Likimo kirtį gavęs Česlovas dejuoti nemėgsta: dirba 7 dienas per savaitę ir sako, kad viskas bus gerai

Pirmąkart į Kauno „Plokštelių parduotuvę“ užsukau atsitiktinai. Pamenu, tą šeštadienio rytą žiema negailestingai skverbėsi per drabužius ir odą, kelias buvo neįtikėtinai slidus, todėl neleidau sau stoviniuoti ar žvalgytis į parduotuvių vitrinas. Vis tik Kęstučio gatve artėdama link Kauno kultūros centro privalėjau sustoti – mane apsupo tyli melodija ir šviežios kavos aromatas.

Panorau išsiaiškinti, kas už tai atsakingas ir pamačiau siaurus cementinius laiptus, vedančius žemyn į muzikos prekių parduotuvę. Vos pravėrus stiklines „Plokštelių parduotuvės“ duris, pasigirsta svetingas parduotuvės savininko balsas, siūlantis sušilti puodeliu kavos arba arbatos, užkąsti sausainių.

„Plokštelių parduotuvėje“ lankiausi kiek daugiau nei prieš metus, tačiau šįkart sugrįžau ne diskusijai apie muziką, o pokalbiui apie jį, Česlovą Lesevičių – ilgametį melomaną, kolekcionierių ir populiariausios Kauno vinilinių plokštelių parduotuvės įkūrėją.

Parduotuvėje jaukiau nei namuose

Nutarėme susitikti sekmadienio popietę, kuomet teoriškai turėjo pasibaigti Česlovo darbo savaitė: jo žodyne sąvokos „išeiginė“ nėra, tad parduotuvė atvira septynias dienas per savaitę. Tiesa, savaitgaliais kiek trumpiau nei darbo dienomis, tačiau durys neretai atrakinamos anksčiau, o užveriamos vėliau, nei teigia oficialus parduotuvės darbo laikas.

Pokalbį stabdėme tris kartus – pasibaigus darbo valandoms, į parduotuvę užsukus klientams: vienas norėjo grąžinti keletą plokštelių ir perklausyti glėbį naujų, kiti ieškojo vinilinės plokštelės ir kompaktinio disko.

Nors patalpos ir nedidelės – jose patogu sukiotis vos keliems žmonėms – tačiau Česlovas šioje vietoje retai būna vienas: retkarčiais prie kojų trinasi ir keturkojai melomanai – vietos stebuklingai atsiranda visiems, net ir pirkėjų augintiniams. Nors ši vinilinių plokštelių parduotuvė yra mažiausia Kaune, akvaizdu, kad sugeba ptritraukti gausų melomanų būrį.

Vyras neslepia, kad parduotuvėje jis jaučiasi net geriau nei savo namuose. Galbūt dėl siekio sukurti namams būdingą šilumą jo verslas sėkmingai gyvuoja jau septynerius metus.

Muzika – tai gyvenimas

Česlovas gimė bei augo Kaune, Vilijampolėje. Būtent čia, sulaukęs 14 metų, ir sutiko savo gyvenimo meilę – muziką. Jų pasimatymai vykdavo kiekvieną trečiadienį, šeštadienį bei sekmadienį, kai „Amerikos balsas“ ir „Laisvosios Europos“ radijas transliuodavo muzikines laidas.

„Muzika yra kaip gyvenimas. Viskas, kas man įaugę į širdį, į visą kūną, yra iš to laiko, kai aš augau“, – tikina Česlovas ir ant stalo padeda didelį maišą laikraščių bei žurnalų skiaučių. Tai – dar viena jo kolekcija. Daugiau kaip 50 metų vyras renka iškarpas apie lietuvišką muziką, daugiausia roką, nes būtent šis muzikos žanras yra artimiausias jo sielai, o džiazui bei repui, sako, yra alergiškas.

Kolekcijoje taip pat yra ir grupės „Nazareth“ koncerto bilietai – tai buvo pirmasis Česlovo gyvai stebėtas sunkiojo roko pasirodymas.

Vis tik jam muzikos klausymas – labiau individuali nei kolektyvinė patirtis, tad koncertuose nebesilanko. Tačiau, prisimindamas 1988 m. Kauno sporto halėje vykusį muzikos festivalį „Roko maršas“, nuoširdžiai šypsosi: „Ta atmosfera tarsi kažkoks laisvės kvapas buvo. Ten ne muzika buvo svarbi – mitingas. Pamatai trispalvę ir jau šiurpas eina, laisvę užuodi.“

Gyveni ir džiaugiesi

Laisve kvepėjo ir jaunystės dienos. Gulėdamas pievose ir klausydamas muzikos, sako, niekuomet negalvojęs apie ateitį: „Neturėjau specialybės, nieko. Aš nieko negalvojau, man viskas atrodė kitaip.“

Česlovui buvo lemta gimti be dešinės kojos, tad nuo šešių metų vaikšto su protezu: „Iš karto mačiau, kad aš truputį kitoks negu visi: iki šešių metų beveik nevaikščiojau – mane nešiojo.“ Dabar jis ne tik vaikšto, bet ir vairuoja – 30 metų kartojęs, kad mašinos jam nereikia, vis tik įsigijo vairavimo pažymėjimą ir yra labai patenkintas.

„Į gyvenimą žiūriu truputį kitaip. Neskaičiuoti, negalvoti, kas bus rytoj ar poryt ar kas vakar blogai buvo – tiesiog džiaugtis ir tada viskas bus gerai“, – savo gyvenimo principu dalijasi pašnekovas.

Prieš atsisveikindama prisipažįstu, kad dar niekur nebuvo taip gera sugrįžti kaip į „Plokštelių parduotuvę“ – ne dėl patogios lokacijos ar skanios kavos, o būtent dėl jo skleidžiamos šilumos. Atsako, kad šią savaitę tai girdi jau antrą kartą: „Pirmąkart nepatikėjau, net šiurpas perėjo. Paskui pagalvojau – gal.“