Iš turizmo – į fotografiją: savo tikrąjį pašaukimą Ramunė rado atsigręžusi į vaikystę

Po studijų turizmo srityje įsidarbinusi Ramunė Gelažnykaitė (30 m.) neilgai trukus suprato, kad dirbti gide nėra jos tikrasis pašaukimas. Pradėjusi ieškoti savęs iš naujo mergina prisiminė vaikystėje taip mėgtą fotografiją. Nepabijojusi pokyčių dabar ji džiaugiasi, kad fotografija leidžia aptikti iki šiol dar nematytą pasaulį.

– Studijavote turizmo ir viešbučių vadybą, tačiau šiandien esate fotografė. Kodėl pasukote kitu keliu?

– Iškart po studijų pradėjau dirbti Butautų dvare ekskursijų ir plėtros projektų vadove, vėliau – Rinkuškių alaus darykloje marketingo vadybininke. Nors nedirbau kelionių srityje, mano darbas buvo susijęs su turizmu, tačiau juste jutau – tai nėra mano kelias.

Sakoma, kad savo tikrąjį pašaukimą galima rasti tiesiog atsigręžus į vaikystę, prisiminus, kas patikdavo, turbūt taip nutiko ir man. Pamenu, kad dar vaikystėje namie buvo nuotraukų ryškinimo įranga, tuomet net nesupratau, kas tai yra, bet įspūdis liko ilgam. Fotografuodavau „muilinėmis“ kelionių metu, o preš penkerius metus nusipirkau savo pirmąjį fotoaparatą ir iškart užsirašiau į kursus pas Tomą Tumalovičių. Jis suteikė tiek motyvacijos, kad ji iki šiol mane vis skatina judėti pirmyn. Vėliau sekė kursai Azoruose bei Jordanijoje su Ana Rosso, įvairūs seminarai pas garsiausius šalies fotografus. Mano įsitikinimu, mokytis reikia tik iš pačių geriausių.

– Kokia buvo įdomiausia jūsų fotografuota fotosesija?

– Turbūt vienas įdomiausių mano projektų – pernai vasarą suorganizuota vestuvių įvaizdžio fotosesija Akmenės Menčių karjere. Įdomu buvo ne tik fotografuoti, bet ir rinkti drabužius fotosesijai, kurti įvaizdžius. Vieną nuotakos suknelę sukūriau pati.

Iš nestandartinių vestuvių fotosesijų man įsiminė ir vykusi avininkystės ūkyje. Jaunieji labai norėjo kitokios, neeilinės fotosesijos, tad važiavpme fotografuotis su avytėmis. Buvo be galo smagu, kai visos sesijos metu aplink lakstė avys, kurias labiausiai domino jaunosios puokštė. Rengiant tokią fotosesiją labai didelis dėmesys tenka jaunųjų drabužių stilistikai – kad po to nuotraukos neatrodytų kiek juokingai. Visos detalės derinamos su jaunaisiais susitikimo metu.

– Fotosesijų metu turite tikai daug darbo, kas jums padeda?

– Dažniausiai dirbu su asistentu, jis ypač reikalingas vestuvėse. Ten viskas vyksta ypatingai greitai, reikia skubiai reaguoti į aplinkos pokyčius, tad, pvz., blykstė arba apšvietimo lempos visuomet turi būti po ranka. Vienai būtų tiesiog fiziškai labai sunku visą įrangą nešiotis su savimi. Be to, mano asistentas rūpinasi ir jaunaisiais, esant reikalui paduoda vandens, patvarko suknelę, padeda, kad viskas vyktų sklandžiai, jaunieji jaustųsi gerai.

– Kur ieškote idėjų naujiems projektams?

– Visuomet noriu padaryti kažką, ko dar niekas nedarė. Ieškau savęs ir savo stiliaus, tačiau tikrai žinau, kad noriu fotografuoti drąsiai, nenuobodžiai, išskirtinai. Idėjų semiuosi iš žurnalų, filmų, aplinkos, ir patys žmonės, kuriuos fotografuoju, įkvepia savo charakteriu. Nuotraukose nenoriu pakeisti žmogaus, noriu parodyti tokią jo pusę, kokios jis net nemanė turįs. O kartais susigalvoju tokį projektą, kad galėčiau pati sau įspirti į užpakalį ir neleisčiau sėdėti sudėjus rankų.

– Dirbate mažame Lietuvos miestelyje Biržuose – ar užtenka klientų?

– Kalbant apie vestuvių fotografavimą pagrindiniai mano klientai yra iš kitų Lietuvos miestų, todėl dirbu visoje šalyje, o tai tik teikia daugiau malonumo – turiu galimybę pamatyti įvairiausius miestus, bažnyčias, dar iki šiol neatrastas vietas. Klientai susiranda mane per socialinius tinklus, pamatę įkeltus mano darbus, tikriausiai tai juos sužavi. Daug kas mane susiranda išgirdę rekomendacijas iš ankstesnių mano klientų, o tai be galo džiugina.

Prieš porą mėnesių Biržuose atidariau savo studiją, o tai dar atvedė naujų klientų, kuriems norisi fotografuotis studijoje.

– Ar jaučiate konkurenciją?

– Fotografų Lietuvoje yra be galo daug, tad normalu, kad konkurencija taip pat egzistuoja. Būtent dėl to fotografui svarbu rasti savo braižą, kuris sudomintų žmones.

– Kokie pomėgiai leidžia atitrūkti nuo darbo?

– Didžiausia aistra – kelionės. Karantino dėka iš naujo atradau Lietuvą – gyvename nuostabioje šalyje, čia galime pamatyti tikrai daug. Taip pat užsiimu oro joga – tai be galo smagi sporto rūšis, reikalaujanti labai daug ištvermės. Treniruočių metu mokomės atlikti įvairias akrobatines pozas ore. Labai smagu, kad beveik prieš dvejus metus į šiuos užsiėmimus Biržuose ėmė kviesti jauna trenerė, šiam miestui to labai trūko. Taip pat mėgstu išvykas dviračiais, skaitau daug įvairiausių knygų.

– Jaučiatės šiuo metu laiminga?

– Galiu drąsiai pasakyti, kad šiuo metu esu radusi save ir dėl to esu labai laiminga. Reikia nepabijoti išlipti iš komforto zonos ir drąsiai imti siekti savo svajonių – tai atsipirks su kaupu, nors iš pradžių atrodys, kad pasaulis pradėjo griūti.