– Asta, kodėl jauni žmonės nepasirenka sąmoningai?
– Pasirinkimas visada susijęs su abejone. Pats pasirinkimo procesas jau yra iššūkis. Atrodytų mes kasdieną darome labai daug sprendimų, pasirinkimų, bet vienus priimam lengviau, kitus – sunkiau. Tačiau, abejonių visada kyla. Net ir man kiekvieną rytą kyla bent maža abejonė, pavyzdžiui, ką apsirengti. Netgi, paklausus vaikų, ką nori šiandien valgyti, jie dvejoja.
Kai pasirinkimų yra tiek daug, abejonių kyla dar daugiau. Net ir tokiuose paprastuose, kasdieniniuose reikaluose, kuriuos paminėjau, mes truputėlį stabtelime.
Kai kalbame apie karjeros pasirinkimą, galima sakyti, kad tai yra sprendimas, nulemiantis ateitį. Tai natūralu, kad ir tų abejonių yra daug daugiau. Abejonių įveikimas yra procesas. Procesas, kuris nėra trumpas. Procesas, kuris nėra labai lengvas, ir jam reikia žinių.
Kaip tam jaunam žmogui, pilnam įvairiausių abejonių, nuspręsti, kuris kelias geresnis, jeigu jis žino du, tris ir daugiau? Ir kas dar labiau viską apsunkina – bet kuris sprendimas turės ir pliusų, ir minusų.
Dažnai mano konsultacijose apsilanko jaunų žmonių, kuriems sunkumų kyla tuomet, kai jie pradeda lyginti kelis kelius. Pavyzdžiui, viena profesija yra paklausi, žmogus turi tam gebėjimų, tikėtina, kad ją įgijęs galės puikiai gyventi, bet... kelias ilgas, sudėtingas. Kitas kelias – lengvesnis, greičiau ateis sėkmė, bet, tikėtina, kad mažiau uždirbsi.
Ką daryti? Abejonėms įveikti reikia žinių. Karjerai pasirinkti taip pat ir tai yra procesas. Šiandien, kai pasaulis yra labai įvairus, kai galimybių labai daug, natūralu, kad pasirinkti sunku.
– Pauliau, kasdien susiduriate su jaunais žmonėmis, kurie renkasi karjerą, studijų kryptį. Kiek jie yra sąmoningi?
– Manau, kad daug žmonių žino, kokios specialybės populiariausios, tačiau nežino, ką reiškia jas studijuoti, o baigus mokslus, dirbti, taigi stengiamės praplėsti mokinių žinias, supažindinti juos su specialybėmis, studijų pasirinkimu, parodyti pačius įvairiausius galimus variantus. Manome, kad mokiniai turi gilinti savo žinias, domėtis ateities veiklomis tam, kad suprastų, kokia karjera jiems tinka.
– Asta, ar karjeros pasirinkimo procese galėtumėte išskirti tam tikrus etapus, stoteles?
– Kelias gana paprastas, nes stotelės labai aiškios. Pirmoji – savęs pažinimas. Be galo svarbu suvokti savo unikalumą, gebėjimus, prigimtis, motyvus, vertybes tam, kad žinoti, koks aš esu.
Tuomet galime pereiti į antrą etapą – pažinti profesijų pasaulį: iš ko galiu pasirinkti. Profesijų yra be galo daug ir jos nuolat keičiasi. Šiandien mums sudėtinga ir nuspėti, nes tikrai dalies šiandien egzistuojančių profesijų ateity nereikės. Dalis atsiras naujų.
Trečias etapas yra paklausti savęs, koks yra mano tikslas, kokia vizija ir, kokio rezultato norėčiau pasiekti. Ir ketvirtoji stotelė – veiksmų planas. Nuo ko pradėti, kokius žingsnius žengti. Kas dar labai svarbu, kad visą tą procesą praeitume nuo pradžios iki pabaigos, nuosekliai.
– Pauliau, ar mokiniai, su kuriais susiduriate, visada žino, ko nori?
– Dažniausiai nežino ir tai yra didžiausias iššūkis. Tiek jiems patiems, tiek konsultantams. Manau, kad pirmiausia pasirinkti šalį, kurioje nori mokytis, o tik paskui specialybę, nėra pats geriausias sprendimas. Kadangi šalis tampa apribojimu. Šalis gali būti laikina „stotelė“, tam tikras etapas. Specialybė ir kryptis, kurią jaunas žmogus renkasi, yra daug ilgesnis kelias, kurį pasirinkus, greičiausiai žingsniuosime savo didžiąją gyvenimo dalį. Taigi, specialybės pasirinkimas, manyčiau, turėtų būti prioritetas. Supratimas, kokios studijų programos galėtų padėti išpildyti žmogaus potencialą, ir, jas baigus, būtų galima pradėti dirbti trokštamą darbą.
