– Atsimeni tą momentą, kai sau pasakei, kad nori dirbti aviacijoje? Nuo ko prasidėjo susižavėjimas ja?
– Tikrai nežadu meluoti ir kurti istorijų, kaip nuo mažų dienų sėdėjau galvą užvertęs į padangę ir skaičiuodavau praskrendančius lėktuvus. Skirtingai nei daugeliui, vaikystėje to susižavėjimo nebuvo. Tačiau augdamas mačiau puikų tėvų bei vyresnės sesers pavyzdį. Visi jie įgiję aukštąjį išsilavinimą, mama – medikė, o tėtis ir sesuo – inžinerijos specialistai. Tai skatino jau mokykloje siekti aukštesnių rezultatų ir rinktis studijas universitete. Vienu ar kitu būdu žinojau, kad gyvenimą norėsiu susieti su inžinerijos sritimi, tik nebuvo aišku, kokia. Pradėjęs studijuoti Kauno technologijos universitete transporto priemonių inžineriją, trečiame kurse ganėtinai atsitiktinai, iš kelių galimų sričių, pasirinkau aviaciją. Tai buvo lūžis, kai aviacijos sritis taip stipriai įtraukė, kad pradėjau nuo A iki Z domėtis viskuo, kas tik susiję su lėktuvais – ir tai tapo ne tik kasdienio mokymosi proceso, bet ir viso gyvenimo varikliu.
– Kaip atrodė pasirengimas aviacijos inžinieriaus darbui: kiek truko studijos, nuo ko prasidėjo karjera?
– Studijos truko ketverius metus. Įgijau daug teorinių žinių, tačiau paskutiniais jų metais nemažai koncentravomės ir į praktinę veiklą. Važiuodavome į aerodromus, analizuodavome lėktuvus. Tai leido iš arčiau prisiliesti prie aviacijos inžinieriaus veiklos ir plačiau suvokti šios profesijos patrauklumą. Studijuodamas taip pat atlikau praktiką ir Kauno oro uoste, o vėliau žinias pradėjau gilinti ir papildomuose „Ryanair“ bei KTU rengtuose „Civilinės aviacijos orlaivių mechanikų pradinio kurso“ mokymuose. Po visų šių veiklų pradėjau savo, dar tuomet aviacijos mechaniko, karjerą KAMS. Čia užaugau ir iki aviacijos inžinieriaus pozicijos.
– O su kokias asmeniniais ir profesiniais iššūkiais teko susidurti, augant iki inžinieriaus pozicijos? Kokie pergalės vaisiai vėliau buvo nuskinti?
– Viskas prasideda nuo pasitikėjimo savimi ir užsispyrimo. Pirmasis, labiau asmeninis iššūkis, buvo „užsiauginti tvirtesnį stuburą“ ir suvokti, kad tikslą tikrai galiu pasiekti, jei į tai įdėsiu daug pastangų.
Na, o profesiniai iššūkiai prasidėjo jau įdarbinimo atrankos metu, dar 2011 metais. Buvo paskelbta, kad naujai besikurianti orlaivių techninio aptarnavimo įmonė – KAMS – ieško darbuotojų. Žinoma, aš norėjau ten patekti ir nuėjau į atranką. Pasirodė, kad atranką sudarė net trys etapai. Pradedant Užimtumo tarnyba, kurioje susirinko šimtai norinčiųjų, ir baigiant pokalbiu su įmonės techninio aptarnavimo skyriaus vadovais. Sėkmingai praėjus visa tai ir pradėjus dirbti išsvajotą darbą, pagrindiniu iššūkiu liko nenustoti tobulėti savo, kaip specialisto, srityje – kad ir kiek daug įsivaizduoji išmanantis apie lėktuvą, kiekvieną dieną sužinai dar daugiau. Taip, laiptelis po laiptelio, per gausybę mokymų, praktikų bei stažuočių, mėgavausi mažyčiais pergalės vaisiais, įgijau licenciją ir pasiekiau aviacijos inžinieriaus poziciją.
– Savo karjerą pradėjai ir tęsi toje pačioje įmonėje. Patark jaunesnei kartai – kaip nepabėgti, nepasiduoti, nutikus pirmiesiems sunkumams?
– Likti ištikimu esamai darbovietei man padeda joje suteikiamos galimybės. Nuo pat įsidarbinimo pradžios turėjau visas sąlygas tobulėjimui ir tuo pačiu – kilimui karjeros laiptais. Be abejo, nemeluosiu, kad mūsų srities specialistus, kaip ir daugumą kitų, vilioja užsienio įmonės su tikrai gerais pasiūlymais. Tačiau šiai dienai galiu tik džiaugtis ir didžiuotis, kad dirbu savo gimtojoje šalyje. Juolab, turiu du mažamečius vaikus, tad man svarbu, kad jie augtų savo Tėvynėje ir matytų tinkamą tėvų pavyzdį.
Kalbant apie asmenines savybes, sakyčiau, svarbu nesiblaškyti ir tinkamai įsigilinus į situaciją, priimti geriausią sprendimą. Kaskart įveikiant iššūkius, gali užsigrūdinti ir pasikelti savo, kaip specialisto, vertę. Tad mano patarimas jaunesniajai kartai būtų kaupti reikiamą patirtį, būti entuziastingiems, nesiblaškyti, o susidūrus su sunkumais, priimti juos kaip iššūkius, kurie leis jums paaugti.
