Šiam išskirtiniam Klaipėdos orkestrui jis vadovauja jau penkerius metus, prieš tai lygiai tiek pat dirbo su Koncertinės įstaigos LR vidaus reikalų ministerijos Reprezentaciniu pučiamųjų orkestru. „Vėl praėjo penkeri metai. Gal atėjo laikas vėl kažką gyvenime keisti? – pokalbio pradžioje pajuokavo E. Miknius, bet išsyk ir pats ėmė purtyti galvą: – tikrai nemanau, kad žmogui nuolatos gyvenime reikalinga kaita.“
– Kai kalbame apie jėgos struktūros atstovus, dažniausiai įsivaizduojame, kad tai labai rimti žmonės. Maloniai nustebau, kai jums paskambinusi tartis dėl pokalbio išsyk suvokiau, kad kalbu su labai linksmu žmogumi. Linksmi žmonės tinka ir kariuomenėje?
– O jūs visada esate tik geros nuotaikos?
– Aišku ne. Tikrai nedžiūgauju, kai reikia daryti įvairias ataskaitas, inventorizacijas. Popierizmas tikrai nekelia man nuotaikos.
Vadovaujant orkestrui yra labai daug įvairių darbų, kurių aš niekur nesimokiau. Turiu muzikanto, dirigento išsilavinimą, taigi esu menininkas, kuris dabar mokosi vadovauti. Reikia labai daug vadybinių sugebėjimų, mokėti organizuoti orkestro darbą, pasiruošti repeticijoms, paruošti natas, suderinti atostogas, o dar ligos, išlydėjimas į pensiją, naujų orkestrantų paieškos.
Man visa tai patinka, bet visko turėjau išmokti. O juk dar turiu šeimą, esu jaunas tėvelis – auginu 2 metukų sūnų Radvilą ir 7-erių dukrytę Solveigą, noriu ir su jais dažniau pabūti. O būna ir taip, kad 7 ryte prasidėjęs darbas baigiasi tik 22 val.
– Juk orkestrai dažnai koncertuoja ir savaitgaliais.
– Visi muzikantai ir jų šeimos žino, kad bendrų savaitgalių jie praktiškai neturi. Muzikanto savaitgalis paprastai yra pirmadienis ir geriausiu atveju dar antradienis.
– Turėdamas dešimt metų tokio darbo patirties jau galite atsakyti, kokių svarbiausių savybių reikia dirigentui?
– Daugiausia jūsų vadovaujamame orkestre groja vyrai?
– Taip, daugiausia vyrai. Tiesa, dabar orkestre turime vieną moterį, dar viena dailiosios lyties atstovė dirba administracijoje, tad nesame vien vyriškas kolektyvas. Negaliu palyginti, ar yra koks nors skirtumas vadovauti vyrų ar moterų kolektyvui. Tačiau, kadangi mūsų orkestras dažnai groja lauke, esant bet kokioms oro sąlygoms – ištvermė šioje veikloje tikrai reikalinga. Mūsų uniformos – juodos spalvos, o yra tekę žygiuoti ir kepinant 35 laipsnių karščiui. Šiemet per Sausio 15-osios renginį tris valandas be perstojo lijo. Iki šiol prisimenu tą jausmą, kai vanduo nuo kepurės bėgte bėga per nugarą. Neslėpsiu, po to ilgai sirgau bronchitu.
– Nelengvas darbas. O dėl to nėra sunku prisivilioti naujų kolegų?
– Kadangi pats esu žemaitis, visada skatinu žemaičius likti Žemaitijoje. Raginu iš šio krašto kilusius ir dabar Vilniuje ar kitose Europos šalyse studijuojančius jaunuolius po studijų grįžti į gimtuosius kraštus. Laimei, pavyksta.
Nesutinku su tais, kurie bando atkalbėti jaunimą, kad nebūtų muzikantais, mat reikės vargti. Tuomet aš klausiu, o kuriame kitame darbe nereikia vargti? Gydytojams, mokytojams, žurnalistams lengviau?
Žinoma, menininkų algos nėra didelės. Daugelis dirba keliuose darbuose. Bet tai yra pašaukimas. Muzikantas yra tarpininkas tarp ten (rodo pirštu į dangų) ir klausytojo. Mes išlavinome muzikinius įgūdžius, kad galėtume perduoti tą iš aukščiau siunčiamą grožį. Juk ir Bethovenas sakė, kad jis tik užrašo muziką, kurią girdi nežinia iš kur.
– Džiugina atgalinis ryšys, kurio sulaukiate iš klausytojų?
– Labai. Nėra geresnio jausmo, kai nuvažiavęs į kokį mažesnį miestelį matai, kaip pradėjus groti orkestrui nušvinta iki tol buvę tokie susirūpinę ar net užsirūstinę žmonių veidai. Regis, tą akimirką dingsta visos problemos, neberūpi kylančios kainos ar šių dienų sudėtingi globaliniai veiksniai.
