Ieva džiaugiasi paklausiusi nuojautos ir pasirinkusi menininkės kelią: tik tapymas jai padėjo išgyventi didžiausią gyvenime tragediją

Menininkė Ieva Bosaitė-Bliūdžienė (26 m.) prisipažįsta dar tik pradedanti žengti verslininkės keliu, tačiau išvydus tai, kas gimsta menininkės rankose, nustembi. Puslapio „Pasaulio sauja“ kūrėja visą gyvenimą jautė trauką tiek žodžiui, tiek menui – baigusi lietuvių filologijos ir reklamos studijas kelerius metus dirbo žurnalistinį darbą, kol pajuto – atėjo laikas išlaisvinti meninę kūrybą. Tapymas, lipdymas, keramika jai ypač padėjo, kai prieš metus išgyveno itin skaudžią netektį.

– Esate tekstų rašytoja, knygos vaikams rašytoja ir vertėja, tačiau šiuo metu jūsų laikas skirtas menui – kaip atsidūrėte toje sferoje?

– Visą gyvenimą mane traukė menas, kūryba. Dailės, keramikos užsiėmimus lankiau jau nuo pirmos klasės – atsimenu, būdama šešerių metų visiems sakiau, kad užaugus tapsiu dailininke. Kadangi užaugau nedideliame Kazlų Rūdos miestelyje, ne visada turėjau galimybes lankyti kokius tik geidžia širdis užsiėmimus. Kai baigiant mokyklą teko spręsti, ką studijuoti, rinkausi tarp mokslo ir meno. Galop nusprendžiau studijuoti dalyką, kuris man atrodė praktiškesnis ir žemiškesnis – lietuvių filologiją ir reklamą. Man sekėsi ir net kai kurie dėstytojai tikėjosi, kad pasuksiu akademiniu keliu, bet gyvenimas viską sudėliojo savaip – baigus bakalauro studijas pradėjau žurnalistės karjerą.

Gana anksti sukūriau šeimą, prieš porą metų susilaukiau dukros. Manau, dauguma moterų su manimi sutiks – motinystė labai įgalina. Imi jausti, ko nori tavo širdis ir pradedi to siekti. Dingsta iki tol varžiusios baimės, išsigrynini, kas iš tiesų svarbu, ko nori siekti, atsibunda iki tol snaudę troškimai.

Panašiai nutiko ir man – grįžau prie meninės kūrybos. Radusi laiko lipdydavau, tapydavau. Taip jau nutiko, kad tai sutapo su nelaimėmis, tragedijomis ir skausmu. Iš pradžių išgyvenau šoką dėl karo, vėliau susirgo mama. Jauna, sveika moteris netikėtai atsidūrė ligoninėje. Jos būklė vis sunkėjo, tad nuo persekiojusios įtampos, nerimo ir baimės stengiausi pasislėpti tapydama. Deja, įvyko didžiausia tragedija mano gyvenime – mama, kuri buvo nuostabiausias žmogus ir pati geriausia mano draugė, iškeliavo į Anapilį. Ji visą gyvenimą mane labai palaikė, norėjo, kad siekčiau svajonių pradėti savo kūrybos verslą, tad jaučiau atsakomybę prieš mamą ir kaskart, kai sudvejoju, prisimenu tai.

– Piešiate, lipdote, kuriate – kuo jus patraukė tokios skirtingos sritys?

– Žinote, ir aš savęs vis klausdavau to paties: negi negaliu kaip normalus žmogus išsirinkti vienos srities. Vėliau supratau, kad negaliu ir nereikia. Galbūt eidama tik vienu keliu pasiekčiau daugiau, bet man rūpi ne pasiekimai, o asmeninis pasitenkinimas ir laimė. O ją man teikia įvairios veiklos. Man patinka universalumas, nes noriu daugiau gauti ir daugiau duoti. Rašydama tekstus džiaugiuosi, kad daug ką sužinau, versti patinka, nes lavinu protą, grožinę literatūrą rašydama išlaisvinu vaizduotę, o tapymas – man išvis kosminis procesas, tarsi nukeliantis į kitą dimensiją. Tai mano sielos atgaiva, kalba ir meditacija.

Lipdymui irgi turiu nenusakomą trauką, ypač, kai kuriu vazas ar skulptūras, kurios neturi tikslumo, konkretumo.

– Dar nepaminėjote fotografijos.

– Baigiau fotografijos kursus ir ateityje norėčiau tuo užsiimti profesionaliai, karts nuo karto molį ar drobę išmainydama į fotoaparatą.

– Nesusidūrusiems su kūrėjais papasakokite, kaip žinote, ką kursite šiandien? Kas tai lemia?

– Iš prigimties nesu labai planuojantis žmogus, tačiau iš ryto aš jau žinau: šiandien tapysiu, kursiu papuošalus ar lipdysiu. Kartais turiu viziją, kartais tiesiog leidžiu, kad pasąmonė ir procesas mane neštų. Nelaukiu, kol mūza nutūps ant peties, tai būtų absurdiška.

Tačiau pastebėjau, kad mano tapymo rezultatai priklauso ir nuo to, kokia bus aplinka – man labiau sekasi dirbti tyloj arba klausant klasikinę muziką, ypač Mocartą, Vivaldį, arba ramią meditacinę muziką, tarkim gongų garsus.

– Kaip manote, kur gyvenimo kelias jus nuves po metų kitų?

– Oi nežinau. Žinoma, tęsiu pradėtą savo veiklą, nepaleisiu visko taip lengvai. Name įrenginėjamos dirbtuvės – labai laukiu, kada turėsiu erdvę savo kūrybai. Tikiuosi, kad po metų mano veikla bus įsivažiavusi ir „Pasaulio sauja“ tvirčiau stovės ant kojų. Noriu dalyvauti kūrėjų mugėse, kada nors surengti parodą – skulptūrų, paveikslų. Turiu idėjų ateičiai ne vieną, belieka jas visas įgyvendinti, o svarbiausia – per savo kūrybą skleisti meilę ir džiaugsmą.