aA
Įsivaizduokite: lietuviškų miškų ramybė, tuščia pieva arba pajūrys, tik jūs ir jūsų antra pusė. Ir tai visai ne atostogų planas, o tikras gyvenimas, kurį pasirinko du jauni žmonės. Fotografė Agnė Montrimaitė ir juvelyras Ignas Šileikis savo mylima veikla gali užsiimti kur tik nori, mat kartu gyvena ir dirba netradiciškai – namelyje ant ratų.
© Asmeninio albumo nuotr.

Ignai, kodėl pradėjai kurti papuošalus?

Ignas: Papuošalų kūryba atsirado su juvelyrikos specialybės siekiu, o tai nutiko gan seniai. Nuostabus amatas, bet, deja, po diplomo įteikimo numečiau šį pomėgį kokiam ilgam dešimtmečiui. Tik prieš kelis metus atsigręžiau atgal – mane pakerėjo viena artimo žmogaus dovanota sapnų gaudyklė, nuo kurios viskas ir prasidėjo. Juvelyrika to nevadinu, tai labiau rankdarbystė, nes su metalais dirbu tik labai minimaliai. Mano darbuose daugiausia dominuoja medis, gintaras, plunksnos, karoliukai, kriauklės. Savo akiratyje turėdamas šiuos elementus jaučiu didelį malonumą juos tarpusavyje komponuoti ir būti gamtos lego žaislų konstruktoriumi.

Žinau, jog kažkada buvai vakarėlių žmogus, gyvenai visai kitokį gyvenimą. Kas privertė pasikeisti?

Ignas: Vakarėlių liūtu niekad nebuvau, linksmindavausi nemažai, bet ne juose. Buvau pats sau vakarėlis. Išties gyvenau kitokį gyvenimą. Atrodo, kad didysis lūžis įvyko tada, kai išpildžiau savo svajonę turėti kemperį. Tai buvo kardinalus pasikeitimas, keičiantis gyvenimo būdą iš pagrindų, pati didžiausia ir įdomiausia gyvenimo mokykla, nes kemperis tapo mano nuolatiniais namais. Namais be adreso, nes kas rytą galiu atsikelti vis kitoje vietoje. Taip nutiko, kad miestai vis labiau tolsta, o gamta kviečia vis labiau artyn. Taip ir vyksta kaita.

Jauna pora gyvena ir dirba Lietuvos miškuose ir laukuose: tokios laisvės žmonės mums pavydi
© Asmeninio albumo nuotr.

Agne, mes jau kalbėjome, kad Londone tvirtai stovėjai ant kojų. Gyvenai iš socialinių tinklų vadybos, fotografijos ir tai nebuvo lengva susikurti. Kaip atsimeni savo pradžią Londone ir kaip pradėjai užsidirbti iš mylimos veiklos?

Agnė: Tvirtai ant kojų stoviu ir dabar. Dirbu tuos pačius darbus, tik nesu pririšta prie jokios vietos. Londone pradžia nebuvo sudėta ant auksinio padėklo. Pabaigusi ten studijas supratau, kad dirbti pagal savo specialybę nelabai turiu noro. Turbūt nesu pirma ir paskutinė su tokia istorija. Buvo laikas, kai ieškojau darbo: viename restorane vadovai, pamatę mano CV, nenorėjo manęs priimti į padavėjos pareigas, tad pasiūlė pagelbėti su verslo plėtra.

Taip po truputį atsirado galimybių, pirmieji fotografavimai, pirmosios užuomazgos socialinių tinklų vadybos srityje. Turbūt kad viso to norėjau ir sekėsi vis geriau, ir matyt, kad ir kitiems patiko rezultatai. Pradžioje pajamos buvo tikrai kuklios, Londono gyvenimui per siauros, bet čia, matyt, ir yra didysis freelancerių (liet. laisvai samdomų darbuotojų) išbandymas, nes reikia turėti nemažai tikėjimo ir kantrybės. Tikėjau, buvau kantri, o visa kita atėjo savaime. Klientų pačiai ieškotis nereikia, jie mane susiranda (šypsosi).