Pučiamųjų muzika visų pirma yra vibracija. Kai ta vibracija teisinga, harmoninga, klausytojai ir patys nesupranta, kas vyksta, bet ji sukelia teigiamų emocijų. Akys spindi, veidas švyti.
– Užburia ne tik orkestro grojama muzika, bet ir vaizdas, kai žygiuoja pasitempę, uniformomis vilkintys muzikantai.
– Taip, uniformos taip pat turi tam tikros magijos. Mūsų orkestro muzikantai turi teisę nešioti paradinę Karinių jūrų pajėgų uniformą. Džiaugiuosi, kad kolektyvo nariai supranta, jog tai didžiulė atsakomybė, todėl uniforma visada turi atrodyti nepriekaištingai: kelnės išlygintos, batai nublizginti, o marškiniai – sniego baltumo.
– Jūs dirbate ir St. Šimkaus konservatorijoje mokytoju. Kaip jaučiatės šiame amplua?
– Irgi puikiai. Esu trombono mokytojas ir vadovauju Klaipėdos mažajam simfoniniam orkestrui.
Esu kilęs iš Plungės. Pamenu, mokykloje, gal 7 klasėje, viena mokytoja man sakė, kad užaugęs ir aš galėčiau būti mokytojas, esą man labai tiktų. Tuomet labai mėgau chemiją, muziką, šokau, tad apie pedagogo duoną net negalvojau. Nuo 15-os metų pasirinkau muzikanto kelią ir įstojau į St. Šimkaus konservatoriją. Bet, kaip matote, viskas susiklostė taip, kad mokytojo duonos irgi ragauju. Man dirbti su vaikais labai lengva.
Taip pat esu lektorius ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete. Neseniai mano pirmakursis Nojus Vaupšas tarptautinės trombonų asociacijos rengtame kasmetiniame konkurse tapo šeštuoju tarp geriausių pasaulyje. Labai džiugina tokie auklėtinių pasiekimai.
– Minėjote, kad esate kilęs iš Plungės. Žemaičių kalbos dar nepamiršote?
– Tai neįmanoma. Ji mano kraujyje. Su žemaičiais visada kalbu tik žemaitiškai, persijungiu automatiškai, nesvarbu, kuriame pasaulio krašte tuo metu būčiau. Dėl to dažnai susilaukiu nustebusių žvilgsnių (kvatoja). Karinėse jūrų pajėgose irgi yra „užkietėjusių“ žemaičių, kurie rokuojasi tik šia tarme. Ir mūsų orkestre tokių yra ne vienas. O kur dar giminės, draugai žemaičiai. Prisiminti gimtąją tarmę tikrai turiu kur.
– Įdomu, o kaip jums sekasi diriguoti šeimoje?
Dabar jau žinau, kad vadovauti šeimoje tikrai niekam nereikia. Tai visiškai nereikalingas dalykas. Laimei, turiu puikią žmoną, kuri savo gerumu, išmintimi man parodė pavyzdį, kaip gyventi šeimoje darniai. Džiaugiuosi, kad galų gale sutikau savo gyvenimo moterį. Beje, ir vaikams nereikia vadovauti, reikia tik kartu su jais augti. Aš to irgi mokausi.
– O kaip atsipalaiduojate? Ar laisvalaikiu dar kyla noras klausytis muzikos?
– Kodėl galėtų nekilti? Muziką mėgstu klausyti ir laisvalaikiu, bet ne bet kokią. Dažniausiai klausausi religinės radijo stoties „XFM“. Man patinka muzika, kurią transliuoja ši radijo stotis. Nepakenčiu trankios ar elektroninės muzikos. Tiesiog man netinka tokios muzikos vibracija.
Be to, internete ieškau muzikos ir daug klausausi, kai reikia suformuoti orkestro repertuarą.
Mėgstu lankytis ir koncertuose. Labai patinka Klaipėdos kamerinio orkestro, Klaipėdos brass kvinteto, Palangos orkestro rengiami pasirodymai, dažnai lankausi ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektakliuose. Ypač mėgstu baletą. Paskutinis labai sužavėjęs šokio spektaklis buvo baleto pasaulio įžymybės, choreografo Alexanderio Ekmano „Sapnai ir kaktusai“. Nerealus. Ten tikrai prisilietė genijaus ranka.
– O be muzikos kas dar padeda atsipalaiduoti?
– Mėgstu skaityti, bėgioti, žaisti lauko tenisą, rytais darau mankštą, truputį užsiiminėju joga, meditacija, buvau pradėjęs lankyti karatė, bet pritrūko laiko. Stengiuosi palaikyti gerą fizinę formą. Tiesiog geriau jaučiuosi, kai geras raumenų tonusas. Tuomet galvoje mažiau kvailų minčių, labiau myli pasaulį, esi labiau kantresnis ir pakantesnis aplinkai. Ir tai man patinka.
