam mano istorija atrodys kaip greita sėkmė, visgi tai buvo dešimtmečio kelionė. Tad norisi ir kitiems perduoti žinutę, jog kiekvieno patirtys skirtingos – svarbu tik ieškoti bei nepulti į lyginimosi varžybas. Galbūt savo atspirties tašką lyginate su kito pusiaukele ar jau viršukalne“, – pažymi Indrė. Norinčius visko pasiekti labai greitai, ji ragina patirties kaupimą priimti tarsi mainus.

Indrės nuomone, „kai išmoksti į gyvenimą žvelgti kaip į nuolatinį tobulėjimą, nebelieka šių laikų stereotipo „reikia eiti į darbą“. Reikia gyventi ne dvi dienas per savaitę (savaitgalį), o kiekvieną dieną priimant naujas patirtis kaip mokymosi galimybę. Jei kažką išbandai ir tau netiko, galbūt naudoji ne tą įrankį ar esi ne toje vietoje, ne tuo gyvenimo momentu. Svarbu, kad vyktų ieškojimas“.

Klaidas daro daugelis

Kokias klaidas dažniausiai jaunuoliai daro rinkdamiesi profesiją, paklausėme karjeros konsultantės Daivos Šilienės.

„Daugelis jų gal dėl nežinojimo, o gal tingėdami, neįsigilina į tai, kas iš tiesų slepiasi po studijų programos pavadinimu. Mato, kad parašyta „chemija”, tai taip ir sako: „Aš stosiu į chemiją”. O „į chemiją” – tai kur konkrečiai? Ką ši studijų programa apima, kokios disciplinos joje bus dėstomos, kokius specialistus rengia? Atsiverčia studijų programų pavadinimus, pasižiūri ir sako: „Gal man reikėtų rinktis kalbas?” Iš tiesų „kalbos” labai gerai skamba, tačiau, kai paklausiu jų, ar buvo atsidarę studijų programos turinį ir ar žiūrėjo, kokius dalykus teks studijuoti, dažno atsakymas būna neigiamas. Ir tik tada, kai primygtinai prašau pažiūrėti, kokios konkrečiai disciplinos bus studijuojamos, daugelis jas pamatę išsigąsta, nes supranta, kad tai visiškai ne jam.

Tai kokio rezultato galima tikėtis? Tokių mokinių, kurie studijas pasirenka neįsigilinę, nepastudijavę, kokias disciplinas reikės studijuoti, yra labai daug. Būtent dėl to, kad jie ne to tikėjosi iš pasirinktų studijų, naujai priimtų studentų „nubyrėjimas” po pirmo ar antro kurso būna didžiulis. O iš tiesų reikėjo tik atsiversti studijų programos turinį, analizuoti, "pasimatuoti", kiek tai mane domina, kiek atliepia mano interesus ir norus.

Pastebėjau, kad dauguma jaunų žmonių dėl nežinojimo daro labai daug klaidų. Pastebime, kad daugelis nori, jog jiems viskas būtų pateikta ant lėkštutės. Aš esu tam, kad padėčiau jiems rasti informaciją, ją apdoroti ir atsirinkti tai, kas jiems labiausiai tinka, bet apsispręsti turi jie patys“, – konstatuoja Šilienė.