Šeimose nepritapo
Valdišką pastogę neseniai palikęs vaikinas atviras – jeigu ne jie, atsidavę savo darbui, nežinia, kaip būtų susiklostęs jo gyvenimas. Nors pastaruoju metu aktyviai skatinama be tėvų likusių vaikų globa šeimose, D. Rubštavičius įsitikinęs: tokia institucija kaip vaikų globos namai turėtų išlikti. Tokie kone dvidešimt metų buvo tapę jo tikraisiais namais ir saugumo uostu.
Valstybės globotiniu Deimantas tapo būdamas vos vienerių metukų. Per visus tuos metus, praleistus globos namuose, buvo atsiradusios dvi šeimos, panorusios globoti mažylį. Pirmoji priėmė Deimantą ir jo kiek jaunesnę sesutę, o antrojoje šeimoje jau augo globojamas berniukas, taip pat Deimantas.
Tačiau abiejose šeimose jis ilgai neužsibuvo. Kaip pripažįsta vaikinas, jis nebuvo lengvai auginamas vaikas. Turbūt dėl to šeimos, kuri norėtų jam atverti namų duris, taip ir neatsirado. Anot Deimanto, o ir šeimų, kurios ryžtasi globoti našlaičius, yra labai įvairių. Ir savo aplinkoje jis matęs pavyzdžių, kai vaikai globoti buvo imami ne iš didelės meilės, o dėl finansinių paskatų. Pasak jaunuolio, tą globotiniai labai jaučia.
„Nebuvau patogus vaikas, nesugebėjau prisitaikyti globėjų šeimoje. Esu nestandartinis, nelankstus ir sunkiai adaptuojuosi prie įvairių situacijų. Jeigu matau, kad man kažkas netinka ar nepatinka, su tuo nesitaikstau“, – pasakoja Deimantas.
Sunki patirtis
Deimantas svarsto nuo mažens buvęs tiesos ieškotojas, negalėjęs užsimerkti prieš patyčias ir smurtą. Jam ir pačiam vaikystėje teko patirti pažeminimų ir patyčių iš kitų globos namuose augančių vaikų. Ne kartą dėl to teko pagalbos kreiptis ir į Vaikų liniją ar vaikų teisių specialistus.
Nors globos namuose tarp vaikų buvo visko, Deimantas be galo dėkingas jį užauginusiems ir į gyvenimą išleidusiems A. Bandzos socialinių paslaugų namų darbuotojams. Vaikui be galo svarbu jaustis saugiam, mylimam, turėti jaukų glėbį, kuriame galėtų pasislėpti nuo ne visuomet draugiškai nusiteikusio pasaulio.
Deimantas savo tėčio net nepažinojęs, o mama ir močiutė jau daugybę metų gyvena mirkdamos alkoholio liūne. Nors ne kartą joms siūlyta pagalba, moterys visuomet pasirinkdavo alkoholį, o ne vaikus. Todėl ir dabar tarp, atrodytų, artimiausių žmonių nėra ryšio.
„Tai didžiulė trauma vaikui. Nepatyriau tos motiniškos meilės, švelnumo. Iš kitos pusės, jeigu būčiau augęs savo šeimoje, klausimas, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas. Kiek girdėjau iš aplinkinių, nežinau, ar tai tiesa, bet manimi buvo norima atsikratyti įmetant į šulinį, o būdamas kūdikis, kad neverkčiau, buvau girdomas alkoholiu. Pirmieji mano gyvenimo metai, nors jų ir nepamenu, buvo skausmingai traumuojantys, dėl to ir buvau paimtas iš šeimos“, – apie nevaikišką patirtį atvirauja D. Rubštavičius.
Šilumą rado kitur
Pasak Deimanto, mamą jam atstodavo A. Bandzos namų direktoriaus pavaduotoja Salomėja ir Kūdikių skyriaus slaugytoja Nijolė, kuri nuo pat pirmųjų dienų valdiškoje įstaigoje Deimantą sūpavo ant rankų kaip tikra mama. O socialinė darbuotoja Ėrikutė, kaip ją daugelis vadindavo, buvo įvairių idėjų generatorė: su vaikais kurdavo spektaklius, kartu dainuodavo, leisdavosi į gamtą, išlaisvindavo vaikų kūrybiškumą.
Tėtį, kurio vaikinas neturėjo, savotiškai atstodavo globos namų direktorius Sigitas. Kaip sako Deimantas, jis labai palaikydavo globotinius, bet jeigu reikėdavo, ir tėviškai pabardavo.
