O pseudointelektualui svarbiau atrodyti nei būti. Beje, išsilavinusio, apsiskaičiusio žmogaus įvaizdis kuriamas labai sumaniai, o jį kuriantis žmogus gali nuoširdžiai tikėti jo realumu.
Kaip mokinukas, parašęs pirmą gyvenime referatą, džiūgauja, kad dabar viską išmano, taip ir suaugusysis tiki, kad viską supranta apie gyvenimą, o jo nuomonė – autoritetinga bet kokiais klausimais – nuo Milano Kunderos romanų problematikos iki tiesos apie JAV prezidento Johno F. Kennedy‘o nužudymą.
Iš kokių ženklų galima atskirti, kad žmogus – pseudointelektualas?
Paviršutiniškos žinios
Iš pirmo žvilgsnio toks žmogus – vaikščiojanti „Vikipedija“. Žmogus gali žarstytis citatomis, terminais, tačiau šios žinios absoliučiai paviršutiniškos, fragmen
tiškos. Pakanka susitelkti į vieną temą, pasigilinti, ir pašnekovas jau nori keisti pokalbio temą.
Mėgsta ginčytis
Pseudointelektualui tiesiog patinka ginčytis. Tačiau jūs niekada nesužinosite tikrojo jo požiūrio – jis užims oponentui priešingą poziciją.
Šiandien jis tvirtins, kad kiaušinis atsirado anksčiu už vištą, o po savaitės niekas nesutrukdys teigti priešingai (ir dar pasitelkus argumentus, kuriuos anksčiau sakė jam).
Laimėtas ginčas – savo vertės įtvirtinimas, o ne tiesos paieškos, todėl pasitelkiamos visos priemonės – iki asmeniškumų.
„Ko labiau norėtumėte? – klausia oratorė, tinklalaidės „New York City Skeptics“ autorė Julia Galef. – Apginti savo įsitikinimus? Ar vis dėlto norite pamatyti pasaulį maksimaliai aiškiai?“
Egzistuoja tik dvi nuomonės: viena – mano, kita neteisinga
Tikras intelektualas niekada neišpeiks oponento pozicijos. Jis priims faktą, kad žmonės gali turėti skirtingą nuomonę vienu ar kitu klausimu. Ir net jei jis nesutinka su kažkieno pozicija, suvokia, kad turėti kitokią nuomonę – absoliučiai normalu.
Pseudointelektualas įsitikinęs – yra tik jo požiūris (įprastai tai būna madingiausias požiūris). Alternatyvūs variantai jam neegzistuoja. Jis pateikia garsių žmonių citatas, apdairiai „pamiršdamas“, kad yra ir kitaip galvojančių garsių asmenybių.
Žargonas, anglicizmai
Ir visokie „...izmai“, turintys parodyti pašnekovui turtingą leksiką. Tiesa, vietoje „organiškas“ jis neretai pasako „organinis“, sociopatus gali supainioti su sociofobais – juk svarbiausia kalbėti, nutaisius protingą veido išraišką, tada niekas nepastebės klaidos. Paklausus, ką reiškia vienas ar kitas žodis, pseudointelektualas arba priešiškai jus nužvelgs, arba virtuoziškai išsisuks nuo atsakymo, nes...
Nebūna taip, kad toks žmogus ko nors nežinotų
Dar vienas požymis – nepajudinamas įsitikinimas, kad jis viską išmano. Toks žmogus žarstys aptakias frazes, griebsis demagogijos, o galiausiai baigsite pokalbį jausdamasis, kad jums pasakė daug, o tuo pačiu nieko nepasakė. Taip, pseudointelektualai tai moka – turi tokį talentą.
Nepavyksta pasakyti paprasčiau
Iš įpročio pripinti į savo kalbą terminų atsiranda dar vienas požymis – tokie pašnekovai retai supranta, ką kalba. Dažniausiai jie cituoja kieno nors straipsnius ar tyrimus, deja, nesugeba paprastais žodžiais perpasakoti, apie ką kalbama.
Kaip sakė Sokratas...
Žongliravimas autoritetingomis pavardėmis – bandymas apginti savo nuomonę. Tik pseudointelektualai dažnai keičia esmę, apibendrina neapibendrinamus dalykus, įpina citatų, kurias vartoja kitokia, jiems „patogia“ prasme.