Tada jau kaip gudrūs klientai galime rinktis universitetą, žiūrėti, kuriame būtų geriausia: daugiausia pridėtinių verčių, geriausiai įgalinti ir patobulinti mūsų įgūdžiai.
Universitetą siūlyčiau rinktis taip, kaip mobilų telefoną: lyginame kelis, žiūrime, kurio kamera geresnė, dydis tinkamas, galbūt perkant duoda nemokamai ausines ir pan.
– Asta, atsiranda toks dalykas kaip karjeros koučingas. Kam jis skirtas?
– Kiekvienam, kuris turi abejonių. Kiekvienam, kuris yra karjeros pasirinkimo kelyje, nesvarbu, kuriame etape. Tai yra be galo geras būdas suvokti ir pažinti savo interesus, gebėjimus, potencialą, efektyviau pasirinkti.
Kiekvienas esame unikalus: savybės, situacija. Vienas žmogus į konsultaciją ateina būdamas 12 klasėje, kitas – 10-oje. Konsultacijų metu jaunuolis kartu su karjeros koučingo specialistu gali savo greičiu, prisitaikant prie esamos situacijos, kartu nueiti iš nežinojimo į žinojimą. Tai nėra mokytojas, patarėjas, sprendėjas, bet labai stipri pagalba, palaikymas ir partnerystė abejonių įveikimo etape.
– Ar tai būtų naudinga suaugusiems? Ne vienas pažįstame žmogų, kuriam nepatinka tai, ką jis daro. Jis nori kažką keisti. Ar karjeros koučingas galėtų būti vienas iš sprendimų?
– Be abejo. Vaikai dvyliktoje klasėje yra priversti rinktis, ką veiks toliau. Jie pasirenka nesąmoningai ir tampa tais suaugusiais, kurie nenori dirbti pagal specialybę. Anksčiau ar vėliau ateina vidinės nedarnos jausmas, veikla nedžiugina.
Karjeros koučingas yra universalus būdas nepriklausomai nuo amžiaus: ar žmogui 16, ar 26, ar 56. Turiu suaugusių klientų ir labai tuo džiaugiuosi.
– Pauliau, toli gražu ne kiekvienas pasinaudoja karjeros koučerio arba konsultanto paslaugomis. Ką jūs galėtumėte jiems pasiūlyti?
– Grįšiu prie mobiliųjų telefonų. Svarbų daiktą mėgstame pirkti jį pačiupinėję, išbandę, supratę, kaip veikia. Siūlyčiau taip rinktis ir studijas. Sudalyvauti studijų parodose, atvirų durų dienose universitetuose. Galbūt yra galimybė pasikalbėti su dėstytoju, užduoti jus dominantį klausimą, sudalyvauti atviroje paskaitoje, praleisti dieną su specialistu jo darbe.
Išbandę produktą arba paslaugą, galime priimti racionaliausius sprendimus. Tada turime daugiausia informacijos, suprantame, ko galima tikėtis.
Turime suprasti, kokia bus studijų programa, į kokias paskaitas reikės eiti, kokia tema bus šnekama. Jei tai, ką sužinosite, nepatiks, tai bus ženklas, kad pasirinkimas nėra tobulas. Jei kyla bent menkiausia abejonė, labai rekomenduoju ieškoti toliau, nes didelė tikimybė, kad jūs atrasite tą specialybę, tą nišą, kurioje galėsite atskleisti visą savo potencialą. Tada studijų programa arba ateities darbas tenkins 90 proc. ar visu 100 proc. Galbūt netgi daugiau negu svajojote.
– Pasakojate apie tai, kad reikia dalyvauti paskaitose, parodose, bet neretai girdžiu, kad žmogus sudalyvavo parodoje, parsinešė lankstukų ir tiek žinių. Ką galėtų gauti žmonės, tinkamai sudalyvavę edukacinėse parodose ar kituose renginiuose? Kaip tai padaryti?
