Publikacijų apie Švedijos kultūrą autorė, daugiau nei dešimtmetį Stokholme gyvenanti Lola Akinmade Akerstrom teigia, kad kalbėti apie pinigus Švedijoje – akivaizdus nusižengimas etikos normoms. Girtis dideliu atlyginimu arba diskutuoti apie vidutinį uždarbį, anot jos, švedams atrodo taip nepadoru, kad net aptarinėdami sekso klausimus jie jaučiasi kur kas patogiau.
Kaip tik tokio požiūrio laikosi Stina Dahlgren, 28-erių metų švedų žurnalistė, keletą metų praleidusi Jungtinėse Valstijose. „Amerikiečiai, išgirdę ką nors giriantis, kad daug uždirba, reiškia susižavėjimą ir sako: „Kaip tau gerai, puiku.“ Bet jei nemenku atlyginimu imsi girtis Švedijoje, žmonės galvos, kad esi trenktas, – sako ji. – Čia niekas neklausinėja nei apie algas, nei apie pinigus.“
Komentuojant šį kultūrinį bruožą dažnai nurodoma, kad priežastis, dėl kurios pinigų tema Švedijoje paversta tabu, – giliai skandinavų sąmonėje įsišaknijusi doktrina – vadinamasis Jantės įstatymas, kurio esmę nusako neišsiskyrimo iš kitų idėja. Vadovaujantis šiuo neformaliu kodeksu, nė vienas bendruomenės narys neturi teisės manyti, kad yra geresnis už kitus, be to, privalo smerkti tuos, kurie šio priesako nesilaiko, rašoma portale bbc.com.
Išsiskirti iš kitų – blogas tonas
„Jantės įstatymas – tai nerašyta visuomenės gyvenimo taisyklė, kurios laikomasi ir Švedijoje, ir beveik visoje Skandinavijoje, – aiškina L. Akinmade Akerstrom, šią temą išgvildenusi vienoje iš savo knygų. – Taisyklės esmė – stengtis neišsiskirti kokiais nors pranašumais, nesigirti, jei nėra reikalo. Tai būdas išlaikyti visuotinę lygybę, kad tarp bendruomenės narių neimtų rastis priežasčių stresui.“
Jantės įstatymas, kaip sąvoka, siejamas su pramanytu Jantės miestu ir besąlygiškai taisyklėms paklūstančiais jo gyventojais, aprašytais danams ir norvegams priskiriamo rašytojo Akselio Sandemose 1933 metais pasirodžiusiame romane. Vis dėlto mokslininkas Stephenas Trotteris, ištyrinėjęs šią koncepciją tuo metu, kai dėstytojavo Škotijos Glazgo universitete, teigia, kad kaip tik toks požiūris Šiaurės Europos kraštuose, o ypač – kaimo vietovėse, gyvavo ištisus tūkstantmečius.
„Jantės įstatymu yra pagrįstas visuomenės kontroliavimo mechanizmas, – tvirtina jis. – Kalbėti reikia ne vien apie požiūrį į turtą. Įstatymas liepia neapsimesti, kad žinai daugiau nei iš tiesų žinai, ir nesielgti taip, kaip nedera pagal turimą statusą.“
Kuklumą ir nuolankumą propaguojantį Jantės įstatymą galima palyginti su vadinamuoju aukštos aguonos sindromu. Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje taip reiškiamas įsitikinimas, kad tie, kurie puikuojasi turtais arba padėtimi, verti pažeminamo ir pasmerkiamo. Škotijoje galima išgirsti kalbant apie krabų mentalitetą, t. y. mąstymą, būdingą krabams, bandantiems išlipti iš kibiro, bet vis nustumiamiems kitų į tą patį kibirą sumestų krabų.
„Skandinavai taip pat rado specialų žodį, puikiai tinkantį aptariamam reiškiniui įvardyti“, – sako S. Trotteris.
Stengiasi bendrauti su panašiai uždirbančiais
Jis taip pat nurodo, kad sąvokos „Jantės įstatymas“ vartoseną Švedijoje ir kitose Skandinavijos šalyse lemia specifinės kultūrinės normos, būdingos būtent tų kraštų žmonėms.
