– Laura, jums nesvetimos planavimo, organizavimo, koordinavimo funkcijos. Kokio amžiaus būdama pastebėjote, kad turite šių savybių, kad jums gerai sekasi organizuoti?
– Nors mokykloje, savo rajone, organizuodavau šokius, renginius, fiestas, festivalius ir panašiai, atvažiavus į Vilnių, net nekilo minties organizuoti renginius. Man, mergaitei iš provincijos, sostinėje kažkas nutiko. Nedrįsau daryti to, ką dariau gimtajame miestelyje. Trūko kontaktų, sostinėje viskas kitaip veikė, nežinojau, kaip ir kas. Todėl užsiėmiau visokiais kitokiais darbais, kad galėčiau pragyventi. Po kelių metų gavau darbo pasiūlymą iš sesers, kuri gyveno Švedijoje. Jiems reikėjo lietuviškai ir angliškai gerai kalbančio žmogaus. Tuomet per atstumą pažvelgiau, ką gi darau su savo gyvenimu, ir supratau, kad nenoriu daugiau dirbti tik tam, kad pragyvenčiau. Noriu daryti tai, kas man patinka. Tuomet prisėdau ir pagalvojau, kas man patinka ir ką geriausiai sugebu. Prisiminiau, kad mokyklos metais man patikdavo ir nesukeldavo didelio streso organizacinis darbas.
– Ar galima sakyti, kad jums tai pavykdavo natūraliai?
– Taip, tiesa. Ir tada supratau, kad reikia išnaudoti tai, ką man lengviausia daryti. Taigi nuėjau į renginių organizavimo verslą, kuris vėliau diferencijavosi ir aš likau organizuoti asmenines šventes. Nors dabar jau neaišku, ko daugiau: renginių ar asmeninių švenčių...
– Orijau, matome jus tai vienoje šalyje, tai – kitoje. Tai po palme, tai – prie baseino. Kada jūs savyje radote organizatoriaus talentą?
– Neradau tokio talento. Organizuoti man sekasi sudėtingai. Šiuo metu pagal visas savo svajones ir fantazijas turėčiau sėdėti šiltame kabinete, o esu kažkokioje keistoje vietoje, užuovėjoje Konarskio gatvėje, nes tiesiog nesuspėjau iki laidos pradžios ten nuvykti. Taigi, organizuoti man nesiseka. Samdyčiau Laurą, kad organizuotų už mane. Šiuo metu, kad nesušalčiau užpakalio, sėdžiu ant savo užrašų knygutės.
– Laura, kaip jaučiatės, kai organizuojate? Kai žmonės daro tai, kur turi daug potencialo, jie visiškai pasineria į tą veiklą...
– Pradėjęs laidą, jus lyg ir pasakėte, kad mes dirbame nejausdami sunkumo. Visgi, drįsčiau paprieštarauti. Kartais aš jaučiuosi pavargusi, bet man atrodo, kad tai yra, ką aš moku daryti, ir tiesiog toliau einu tuo keliu. Jis tikrai nėra rožėmis klotas. Kalbant apie tai, kaip dėliojasi mano darbo diena, nesu iš tų kruopščiųjų, kurie tiksliai laikosi tam tikro režimo. Dirbu gana intuityviai. Pavyzdžiui, ne sezono metu, kai yra darbų, bet nėra nieko degančio, jausdama poreikį, netgi einu dieną pamiegoti. Aišku, minimalų režimą turiu: atsikeliu, valgau pusryčius, sėdu prie darbų, kuriuos užsirašiau užrašų knygutėje. Esu senamadiška ir man kompiuteryje sudarytas darbų sąrašas netinka. Man patinka rašyti popierinėje užrašų knygutėje ir paskui braukyti padarytus darbus. Tai ir braukau tuos darbus, kol visus išbraukau. Manau, kad kiekvienas iš mūsų yra šiek tiek organizatorius. Orijus gal šiandien nesusiorganizavo laiku būti studijoje, bet jis puikiai susiorganizuoja keliones, kurių aš taip puikiai nesusiorganizuočiau.