Jau metus gyveni Lietuvoje, o dirbi Anglijoje. Ką išmokai dirbdama nuotoliniu būdu?

Agnė: Kažkodėl pirmas žodis ant liežuvio galo saldžiai sako mėgautis. Išmokau mėgautis ir patiriu daug laisvės. Ir gyvendama Londone galėjau dirbti nuotoliniu būdu, bet nelabai dirbau. Taip pat išmokau labiau bendrauti su klientais, planuoti savo laiką bei optimizuoti savo darbą.

Jauna pora gyvena ir dirba Lietuvos miškuose ir laukuose: tokios laisvės žmonės mums pavydi
© Asmeninio albumo nuotr.

Kaip atrodo tavo dienos Londone, kai grįžti? O vėliau sugrįžusi į Nidą ir nesisukdama tarp klientų ir darbų, nesijauti tarsi prarandanti galimybes?

Agnė: Į Londoną grįžtu kas 2-3 mėnesius. Kelionės būna gan trumpos, tad išmokau puikiai ir produktyviai sudėlioti tas trumpas atkarpas. Dienos būna labai užimtos: kelios fotosesijos per dieną, gausa pasimatymų su klientais, trumpi, bet labai šilti draugų apkabinimai. Grįžus atgal į Nidą, neaplanko jausmas, kad prarandu kažkokias galimybes, priešingai – ateina jausmas, kad jų tik daugėja. Ir man atrodo, kad greitai galimybės bus ne tik angliškos, bet ir lietuviškos.

Ar nebaisu, kad kasdien nesimatydama su savo klientais, jie tave pamirš, o naujų neatsiras?

Agnė: Nebaisu. Pasitikiu savimi, pasitikiu ir savo darbais. Gal anksčiau ir turėjau tikslą turėti kuo daugiau klientų, bet dabar taip nėra. Tikrai labai gera turėti ir laisvo laiko: po pagalve padėti kompiuterį, išjungti telefoną, atsistoti ir išeiti tiesiai į mišką.

Jauna pora gyvena ir dirba Lietuvos miškuose ir laukuose: tokios laisvės žmonės mums pavydi
© Asmeninio albumo nuotr.

Ar jums nesinori pastovumo? Tarkim, patogaus buto ir darbų nuo devynių ryto iki penkių vakaro, kur būtų daug daugiau stabilumo ir saugumo.

Agnė: Abu sutinkam, kad žmogus turi galią turėti tai, ko nori. Jei norėtume pastovumo, patogaus buto, reguliaraus darbo, tą ir turėtume. Kol kas neturime tokios užgaidos. Patogų butą turėjome visai neseniai, Nidoje. Atsidžiaugėm, padėkojom ir su dideliu malonumu grįžom atgal į kemperį, vardu Pilotė. Palikom Nidą, apsistojom pagyventi labai ypatingoje vietoje, Žemaitijoje. O tas nepastovumas tikrai labai labai „veža”. Moko neprisirišti prie vietos, laiko, aplinkybių. Stabilumas ir saugumas yra komforto zonos dalis. Mums atrodo, kad žmogui visai į naudą iš tos zonos save išstumti. Taip ir stumiam vienas kitą arba traukiam... (šypsosi).

Tuomet natūraliai kyla klausimas: ar jums pakanka pinigų gyvenant kitaip nei didžioji dauguma kasdien į darbą einančių miestiečių?

Agnė: Toks gyvenimo būdas, kurį mes šiuo metu gyvename, yra stebuklingai pigus. Jei gyventume miestuose, reikėtų sugalvoti, iš kur gauti kiek daugiau pajamų. Nesąmonėms neišlaidaujame, neperkame dalykų, kurių mums nereikia. Daug ką randame arba gauname. Nei rūkome, nei geriame, tad po savaitgalių nežiūrime į pinigines, stebėdamiesi, kur išslydo pinigai. Tačiau tai nereiškia, kad gyvename už sistemos ribų. Tai reiškia, kad nesame pinigų vergai, turim tiek, kiek mums jų reikia. Jei reikės daugiau, tai daugiau ir turėsim. Gal skamba kiek arogantiškai, bet jausmas – būtent toks.