„Jei kalbėsite apie nuosavą namelį miškuose, šildomas grindis arba įsirengtą vidaus kiemą, niekas nesistebės, kadangi tokie dalykai Skandinavijoje įprasti – begalė žmonių turi ir antrus namus, – aiškina mokslininkas. – Tačiau jei pasakysite, kad už tą pačią sumą nusipirkote porą „Lamborghini“ markės automobilių, tikrai būsite išjuokti!“
L. Akinmade Akerstom atkreipia dėmesį į tai, kad, nepaisant sunkiai suformuoto beklasės demokratiškos visuomenės įvaizdžio pasauliniame kontekste, daugelis švedų patys stengiasi bendrauti su panašias kaip jie pajamas gaunančiais žmonėmis. Tai reiškia, kad Jantės įstatymas gali kisti, priklausomai nuo draugijos, ir pagyros tarp tam pačiam sluoksniui priklausančių piliečių yra labiau toleruotinos.
„Būdami už uždarų durų, t. y. su vienodą socialinį ir ekonominį statusą turinčiais žmonėmis, pasiturintys asmenys jaučiasi komfortiškiau. Kadangi visų lygis vienodas, kalbėti apie turimus vasarnamius arba automobilius galima“, – teigia L. Akinmade Akerstom.
Į brangiausio Stokholmo rajono butikus kartais užsukantis 33-ejų metų Andreasas Kensenas sutinka, kad Jantės įstatymo traktuotė – reliatyvi, priklausanti nuo konteksto.
„Savo draugams galiu laisvai papasakoti apie tai, kur keliavau. Kelionių nuotraukas galiu įkelti į „Instagram“ arba „Facebook“. Bet nepažįstamam žmogui nieko panašaus tikrai nekalbėčiau“, – paaiškino jis.
Atvirai priešiška reakcija
Kad ir kaip būtų, vis didesnis skaičius jaunų, sėkmės lydimų švedų mėgina kritikuoti Jantės įstatymą ir ragina atviriau kalbėti apie pajamas bei sėkmę.
Viena iš tokių – 22-ejų metų Nicole Falciani, pinigus pradėjusi uždirbti dar paauglystėje, o vėliau tapusi žinoma influencere, sugebėjusia pritraukti 354 tūkst. sekėjų būrį socialiniame tinkle „Instagram“. Po užmiesčio kavinėje surengtos fotosesijos, per kurią pozavo pasipuošusi vestuvėms tinkamais juvelyriniais dirbiniais, ji nė trupučio nesuglumo, kai buvo paklausta apie savo įkainius.
Vienos akcijos kaina – maždaug 20 tūkst. dolerių, kaipmat pasakė ji. Beveik visus uždirbtus pinigus moteris išleidžia autorinėms rankinėms ir kelionėms, o butą pačiame miesto centre ji nusipirko, kai sulaukė 20-ies. „Norėčiau, kad Jantės įstatymas išnyktų. Manau, kad tada gyventi čia būtų daug paprasčiau. Jeigu galėtume kalbėtis apie pinigus, visuomenė taptų atviresnė, – teigia ji. – Mintis, kad visi turi būti lygūs ir kad visi yra vienodi, iš pažiūros patraukli. Bet ji nepasiteisina. Jeigu tu dirbi daugiau nei kiti, kodėl gi neturėtum tuo didžiuotis?“
Jaunimas priešinasi
Corneliusas Cappelenas, lyginamosios politologijos profesorius iš Norvegijos Bergeno universiteto, įsitikinęs, kad jaunimo priešiškumą Jantės įstatymui lėmė socialinių tinklų išpopuliarėjimas. Nesuvaržytą individualumą, kaip vertybę, ypač iškėlė tinklaračšių kultūros įsigalėjimas. Taip atsirado poreikis išsiskirti iš minios. Šiaurės Europos regionui toks siekis buvo nebūdingas ir net dabar yra mažiau aktualus negu kitoms Vakarų šalims, o ypač – Jungtinėms Valstijoms.