– Orijau, kaip jūs organizuojate darbus?
– Turiu užrašų knygutę, ant kurios, kaip ir sakiau, dabar sėdžiu. Dar telefone, užrašinėje rašausi konkrečius dalykus tokius kaip: susitikimai, skambučiai ir pan. O įprastai turiu tiek daug visokių darbų, kad rašytis jų man neišeitų, nes būtų tokia makalošė. Nes turiu vienu metu padaryti daug skirtingų dalykų ir juos darau tarpuose kitų darbų: kažkam paskambinti, parašyti ir pan. Sakau, kad dirbu nuo 6 val. iki 24 val. Toks yra mano darbo grafikas.
– Orijau, ar jums sunku užkalbinti nepažįstamą žmogų?
– Ne, nesunku. Tai turbūt mano mėgstamiausias dalykas – užkalbinti žmogų, jo klausinėti. Iš esmės tai yra mano darbas. Mėgau tą daryti nuo vaikystės. O dabar už tai gaunu pinigus.
– Laura, kaip jūs jaučiatės bendraudama su žmonėmis?
– Pažįstu kelis žmones, kurie gali kalbėtis su bet kuriuo žmogumi. Tai Orijus, mano draugas Marius ir kitas draugas Eimantas. Man taip nėra, bet didelė mano uždarbio dalis yra iš komunikacijos. Ne tik su klientais – jaunavedžiais – bet netgi šventės metu susirinkusiais svečiais. Štai čia gal yra tokia maža mano paslaptėlė – žinau, jog reikia su žmonėmis pabendrauti, skirti jiems dėmesio, tada iš šventės jie daug geresnes emocijas išsineša. Ar tai būtų močiutė, mama, teta, svarbu yra laiku pakalbinti ir rasti temą, kuri tam žmogui būtų įdomi. Bet dėmesys, pakalbinimas, išties didelė dalis mano uždarbio ir priežastis, kodėl mane samdo.
– Kaip jaučiate, kad tą ar kitą žmogų reikia pakalbinti?
– Man iš esmės įdomūs kiti žmonės. Stebi situaciją, žiūri, kas ir kaip vyksta. Taisyklių, kaip to išmokti, manau, nėra. Tai prigimtiniai dalykai. Kaip Orijus sako, kad nuo mažens labai mėgdavo žmones kalbinti, taip ir man yra.
– Orijau, jūs tiek daug keliaujate – ar žmonės jums nesako, kad nedirbate, o atostogaujate?
– Sako, kol nepamato, kaip visa tai atrodo. Ypatingai sako tie žmonės, kurie atostogauja viešbutyje, ir nėra keliavę ten, kur daug judėtų, būtų aktyvūs. Tas judėjimas „kainuoja“ daug laiko ir energijos organizavimui. Ypač, jeigu keliauji ir ieškai, ką įdomaus parodyti: vietų, žmonių, istorijų.
– Su kokiais iššūkiais per keliones susiduriate dažniausiai?
– Problemos priklauso nuo valstybių, į kurias keliauju. Yra valstybių, kuriose labai sudėtinga rasti kampelį, kuriame galima legaliai, netrukdomai filmuoti. Yra valstybių, kur sunku su žmonėmis susikalbėti, kai nemoki jų kalba nei vieno žodžio. Pavyzdžiui, Kinijoje, mažesniame miestelyje angliškai niekas nekalba. Net nežino, ką reiškia „Ok“ (angl. gerai) arba „Chiken“ (angl. viščiukas). Komunikacija yra didžiulis ginklas. Jeigu išeina komunikuoti su žmonėmis, tai viskas būna gerai, jei ne – blogai.
– Miela, Laura, ne paslaptis, kad organizuojant vestuves ar kitus didelius renginius, žmonių sutinki pačių įvairiausių. Juk tuokiasi ir nemėgstantys bendrauti...Kaip sekasi su jais dirbti?