Ką apskritai galvojate apie pinigus?

Ignas: Pinigai tikrai nėra tikslas, o labiau įrankis, su kuriuo galima ir susižeisti, nemokant deramai naudotis. Visai neseniai per radiją nugirdome frazę, atkeliavusią iš Rytų: „Turtingas ne tas, kuris turi daug pinigų, o tas, kuriam užtenka tiek, kiek turi.”

Jauna pora gyvena ir dirba Lietuvos miškuose ir laukuose: tokios laisvės žmonės mums pavydi
© Asmeninio albumo nuotr.

Kaip susipažinote ir kodėl pasirinkote gyvenimą Nidoje?

Ignas: Buvau Agnės pakeleivis. Keliavome kartu savanoriauti į vieną sąmoningumo festivalį. Ir vis dar keliaujame kartu (šypsosi). Tikiu, kad mūsų santykių piršliu tapo blaivybė, kurią esam abu pasirinkę. Nidai turime labai stiprius jausmus. Ten daug vasarojome, o paskutinės vasaros gale Agnei pasiūliau iškeisti gyvenimą Londone į gyvenimą Nidoje. Kažkodėl ji sutiko.

Nidoje praleidote visą žiemą. Koks ten gyvenimas, kai baigiasi sezonas?

Ignas: Žiema čia – neeilinė, todėl sunkiai galima sulyginti su sezoniniu laiku Nidoje. Vasarą reikia nemažai pastangų, kad pabėgtum nuo šurmulio ir poilsiautojų masės, o žiemą reikia gerai pasistengti sutikti žmogų. Buvo puikus laikas, daug jo praleidome namuose, bet darbų atžvilgiu – produktyviai, o sveikatos – turiningai, nes užsiimdavome joga, meditacija ir kitomis praktikomis. Žiema – ramybės laikas, po kurio jaučiamės patobulėję ir kartu, ir atskirai.

O dabar Nidą keičiate į kemperį ir išsikraustote į miškus. Ką veiksite ir kaip atrodo jūsų diena taip gyvenant?

Ignas: Veiksime tai, ką ir veikėme, – gyvensime! Nida niekur nepabėgs, o dabar visai smagu leisti laiką mūsų vadinamame „žemyne”, nes Nida mums – sala. Būname beveik Žemaitijos laukuose, beveik miškuose. Valdos priklauso Agnės giminei, tad ten galime jaustis visai laisvai. Netoli upelis, o prie pat jo stovi senolis ąžuolas, kuriam jau daugiau nei 600 metų. Viską supa stipri energija, o mes supamės joje: lauke leidžiame daug laiko, tvarkome aplinką, net traktorių valdome. Tai mūsų kaimietiškas etapas, kuris tikrai teikia didelį įspūdį. Dienos neperspaustos: truputį padirbame, vėliau tyrinėjame gamtą, tuomet vėl truputį padirbame.

Jauna pora gyvena ir dirba Lietuvos miškuose ir laukuose: tokios laisvės žmonės mums pavydi
© Asmeninio albumo nuotr.

Dabar labai populiaru kalbėti apie minimalizmą ir turėjimą kuo mažiau daiktų. Kiek ir ko jūs turite? Koks jūsų santykis su daiktais?

Ignas: Populiarumo nesivaikome, kaip ir madų. Gyvenimas kemperyje tiesiogine prasme priverčia turėti mažai daiktų ir moko labai atsakingai rinktis, ką ir kaip į jį dėti. Turim gan griežtą kontrolę. Nemažai vietos užima rankdarbių dirbtuvėlė – žmonės vis dovanoja įvairių žaliavų, net nespėjam gaminti. Yra nemažai stovyklavimo priemonių, bet jos tikrai reikalingos, gyvenant laukinį gyvenimą. Dauguma dalykų yra labai praktiški, todėl santykis su daiktais yra atitinkamai stiprus.

