Penkios aktorės subūrė muzikos grupę „Graži ir ta galinga“: esame labai skirtingos ir tai yra didžiulis mūsų pranašumas

Ieva, Rugilė, Vaiva, Asta ir Marija susitiko, nes visos norėjo vaidinti. Jos pateko į tą patį teatro vaidybos kursą Klaipėdoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Paskutiniame kurse merginos pajuto, kad norėtų atsipūsti nuo rimtų draminių kūrinių. Jau turėdamos gerus vaidybos pagrindus ir puoselėdamos muzikines ambicijas, penkios žavios, stiprios ir vikrios merginos subūrė grupę „Graži ir ta galinga“.

Viskas, kas vyko vėliau, buvo (ir yra) gražu ir galinga. Grupė jau pristatė du spektaklius-koncertus, vinilinę plokštelę, kelis iš klumpių verčiančius vaizdo klipus ir toliau sėkmingai Lietuvos ir pasaulio scenose balansuoja tarp teatro ir muzikos pasaulių.

Pirmoji grupės programa „Lietuvos moterys“ buvo dedikuota istorinėms, dainų posmų vertoms asmenybėms, o antroji – „Mimozos ir sirenos“ – atsigręžia į šiuolaikinę moterį (ir ne tik) Lietuvoje, į jauno žmogaus abejones, baimes ir ambicijas.

Grupės narė Rugilė Latvėnaitė sako, kad dirbti kolektyve nėra lengva – režisieriaus nėra, tad kiekvieną sprendimą priimti grupėje užtrunka penkis kartus ilgiau. Tačiau efektingi darbo rezultatai neleidžia sustoti.

– Kaip vertinate klausytojų ir žiūrovų reakciją į Jūsų kūrybą? Ar tikėjotės tokios sėkmės?

– Rugilė Latvėnaitė: Labai džiaugiamės, kad vis daugiau žmonių išgirsta mūsų muziką, ateina į spektaklius-koncertus. Pradėdamos kurti pirmiausia galvojome apie žinią, kurią norime perduoti žiūrovams, ne apie šlovę ar populiarumą. Tai – tarsi šalutinis, bet malonus efektas.

– Prieš kelerius metus gastroliavote užsienyje. Kaip sekėsi?

– Ieva Pakštytė: Keliavome į JAV ir Kanadą, daugumai iš mūsų tai buvo pirmas apsilankymas Amerikoje, jautėmės pakiliai. Koncertavome lietuvių bendruomenėse, buvo smagu ir jautru dainuoti apie istorines Lietuvos moteris Amerikos lietuviams ir per savo muziką atrasti tautinius ryšius, kurių nenutraukia tūkstančiai kilometrų ir dešimtys metų, praleistų skirtinguose žemynuose. Deja, gastroles teko nutraukti dėl prasidėjusios pandemijos.

Mūsų kelionė atgal į Lietuvą irgi buvo neeilinė. Grįžome vienu iš paskutinių lėktuvų prieš pat visam pasauliui užsidarant, buvome jau rimtai sunerimusios, kad galime užstrigti Amerikoje, todėl labai džiaugėmės vėl atsistojusios ant lietuviško asfalto Vilniaus oro uoste.

– Kaip sekėsi koncertuoti į nugarą šnopuojant pandemijai?

– Ieva Pakštytė: Įdomi istorija nutiko Čikagoje. Ruošėmės koncertui kelis mėnesius, ieškojome vietinės technikos, ten nuomojome instrumentus, o išvakarėse buvo paskelbta, kad Čikagoje dėl pandemijos atšaukiami visi masiniai renginiai, pradedami riboti susibūrimai. Kelias valandas sprendėme, ar koncertuoti, svarstėme, ar bilietus įsigiję žmonės ateis, – visas pasaulis buvo kaip ant adatų.

Nusprendėme, kad koncertas vyks, nuo pat ryto ruošėmės, tačiau per pietus viskas dar kartą apsivertė aukštyn kojomis ir vietoje gyvo pasirodymo surengėme turbūt vieną pirmųjų tiesioginių koncertų transliacijų internetu, salėje buvo tik keli Amerikos lietuviai, pas kuriuos buvome apsistojusios.

– Kokias temas nagrinėjate naujausioje programoje „Mimozos ir sirenos“?

– Marija Žemaitytė: Pirmasis mūsų koncertas buvo skirtas istorinėms Lietuvos moterims, dėl savo neeilinių savybių, pomėgių, meilių ir darbų įsiminusioms asmenybėms. „Mimozos ir sirenos“ atskleidžia dar daugiau temų, kurios jaudina ne tik mus. Ant scenos sutelpa daug bėgimo, alkio, daug naujų pradžių ir nepasiekiamų natų. Daug vidutinės laimės, daug atkaklaus pavydo, daug vienumos. Daug mūsų pasaulių. Kitaip nei „Lietuvos moterų“ programoje, čia pačios sau kėlėme klausimus ir atsakymų ieškojome savyje. Kilo daug abejonių, ar esi pakankamai įdomus, ar kitiems bus svarbu tai, kas pačiam neduoda ramybės. Vėliau įsitikinome, kad buvo verta.