„Vis daugiau žmonių sąvoką „Jantės įstatymas“ vartoja norėdami pasišaipyti. Ypač tai pasakytina apie jaunimą, atvirai teigiantį, kad nekenčia tokio mentaliteto“, – sako C. Cappelenas.
L. Akinmade Akerstrom taip pat įsitikinusi, kad didžiausią poveikį Jantės įstatymo nuvertėjimui padarė socialiniai tinklai. Nuo tada, kai „Facebook“ ir „Instagram“ platformose tapo įprasta girtis, švedai, kurių pasiekimai aukštesni nei vidutiniai, ėmė be jokių skrupulų skelbti apie savo sėkmę viešai. „Ypač gabius, talentingus žmones Jantės įstatymas, aišku, varžė, be to, jie pamatė, kaip interneto erdvėje giriasi visiškos vidutinybės“, – sako ji.
„Manau, kad Jantės įstatymas pamažu išnyks, nes tie, kuriuos jis varžė, įgaus drąsos atkreipti į save dėmesį ir pasakyti, kad šį tą sugeba. Svarbu ir tai, kad per socialinius tinklus pavyksta susisiekti su ypač plačia auditorija, nė negirdėjusia apie Jantės įstatymą“, – nurodo L. Akinmade Akerstrom.
Emigrantai keičia tradicijas
Švedijos kultūros tyrinėtoja mano, kad Jantės įstatymas netenka galios ir dėl gausėjančio imigrantų kontingento. Švedijoje, labiausiai įvairove išsiskiriančioje Šiaurės Europos šalyje, maždaug 25 proc. žmonių yra gimę užsienyje arba yra dviejų užsieniečių tėvų palikuonys.
„Kitų kultūrų atstovai skleidžia supratimą, kad reikia džiaugtis, jei tau sekasi, jei esi talentingas ir gabus“, – sako L. Akinmade Akerstrom.
Šioms mintims pritaria ir minėta influencerė N. Falciani. Ji gimė ir užaugo Švedijoje, bet jos tėvai – italai. Moteris prisipažįsta kartais sunkiai suprantanti, kuriomis namie arba Italijoje aptariamomis temomis galima kalbėtis su švedais.
„Manau, situacija keisis į gera, nes tampame vis labiau europietiški, be to, Švedijoje apsigyvena vis daugiau užsieniečių, skleidžiančių čia savo kultūrą. Beje, pas mus transliuojama daugybė amerikietiškų programų, o amerikiečiai tokio dalyko kaip Jantės įstatymas neturi“, – sako N. Falciani.
Vis dėlto moteris abejoja, kad koncepcija visiškai išnyks, nes ji tvirtai įsišaknijusi Švedijos ir visos Skandinavijos kultūroje.
Visišku doktrinos išnykimu netiki ir C. Cappelenas. „Ar Jantės įstatymas turi ateitį? Viliuosi, bet iš tiesų manau štai ką: teigiamas aspektas, t. y. priesakas laikytis santūrumo ir be reikalo neišsišokti, gyvuos ir toliau, o neigiamas, t. y. noras visus suvienodinti, nunyks“, – sako mokslininkas. Įdomu, kad kai kurie Švedijoje įsikūrę užsieniečiai Jantės įstatymą vertina teigiamai.
Štai kaip jį komentuoja prieš trejus metus iš Čilės į Stokholmą atvykusi 35-erių metų Natalia Irribara:
„Čilės visuomenei, mano galva, būdinga labai didelė savimeilė, todėl laimėjimai, tarkim, pasiekimai mokslo, sporto srityse, taip pat išorinis grožis, tenai labai svarbūs. Dabartinė mūsų kaimynė dirba modeliu, tačiau niekada nėra užsiminusi, kad jos nuotraukos spausdinamos žurnaluose. Kitas kaimynas – fotografas, sukūręs nuostabių darbų. Bet jis niekada apie juos nekalba. Aš kuklumą laikau vertybe. Švedijoje man patinka tai, kad dėl Jantės įstatymo materialūs dalykai tampa nesvarbūs.“
