Marijampolietei virtuvėje gimusi idėja tapo sėkmingu verslu – norintieji išbandyti eilėje laukia mėnesį

Kažkada marijampolietė Alberta Saukaitytė (30 m.), keramikos studijos „Molinė Virtuvė“ įkūrėja ir dailės mokytoja, manė, kad pradėti verslą neturint jokių žinių atrodo neįmanoma misija. Tačiau gyvenime, pasirodo, nieko nėra neįmanomo, tik reikia labai norėti. Anot pašnekovės, visos svajonės pildosi, tereikia drąsos ir tikėjimo tuo, ką darai.

Mintį pamėtėjo draugė

A. Saukaitytė savarankiško lipdymo kelionę pradėjo vos baigusi Taikomosios keramikos magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje. Galima sakyti, verslo pradžia gimė nuomojamo buto virtuvėje, net ir neturint specialios keramikai degti skirtos krosnies.

„Tuo metu pradėjau dirbti Vilniaus Tuskulėnų gimnazijoje dailės mokytoja – apie tokį darbą svajojau nuo vaikystės. Taip pat dirbau ir menų studijoje „Džiaugsmo ratas“. Atėjus žiemos sezonui ir artėjant šv. Kalėdoms, mažoje buto virtuvėje, kurioje prie stalo galėjo susėsti vos du žmonės, ėmiau lipdyti įvairius molio dirbinius“, – pasakoja verslo įkūrėja.

„Dirbdavau labai daug: savaitgaliais, naktimis, be atostogų. Retai kada susitikdavau ir su artimaisiais. O manęs pasiilgusius draugus kviesdavau į virtuvę – kartu palipdyti. Pamažu mūsų lipdymo susitikimai tapo tradicija – vis daugiau draugų atvykdavo manęs aplankyti ir kartu palipdyti. O kartą mano geriausia draugė paklausė, kodėl aš nekurianti savo keramikos studijos. Tuo metu man tai atrodė neįmanoma, net nežinojau, nuo ko ir kaip pradėti. Verslo žinių neturėjau – tik gyvenimo, studijų ir darbo patirtį.

Nerimas neleido miegoti

Tačiau ilgainiui šis klausimas man nedavė ramybės. Net naktimis sunkiai sekėsi užmigti, mat vis mąsčiau, kaip man, jaunai mokytojai, įkurti savo verslą. Pirmiausia nutariau kiekvieną mėnesį atsidėti pinigų. Juos skyriau įrankių, prijuostės medžiagų, glazūrų spalvų, įvairios molio masės įsigijimui“, – atskleidžia Alberta.

Pinigus A. Saukaitytė taupė ir verslo pradžiai. O čia dar tėvai paragino kuo greičiau įsigyti butą ir nešvaistyti pinigų nuomai Vilniuje.

„Per dvi savaites radau ir įsigijau studijai bei gyvenimui tinkamą butą. Naujame būste buvo tik vonios kambarys ir virtuvės baldai, net apšvietimas neįrengtas. Tada jau išrdįsau pagalvoti ir apie tai, kaip paavdinti keramikos studiją. Ir čia idėja šovė vienam mano pažįstamui, pasiūliusiam pavadinimą, kuris geriausiai apibūdina lipdymo vakarus su draugais – „Molinė virtuvė“. Mat, kai lipdydavome, neplaudavome rankų ir visur palikdavome molio pėdsakus. Šis pavadinimas puikiai atspindėjo laisvės ir kūrybos pripildytą nedidelę erdvę, kurioje kartu leisdavome laiką. Nepatikėsite – lapelį, ant kurio buvo užrašyta keramikos studijos pavadinimas, esu išsaugojusi iki šių dienų!“, – šypsosi pašnekovė.

Iššūkių netrūko

Pirmasis studijos užsiėmimas atėjo kur kas greičiau, nei Alberta tikėjosi. Ji sulaukė prašymo surengti gimtadienio šventę vienai merginai ir jos draugų kompanijai. „Nusprendžiau padėti, nes sukaktuvininkė labai norėjo išbandyti lipdymo terapiją. Tačiau aš visai nebuvau pasiruošusi – virtuvėje nebuvo tinkamo apšvietimo, trūko daugybės detalių, skirtų keramikos užsiėmimams. Teko improvizuoti. O kai atvyko šventės dalyviai, jie buvo maloniai priblokšti patekę į galybe žvakių nutviekstą virtuvę. Buvo labai jauku ir šilta!“, – atsimena Alberta.