– Pradėčiau nuo pasiruošimo. Dideli renginiai gali atvesti į chaoso būseną: šurmulys, daugybė žmonių, stendų... Todėl būtų protinga prieš renginį pasidomėti programa, išsirinkti dalykus, kurie labiausiai domina, kuriuos norisi išklausyti ir atlikti. Taip pat pasilikti laiko impulsyviems pasirinkimams, kuomet pamatote nuostabų stendą, įdomų pašnekovą. Galbūt šią minutę tai nėra itin aktualu, bet informacija, kurią gausite, gali nustebinti, praplėsti požiūrį.
Nereikėtų domėtis tik tais dalykais, kurie jums aktualūs dabar. Siūlyčiau turėti daug platesnį požiūrį į savo specialybę, ateities veiklą ir tokiu būdu prisiliesti prie skirtingų sferų. Suprasti, kuo jos skiriasi. Galbūt jos atrodo gretimos popieriaus lape, tačiau darbo specifika labai skirtinga.
– Asta, kiek, renkantis specialybę, svarbus tėvų įsitraukimas?
– Labai svarbus. Tyrimai rodo, kad vyresniųjų klasių moksleiviai, rinkdamiesi profesiją, labiausiai pasikliauja tėvų, o ne bendraamžių ar mokytojų nuomone.
Tai reiškia, kad profesijos pasirinkimas yra moksleivio ir jo tėvų sąveikos rezultatas. Tėvai yra vienas iš esminių informacijos, įsitikinimų, nuostatų šaltinių. Dėl to be galo svarbu, kad tėvai įsitrauktų.
Praktikoje susiduriu su labai įvairiomis situacijomis. Būna, kad tėvai visai nesikiša. Kitas kraštutinumas, kai į konsultaciją ateina jaunas žmogus. Žygiuojame nuo savęs pažinimo profesijų link ir kažkuriuo momentu imu suprasti ir girdėti lyg vaikas jau pasirinkęs, nusprendęs. Jis žino, ko nori, bet neturi tėvų palaikymo. Tėvai sako, kad tas kelias yra blogas, nepritaria.
Palaikymas ir parama iš tėvų pusės yra be galo svarbu. Tam, kad tai atsirastų, tėveliams irgi reikia žinių, gebėjimų ir atitinkamų nuostatų. Dėl to karjeros konsultacijose esu linkusi dirbti ne tik su pačiu vaiku, bet ir tėvais.
– Pauliau, ko palinkėtumėte abiturientams, kurie dar nežino, ką norėtų veikti gyvenime, bet supranta, kad pasirinkimas turėtų būti sąmoningas?
– Duočiau patarimą, kuris man padėjo – galvoti apie veiklą, kuria norėčiau užsiimti, jeigu manęs nevaržytų jokie barjerai ar apribojimai: pinigai, laikas ir pan.
Paklausti savęs, ką daryčiau, kokia būtų mano pati pirma veikla, kur save investuočiau pirmiausiai.
Įdomus dalykas tas, kad yra daug hobių, veiklų, pomėgių, kuriuos mes darome ir negaudami atlygio. Jie mums patinka, kelia malonumą. Lygiai taip pat yra su darbu. Mokiniams reikėtų įsiklausyti į savo vidinį balsą, pasižiūrėti į tas veiklas, kurias daro neatlygintinai. Pasigilinti, kas jose patinka labiausiai. Ir pasitarus su specialistu, tėvais, dalyvaujant parodose pasirinkti pagal tai specialybę.
Taip pat palinkėsiu paties svarbiausio dalyko – jaustis laimingiems.
– Asta, ko jūs palinkėtumėte jauniems žmonėms, kurie suprato, kad pasirinkimas yra kelias ir nori juo eiti? Ką jie galėtų padaryti jau dabar?
– Pradėkite veikti. Paklauskite savęs, ko man šiandien reikia: specialisto, pokalbio su mokytoju, tėvais, praktikos vietos? Ir svarbiausia, kaip sakė Martinas Lutheris Kingas: „Jei negali skristi – bėk! Jei negali bėgti – eik! Jei negali eiti – šliaužk! Kas benutiktų ir ką bedarytum, svarbiausia – judėk į priekį“.
Jeigu planuojame kelionę, neužtenka planuoti ir galvoti, reikia pradėti eiti.
Laidas „1toks unikalus“ su edukacinių bendrovių „Kalba“ ir „EgoPerfectus“ kūrėju, karjeros konsultantu Ryčiu Jurkėnu žiūrėkite šeštadieniais 12 val. per „Delfi“ TV ir „Delfi“ portale.
Ieškote žinių, reikia pagalbos dėl karjeros – užduokite klausimą profesionaliam karjeros konsultantui Ryčiui Jurkėnui!