„Su šiais žmonėmis ir dabar palaikau labai artimą ryšį. Būtent jų dėka galėjau jaustis lyg šeimoje“, – už visas gyvenimo pamokas, šilumą ir meilę jiems dėkingas Deimantas.
Jam gaila, kad vykdant pertvarką visoje Lietuvoje buvo išardyti vaikų globos namai ir juose gyvenę vaikai apgyvendinti atskiruose butuose. Nors tikslas – skatinti vaikų savarankiškumą, anot Deimanto, gražus, tačiau ir globos namuose buvo sudarytos visos sąlygos tam savarankiškumui skleistis.
Nebelikus globos namų kaip institucijos, pasak buvusio globotinio, nebeliko ir bendruomenės. Anksčiau, kai visi globojami vaikai gyveno po vienu stogu, kartu keliaudavo, dalyvaudavo įvairiuose renginiuose, ypač populiarūs buvo sporto turnyrai, kuriuose rungdavosi komandos iš įvairių globos namų.
Kabinasi į gyvenimą
Vaikų globos namuose gyventi galima iki pilnametystės, tačiau D. Rubštavičius valdiškus namus paliko tik šių metų birželio 30-ąją – per savo 21-ąjį gimtadienį, mat jeigu globotinis dar mokosi, jam leidžiama likti ilgiau. Deimantas atvirauja, kad kabintis į savarankišką gyvenimą, kai neturi tvirto pagrindo po kojomis, nėra lengva.
Tačiau jis ne iš tų, kad dejuotų ir bėgtų nuo atsakomybės. D. Rubštavičius jau išsinuomojo būstą ir susirado darbą. Užaugęs su būriu įvairaus amžiaus savo likimo brolių ir sesių jis nesunkiai randa kalbą su vaikais, tad šią vasarą įsidarbino vaikų sporto stovyklos vadovu. Kaip parodė jo asmeninė patirtis, gyvenimo mokytojais, vedliais, autoritetais vaikui gali tapti ir kraujo ryšiu visai nesusiję žmonės, tad ir pats stengiasi būti pavyzdžiu jaunajai kartai.
„Dirbu su vaikais ir galiu pasakyti: jeigu nemyli vaikų, geriau jų visai neturėti ir nedirbti su jais, nes vaikai labai jaučia, ar su jais bendraujama nuoširdžiai. Kaip negalima vairuoti be teisių, taip ir dirbti su vaikais be meilės negalima“, – teigė Deimantas.
O jis svajoja toliau mokytis – tapti paramediku ir įgyti krovininių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimą. „Noriu ne tik svajoti, bet ir tų svajonių siekti. Kai kurias jau pavyko įgyvendinti – pagaliau įsigijau nuosavą automobilį. Žinoma, pinigų trūksta, gyvenimą tenka kurti nuo nulio, bet nenuleidžiu rankų. Dirbu vaikų sporto vasaros stovykloje, turėsiu dar papildomą darbą. Dabar toks gyvenimo etapas, kai teks arti kaip arkliui, kol atsistosiu ant kojų. Vėliau bus tikrai lengviau“, – optimistiškai į ateitį žvelgia Deimantas.
Metų savanoris
Buvęs globos namų auklėtinis sako darbo niekada nebijojęs. Visada buvęs labai aktyvus. Kone dešimtmetį savanoriavo miesto Bendruomenių rūmuose, taip pat slaugos ligoninėje ir greitosios pagalbos stotyje. Prieš keletą metų Panevėžyje rengiamuose Jaunimo apdovanojimuose išrinktas Metų savanoriu.
„Niekada nebijojau imtis net tų darbų, kurių niekas nenorėjo“, – pasakoja Deimantas. Tiesa, jis pripažįsta, kad taip visomis išgalėmis į gyvenimą kabinasi ne visi globos namuose augę vaikai. Ne paslaptis, kad dalis tokių jaunuolių nueina klystkeliais, atsiduria nakvynės namuose ar įkalinimo įstaigoje, nes nemoka atsirinkti draugų ir atsispirti įvairioms pagundoms.
„Būna istorijų, kai globotiniai nueina netinkamu gyvenimu keliu, bet aš A. Bandzos socialinių paslaugų namų darbuotojų dėka tokiu keliu nepasukau. Esu jiems labai dėkingas, kad mano gyvenimas juda tinkama linkme“, – žmonėms, užauginusiems sparnus skrydžiui į gyvenimą, dėkingas D. Rubštavičius.