Žinoma, kaip ir kiekvienam jaunam neseniai pradėjusiam savo veiklą pradėjusiam verslininkui, A. Saukaitytei taip pat nepavyko išvengti sunkumų.

Keramikos studijos „Molinė virtuvė“ pradžia buvo itin sudėtinga, pelno A. Saukaitytei teko laukti daugiau nei metus. Nauja veikla reikalavo investicijų ir eksperimentų.

„Į pirmąjį viešai paskelbtą užsiėmimą niekas neužsiregistravo. Tačiau draugų palaikymas padėjo nenuleisti rankų ir mažais žingsneliais judėti į priekį“, – atvirauja verslo įkūrėja.

Iš pradžių į „Molinė virtuvė“ užsiėmimus ėjo tik draugai, tačiau pamažu garsas apie kūrėją sklido vis plačiau ir viskas įsivažiavo – šiandien A. Saukaitytė džiaugiasi, kad keramikos kursų rezervacijos yra užpildytos mėnesiui į priekį. Žmonės į keramikos užsiėmimus registruojasi iš anksto ir nekantrauja išbandyti savo jėgas.

Karantino metu neužsidarė

Lietuvoje paskelbus karantiną, nukentėjo ne vienas verslas, problemų patyrė ir „Molinė virtuvė“. „Vos įsivažiavau, įvyko karantinas, kuris sustabdė mano veiklą. Buvo labai sunku, bet nepasidaviau. Ir karantinas tapo vienu įdomiausių laikotarpių, suteikęs galimybę išeiti iš komforto zonos ir nebijoti rizikuoti. Kai žmonės negalėjo atvykti į keramikos studiją, kviečiau juos išbandyti lipdymo pamokas namuose. Gimė idėja vesti nuotolinius lipdymo užsiėmimus, tad daugybė žmonių galėjo saugiai lipdyti savo namuose. Didžiąją karantino laiko dalį važinėjau po įvairius Vilniaus rajonus su „Molinės virtuvės“ lagaminais, pilnais įvairiausių lipdymui ir glazūravimui skirtų priemonių. Šį užsiėmimą išbandžiusi trumpam į Lietuvą grįžusi lietuvė buvo nustebusi, kad Anglijoje dar niekam nešovė tokia verslo idėja“, – pasakoja menininkė.

Nuo vaikų iki senjorų

Šiandien A. Saukaitytė džiaugiasi, kad per daugiau nei dvejus „Molinės virtuvės jai pavyko suburti didelę keramikos mylėtojų bendruomenę, rengiamos tiesioginės transliacijos su įvairias Lietuvos keramikais, vedami keramikos kursai nuotoliniu būdu ir gyvai, kur dalijamasi sukaupta patirtimi, žiniomis ir idėjomis. Jei pradėjusi veiklą Alberta svajojo, kad į organizuojamus kursus ateis 6 žmonės, šiandien studija jų talpina dvigubai daugiau. O juk sakoma: kiekviena pergalė pirmajame etape yra aukso vertės!

„Kiekvieną dieną kviečiu žmones atrasti keramiką ir jos paslaptis, susipažinti su šio meno subtilybėmis ir įsimylėti šią atpalaiduojančią bei įkvepiančią veiklą. Svarbiausia – siekti svajonės ir niekada nepasiduoti. Manęs nesustabdė nei karantinas, nei sunki verslo pradžia, o dabar savo įgūdžiais ir įgyta patirtimi dalijuosi su daugybę žmonių: vaikais, šeimomis, draugų kompanijomis, žmonėmis, norinčiais pirmą kartą išbandyti keramikos užsiėmimus, ar trokštančiais patobulinti savo įgūdžius“, – tikina A. Saukaitytė.

Moteriai šildo širdį faktas, kad ne vienas jos kursų lankytojas taip pamilo šį amatą, kad toliau savarankiškai lipdo savo namuose.