– Didžiausia klaida būtų žmones, kurie yra intravertai, bandyti paversti aktyviais, bendraujančiais šventės dalyviais. Dažnai jaunieji, žinodami, kad svečiai ramesni, ateina ir prašo juos išjudinti. Tai nėra gerai, nes iš principo šių žmonių vertybės kitokios. Jiems nėra svarbu judėti, žaisti žaidimus ir daryti panašius dalykus. Jie didesnį malonumą jaučia valgydami skanią vakarienę, klausydamiesi ramios muzikos. Toks ramus bendravimas jiems teikia daugiau pasitenkinimo nei aktyvi veikla. Sakyčiau, kad reikia į tai atsižvelgti ir nesistengti pakeisti žmonių. O pačią programą pritaikyti jiems.
– Gali būti jaunieji ramesni, labiau intravertai, bet šventėje dalyvauja jų tėvai, seneliai, kurie gali būti labai bendraujantys. Kaip sakoma: „Valgyti neduok, duok pakalbėti“. Ar nekyla konfliktų?
– Būna nesusipratimų, bet aš visą laiką klientų prašau, kad man leistų pabendrauti su tėvais prieš šventę. Senesnės kartos žmonėms būna sunkiau suprasti, kad vestuvės vyks be jų indėlio. Seniau tėvai keldavo vestuves ir jie vis dar galvoja, kad taip turi būti. Aš jiems paskambinu, pasišneku, susidarau įspūdį, kiek jie nori dalyvauti planavime. Jeigu matau, kad nori, duodu jiems atsakomybių, kad jie irgi jaustųsi prisidėję prie šventės. Jeigu jie norėtų prisidėti, bet tu neleistum, nebūtų gerai. Atėję į šventę, jie tuomet gali kabinėtis prie tavo darbo. Jeigu įtrauki ir juos, būna laimingi.
Atsisveikindami apsikabina, bučiuoja (aišku, kai ne dabar, kai siaučia COVID-19). Yra kita problema su renginiais – neiškomunikuoti lūkesčiai. Jei nepasakysi, ko nori, tai ir nebus įgyvendinta. Vien todėl, jog neįsivaizdavai, kad žmogus to norėtų. Yra buvę, kad nuotaka po vestuvių pareiškė, kad tikėjosi rasti papuoštą kambarį. Mes apie tai nebuvome šnekėję ir aš to net nesu įpratusi daryti. Jeigu ji būtų man pasakiusi, tikrai būčiau jos norą įgyvendinusi.
– Orijau, su kokiais konfliktais darbe jūs susiduriate?
– Gatvėje ar kažkur kavinėje filmuoji bendrą vaizdą, ateina koks nors vyras ir piktinasi, kad filmuoju jį. Arba Rusijoje filmuojame kaip omonininkai guldo ant gatvės vyrukus, tai reikia pasistengti slapta nufilmuoti, nes kitaip jie atims kamerą ir išmes į upę. Būna, kad reikia bėgti nuo konfliktų. Kolumbijoje filmavome vieną pavojingiausių kvartalų Pietų Amerikoje, kuriame klesti narkotikai ir prostitucija. Jis specialiai saugomas, kad niekas nefilmuotų. Mes išsirinkome pusę, į kurią reikalui esant bėgsime, ir filmavome.
– Kaip suprantu, konfliktus sprendžia greitos kojos ir maskuojančios uniformos?
– Būna ir taip, bet daugiausiai konfliktines situacijas sprendžiu kalbėjimu arba mykimu. Mykimas yra labai didelis ginklas. Mėgstu fotografuoti visokias situacijas, vaizdus. Būna, nufotografuoji, ką nors, ir tas kas nors ima kelti triukšmą, supyksta, įsiaudrina. Geriausia tada yra mykti, apsimesti, kad esi kvailas turistas ir nieko nesupranti. Tada nieko blogo neįvyksta.