Dar visada turime pasilikt papildomos vietos, nes randame nemažai vertingų dalykų, kuriuos žmonės palieka tiesiog prie konteinerių. Visai neseniai gyvenome labai komfortiškame ir erdviame bute, ir prisipažįstu, kad tikrai jaudinausi prieš grįžimą į kemperį, nes patogumai turi galią išlepinti. Tačiau veltui jaudinausi, nes prabėgus vos kelioms dienoms, viskas susidėliojo taip, kaip ir būdavo anksčiau. Laisvei ir laimei komfortas nėra būtinas. Tai sau įrodėme jau ne vieną kartą.

Skaitantys turbūt pasidalins į dvi pozicijas: vieni labai norėtų taip gyventi ir turėti tiek laisvės rinktis, o kiti sakys, kad tai trumpas jūsų etapas, po kelių metų grįšite į normalius darbus, juk, pavyzdžiui, reikės auginti vaikus. Kai mąstote apie ateitį, kokie jūsų prioritetai?

Ignas: Pasitaiko labai įvairių nuomonių: būna, kad net su gailesčiu klauso mūsų istorijų, ypač kai išsikraustėme į gamtą tuo metu, kai naktimis vis dar lankė minus 5. Toks gyvenimas grūdina ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Tai pasirinkome laisva valia, tad gailestis čia tikrai nedera. Taip pat yra jausmo, kad visai nemažai žmonių pavydi tokio laisvo gyvenimo. Kiekvienas gali taip gyventi, bet ne kiekvienam tai teiks kaifą. Mums teikia dar ir kaip.

Nespjauname į „normalius“ gyvenimus, gal kada nors ir ateis noras taip gyventi, bet kol kas, atrodo, kad ne taip greitai, nes kiekvienas grįžimas į miestą šiek tiek nusiurbia energijos, todėl būna visad smagu ištrūkti atgal. Stengiamės ateities per daug neprojektuoti, gal jau gan banaliai pradeda skambėti žodžiai „Čia ir dabar“, bet būtent tuo ir stengiamės vairuoti gyvenimą. Ir tikim, kad vaikų auginimas nesipjautų su tokiu gyvenimo būdu, tik gal šūstresnio kemperio prireiktų (šypsosi).

Jauna pora gyvena ir dirba Lietuvos miškuose ir laukuose: tokios laisvės žmonės mums pavydi
© Asmeninio albumo nuotr.

Prioritetą teikiame kokybiškam gyvenimui, sveikai gyvensenai, harmonijos siekiui. Balansuojame, o laikas pats sudėlios viską taip, kaip reikia. Pasitikim gyvenimu.

Ignai, sakei, kad jums svarbu tobulėti kartu. Dauguma žmonių, būdami poroje, bijo darbo petys petin, lyg tai atneštų galimų nesutarimų ir užgožtų meilę. Koks jūsų požiūris?

Ignas: Tobulėti kartu yra tikrai svarbu. Tas ryšys tarp mūsų yra labai stebuklingas, rodos, visata suvedė mus labai sąmoningai, nes plačiai papildome vienas kitą. Fotografija artima mums abiem, todėl paskutiniu metu ieškome progų, kur galėtume pasireikšti kaip komanda. Nesutarimų riziką visada išlieka, bet kai sieja daug bendrų interesų, nesutarimams vietos lieka vis mažiau, tai tampa labiau diskusija.

Abu vienas iš kito sparčiai mokomės, o meilės forma yra gan elastinga, laikas kartu ją brandina. Apnuoginam savo silpnumus ir tuo pačiu gludinam kampus. Kartu leidžiame tikrai labai daug laiko, tai – santykiai su rimtu pagreičiu, bet kartais būna, kad savaitei grįžtam į miestus, atrodo, kad bus daugiau noro pabūti atskirai, bet vis tiek laiką leidžiame kartu. Čia turbūt dar svarbu tai, kad esam ne tik pora, bet ir draugai.

Beje, abu visai negeriate alkoholio, rytus pradedate joga ir meditacija. Kodėl pasirinkote tokį kelią?