– Sakoma, kad norint mėgti savo darbą, ne visuomet užtenka tik profesinės aistros, bet reikia ir gerų kolegų. O jūs – esate komandos žmogus?
– Mūsų kasdienio darbo specifika lėktuvų angaruose nulemia tai, kad visuomet dirbame kaip vienas didelis mechanizmas su daug mažų krumpliaračių, vienas kitą papildančių ir susivienijančių dėl bendro tikslo. Be to, galiu tik pasidžiaugti, kad dauguma kolegų tapo ir gerais mano draugais: su jais ne tik kartu dirbame, bet ir leidžiame laisvalaikį. Daugumą kolegų vienija bendri automobilių, motociklų ar sporto pomėgiai – ir tai komandą daro tik dar stipresne.
– O kaip dabar atrodo tavo kasdienybė darbe?
– Aviacijos inžinieriaus kasdienybė – tai kompleksinis įvairių užduočių ir pareigybių rinkinys, apimantis ne tik savo, bet ir visos komandos darbų koordinavimą. Paprastai kalbant, kiekvienas orlaivio techninis aptarnavimas susideda iš kelių etapų. Pirmasis – lėktuvo apžiūra ir iš anksto numatyti rutininiai darbai. Antrasis – defektų suradimas ir jų įvertinimas bei šalinimas, ir galiausiai – funkciniai lėktuvo bandymai prieš išleidžiant lėktuvą skrydžiams. Norint atlikti minėtus bandymus, neužtenka vien tik „pavažinėti“ ant pakilimo tako. Tenka ir nuo žemės pakilti bei atlikti lėktuvo bandomuosius skrydžius – o jiems reikalinga speciali inžinieriaus kvalifikacija, kurią, beje, visai neseniai įgijau ir be galo tuo džiaugiuosi. Buvo palypėta dar vienu laipteliu aukštyn.
– Tikriausiai, nemažai tenka padėti ir jauniesiems kolegoms – kokiu mokytoju save laikai?
– Kadangi KAMS kolektyvas stipriai auga, dažnai mūsų gretas papildo ir ką tik studijas baigę ar mažai darbo patirties turintys kolegos. Čia, visų pirma, stengiuosi įvertinti tokio žmogaus požiūrį į darbą ir jo siekius. Jeigu žmogus yra smalsus ir nori tapti savo srities specialistu, niekada neatsisakysiu padėti ir pasidalinti žiniomis.
Kita situacija – kai jaunas, patirties dar neturintis žmogus, galvoja, kad ir be jos yra stiprus specialistas. Čia, deja, yra savęs pervertinimas, pasitaikantis tarp jaunųjų maksimalistų. Bendra taisyklė yra tokia, kad tik dedant reikiamas pastangas, gali užaugti kaip profesionalas.
– Iš jūsų pasakojimo matyti, kad ši profesija labai atsakinga ir jai tikrai nepritaikysi posakio – klysti žmogiška. Kaip po tokio didelio susikaupimo reikalaujančio darbo atsipalaiduojate?
– Rizikos ir atsakomybės lygis mūsų darbe tikrai yra nepalyginamai didesnis nei daugelyje kitų profesijų. Nuolatinis susikaupimas sukelia nemenką tiek fizinį, tiek psichologinį nuovargį. Tad dažniausiai laisvu laiku stengiuosi nuo visko atsiriboti. Kadangi šiuo metu su žmona auginame du mažamečius vaikus, tai didžiąją dalį laisvalaikio praleidžiame kartu su jais. Žinoma, neapsieinu ir be įvairiausių su aviacija susijusių parodų ar renginių, tačiau yra ir pomėgių, kurie leidžia atitrūkti nuo rutinos bei prasiblaškyti. Kaip vieną tokių įvardinčiau „meditaciją“ žvejyboje. Be to, negaliu nepaminėti ir krepšinio. Kaip doras kaunietis, beveik visose namų rungtynėse stengiuosi arenoje palaikyti Kauno „Žalgirį“. Tai vėlgi padeda pasikrauti teigiamų emocijų.
– O kas, jei ne aviacijos inžinierius, būtumei? Kokioje dar srityje šiandien save įsivaizduotumei?
– Vaikystėje, be visų galvas užvaldžiusio krepšinio, aš taip pat labai domėjausi ir žavėjausi automobilių sportu. Ypatingai – „Formule-1“. Dar, berods, pradinėse klasėse, kai bendraamžiai sutartinai save įsivaizdavo būsiantys ugniagesiais, policininkais ar sportininkais, aš vis deklaruodavau, kad būsiu lenktynininkas. Aišku, dažnai gaudavau atsakymą, kad tai nėra specialybė ir kad pradėčiau galvoti apie kažką „realaus“. Aišku, šiai dienai savęs kaip lenktynininko nebeįsivaizduoju; jei nebūčiau aviacijos inžinierius, manau, kad labai daug šansų, jog vis tiek dirbčiau panašaus pobūdžio darbą su antžemine technika. Inžinerija – smarkiai įtraukianti sritis.