– Ar buvę, kad bendravimas, yra pasibaigęs smūgiu į nosį?
– Man nėra taip buvę. Jei pabendrautumėte su manimi ilgiau, pamatytumėte, kad aš mėgstu juokinti žmones, o ne konfliktuoti.
– Laura, kaip jūs savo darbe sprendžiate konfliktus?
– Labai nemėgstu konfliktų, ypač, kai žmonės vieni ant kitų rėkia, nekonstruktyviai kalba. Tokiais atvejais dažniausiai imu vadžias į savo rankas ir griežtai klausiu, kaip galime situaciją spręsti. Konfliktiškų, zyziančių žmonių komandoje stengiuosi neturėti. Ir ne tik savo komandoje, bet ir tarp paslaugų tiekėjų, kuriuos samdau. Daugiau pasitaiko stresinių situacijų, nenumatytų dalykų negu pykčių. Jeigu matau, kad padaryta klaida, nebandau jos užglaistyti, o stengiuosi situaciją išspręsti čia ir dabar.
– Ar būna, kad nuo bendravimo pavargstate ir tiesiog norite būti viena?
– Paskutiniu metu bendravimo man yra apsčiai. Tai, jei ir vykdavo vakarėlis, aš mėgdavau būti tuo žmogumi, kuris sėdi kamputyje ir ramiai kažką gurkšnoja. O vestuvių metu, jeigu pradedu darbą nuo ankstaus ryto, daug bendrauju su svečiais, vakare jau tik norisi kažkur nuošaly pabūti, pasižiūrėti, kaip vyksta programa.
– Orijau, ar jums būna, kad bendraujate visą dieną ir galvojate, kad rytoj to daryti nebenorite, nebegalite?..
– Taip, dienos pabaigoje būnu pavargęs. Vakarėliuose ne tik, kad ne sėdžiu kamputyje, bet juose nebūnu. Per metus nueinu gal į tris vakarėlius – artimų žmonių gimtadienius. Visgi, ryte atsikėlęs pats ieškau su kuo bendrauti. Žmonėms sakau, kad esu intensyvus. Įspėju, kai kažkas su manimi ruošiasi keliauti – nuolat kalbu su žmonėmis ar telefonu, važiuodamas automobiliu klausausi muzikos.
– Laura, ko palinkėtumėte mūsų televizijos žiūrovams?
– Nebandyti būti tuo, kuo nesi. Ramiai pamąstykite, ką mokate, ką sugebate ir tai išnaudokite. Laisvu laiku nuo darbo turiu kitų pomėgių, viską derinu ir šiuo momentu jaučiuosi laiminga. Visiems linkiu savyje atrasti save.
– Orijau, ko tu palinkėtumei?
– Daryti tai, kas teikia malonumą. Jeigu žmogus mėgsta piešti, bet nėra dailininkas, tegul piešia. Jeigu žmogus mėgsta daug kalbėti, tai reikia išnaudoti. Suprasti, ką tu mėgsti ir tai daryti. Jeigu jaunas žmogus yra pasimetęs, siūlau eiti dirbti darbą, kurį aš dirbau jau būdamas žurnalistu, dalindavau skrajutes prekybos centre. Tas darbas man daug davė, nes supratau, kad tokio darbo tikrai nenoriu dirbti. Jei nežinote, ką daryti, siūlau išbandyti įvairių darbus. Jei tai ir nepadės suprasti, kas patinka, tai padės suprasti, kas nepatinka.
Laidas „1toks unikalus“ su edukacinių bendrovių „Kalba“ ir „EgoPerfectus“ kūrėju, karjeros konsultantu Ryčiu Jurkėnu žiūrėkite per „Delfi TV“ kiekvieną ketvirtadienį.
Ieškote žinių, reikia pagalbos dėl karjeros – užduokite klausimą profesionaliam karjeros konsultantui Ryčiui Jurkėnui!