Agnė: Blaivybė mūsų santykiams yra išties svarbus elementas. Kai susipažinome, jau abu buvome pasukę tuo keliu, jogos ir meditacijos irgi abu ragavę, tad būdami kartu pradėjome tuo užsiimti dar dažniau. Šiuo metu, deja, esam truputį praradę savo ritmą, nes buvo permainų, bet greitai vėl grįšime į savo vagą. Tiesą sakant, labai ryškiai abu jaučiame, kai nepasportuojame ar nemedituojame: stingam jėgų, geros nuotaikos, tad šie užsiėmimai yra labai reikalingi mūsų gyvenime. Pasirinkimas tokio kelio abiems panašus – tiesiog pajutome beprasmybę, destrukciją, chaosą, kuriuos globoja alkoholis.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(73 žmonės įvertino)
4.1096

Ieškantiems adrenalino ir gamtos – dar neatrasta profesija

Aukštuminė arboristika patenka į pavojingiausių profesijų dešimtuką, bet retas žino, kuo...

Druskininkus išjudino maištingas kunigas: moterys juokauja, kad dėl jo pasiruošusios tapti davatkomis (557)

Druskininkų gyventojai džiaugiasi sulaukę naujo kunigo. 41-erių Vaidas Vaišvilas viešoje...

Spalvingas auksarankio kauniečio gyvenimas: iš savo verslo per mėnesį uždirbdavo tūkstančius rublių (16)

Smalsumas, darbštumas, noras tobulėti – savybės, kuriomis nuo mažens pasižymėjo kaunietis...

Aludarė pasidalijo juokingiausiais šią profesiją gaubiančiais mitais (22)

Labai ilgai alaus gamybos procesas buvo iki galo nesuprantamas net patiems aludariams. Ir nors dabar...

Jauna pora gyvena ir dirba Lietuvos miškuose ir laukuose: tokios laisvės žmonės mums pavydi (202)

Įsivaizduokite: lietuviškų miškų ramybė, tuščia pieva arba pajūrys, tik jūs ir jūsų antra...

Top naujienos

Bakas: Skvernelis yra Seimo valdančiųjų partijų lyderių įkaitas (27)

Praėjusią savaitę Lietuvos valstiečių ir žaliųjų ( LVŽS ) frakcijos durimis Seime trenkęs...

Milžinų keliais Šiaurės Airijoje keliavę lietuviai: sunku patikėti, kad tai sukūrė gamta (2)

Pirmoje pasakojimo apie Šiaurės Airiją dalyje pasakojau, kad šią Jungtinės Karalystės...

Patarėjai prisiminimus apie darbą su Grybauskaite išliejo feisbuke (251)

Dešimt metų Lietuvai vadovavusi Dalia Grybauskaitė penktadienį perdavė naujajam prezidentui...

Europos Parlamentas išrinko Ursulą von der Leyen naująja Europos Komisijos vadove (75)

Vokiečių politikė Ursula von der Leyen antradienį užsitikrino Europos Parlamento palaikymą ir...

Žiniasklaida: „Swedbank“ susijęs su cheminio ginklo programa Sirijoje, mini ir Lietuvą (6)

„Swedbank“ minimas dar vienoje skandalingoje istorijoje. Žiniasklaidoje rašoma, kad bankas...

Kodėl Merkel vis nevalingai dreba: lietuvių gydytoja turi savo spėjimą (107)

Visa Europa jau kurį laiką svarsto, kodėl dreba Vokietijos kanclerė Angela Merke l. Užsienio...

Prieš 30 metų išvyko į Sibirą ir grįžo su 120 lietuvių karstų: palaikus vyniojo į drobules ir dėjo į mažas dėžutes (45)

Artėjant liepos 17 dienai, kada „ Misija Sibiras ‘19“ komanda išvyks į Kazachstaną,...

Vos 13 sulaukusi Ingos Paksaitės-Stumbrienės dukra Estela tapo žinomo žurnalo rubrikos redaktore (39)

Naujausias „Verdu ir kepu" žurnalas sulaukė žaismingo pastiprinimo savo komandoje – nuolatinę...

Lazdijų rajone kontrabandininkų „VW Passat“ taranavo pareigūnų automobilius (18)

Antradienio vakarą , apie 18 val. Krosnoje, Lazdijų r. pareigūnai, turėdami informacijos, kad...