Ieva Pakštytė: Pradėdamos kurti „Mimozas ir sirenas“, mąstėme, kaip išlaikant savitą kūrybos principą atrasti temų, kurios būtų aktualios ir atpažįstamos ne tik lietuvių publikai. Naujasis darbas, manau, yra universalus, kalbantis apie asmeninius žmogaus klausimus sau ir pasauliui. Ir nors dainuojame lietuviškai, tačiau „Mimozų ir sirenų“ apdainuojami klausimai gali gyvai ir aktualiai skambėti visomis kalbomis. Reikia tik gero vertimo ir ruoštumės naujiems nuotykiams gastrolėse.

– Kaip sumanėte programos pavadinimą?

– Marija Žemaitytė: Pavadinime turėjo tilpti galia ir trapumas, grožis ir klaida, baimė ir begalinė drąsa, jūrų dugnai ir nepasiekiamos viršūnės. Būtent „Mimozos ir sirenos“ sukėlė mums šias asociacijas, nors buvo dar bent keli šimtai kitų variantų. Sirenos yra mitologinės jūrų būtybės, kurios vilioja ir pražudo, bet gaudžiančios sirenos praneša apie pavojų, apie kažką nekasdieniško ir netikėto, jos žadina ir kviečia į kovą. „Mimozos“ svaigina savo burbuliukais ir saldumu, tačiau mimozos yra ir gėlės, kurios nuo prisilietimo susitraukia.

– Kokią žinią stengiatės perteikti savo žiūrovams ir klausytojams?

– Vaiva Kvedaravičiūtė: Žinia jau yra užkoduota grupės pavadinime „Graži ir ta galinga“. Kiekviename iš mūsų telpa daug skirtingų dalykų, šiame spektre slypi daug grožio ir galios. Mums šis koncertas ir grupė yra gyvybės, grožio ir galios variklis, kuris verčia patikėti, kad, net ir būdama ne visada tobula ar žinanti, ko noriu, ne visada stipri, morali ar teisinga, aš esu graži. Mūsų tikslas – kad kiekvienas, atėjęs į šį koncertą, pajustų bent dalį tos jėgos, pilnatvės, grožio ir įkvėpimo.

– Su kokiais iššūkiais susiduriate per repeticijas?

– Asta Zacharovaitė: Nors ir turime nemažą muzikinę patirtį, vis dėlto pirmiausia esame aktorės, o tik tada – muzikantės. Tad didžiausi iššūkiai susiję su muzikos kūryba, kompozicija. Kartais nutinka, jog vieną ar kitą kūrinį sprendžiame lyg matematinę lygtį, tai kainuoja daug laiko, kelia nemažai diskusijų ir nerimo, nes niekada nežinome, ar kūrinys „išsispręs“, ar ne. Neturime lyderės, kuri pasakytų: „Bus taip ir ne kitaip!“ Visos dirbame preciziškai, diskutuojame su dideliu azartu, neišvengiamai nuo to ir pavargstame.

Kitas iššūkis yra mūsų penkiukės smarkumas. Esame labai skirtingos – tai yra didžiulis pranašumas kuriant daugiasluoksnius kūrinius, papildome viena kitą, tačiau taip ieškoti bendrų sprendimų kartais nėra lengva.

– Neseniai pristatėte naują dainą ir klipą „Man niekada nebus gana“. Kaip kilo ir brendo idėja?

– Asta Zacharovaitė: Tai daina apie begalinę aistrą gyventi, apie troškimą gyvenimą išgerti iki dugno ir dar pakartoti. Norėjosi ironiškai pažvelgti į savo milžiniškus lūkesčius, romantinį idealizmą. Dažnai jaučiu, jog iš gyvenimo noriu pasiimti viską, o pažinti dalykai greitai nebejaudina, apima egzistencinis nuobodulys.

Daina gimė vos atšventus 30 gimtadienį. Tada užplūdo nerimo banga: ar aš gyvenu savo gyvenimą, ar jis gyvena mane? Supratau, kad manyje daug aistros ir norisi tiek daug visko nuveikti, bet kartais stoviu vietoje nežinodama, į kurią pusę sukti, nes kai iš gyvenimo nori pasiimti viską, atsiranda baimė klysti, kyla nerimas, užgimsta perfekcionizmas. Tai mūsų kartai būdinga būsena.

Kūrinio vaizdo klipas nėra standartiškas, jame pasakojama alternatyvi istorija, jis nekartoja muzikos, yra žaismingas, sproginėjantis ir netikėtas. Čia puikiai pasidarbavo režisierė Jorūnė Greičiūtė.

Nufilmavome klipą per penkias dienas, mėnesį jis buvo montuojamas. Net keista, kokią ilgą kelionę kartais gali nueiti trumpesnis nei penkių minučių kūrinys.