Po ilgų, nuo 2014 m. besitęsiančių diskusijų, kaip turėtų būti sprendžiamas neįgaliųjų užimtumo klausimas, praėjusių metų liepą įsigaliojo naujos Socialinių įmonių įstatymo pataisos, kurios netrukus apkarto pačioms socialinėms įmonėms – negebėdamos atitikti naujų reikalavimų per antrąjį 2020 m. pusmetį socialinės įmonės statusą prarado 37 įmonės.
Šių metų pradžioje Lietuvoje veikė 125 socialinės įmonės – 28 proc. mažiau nei 2020 m. pradžioje. Sumažėjus socialinių įmonių, trečdaliu smuko jose dirbančių neįgaliųjų skaičius – nuo 6,8 tūkst. 2019 m. iki 4,7 tūkst. 2020 m. Iš viso 2021 m. sausio 1 d. šalyje buvo registruota 19 419 darbo neturinčių darbingo amžiaus asmenų, kuriems nustatytas ribotas darbingumas dėl negalios, kai prieš metus negalią turinčių bedarbių buvo kiek virš 10 tūkst.
Pasak Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjungos (NSĮS) vadovo Gedimino Bartkaus, socialinių įmonių įstatymo pataisos gerokai pablogino neįgaliųjų integraciją darbo rinkoje.
„Skelbiant įstatymo pataisas, buvo deklaruojama, kad jos padės negalią turintiems žmonėms įsidarbinti atviroje darbo rinkoje, sumažėjus darbo vietų socialinėse įmonėse, tačiau užimtumo skaičiai rodo visiškai priešingą efektą. Sumažėjus socialinių įmonių, sumažėjo ir galimybių jose įsidarbinti, o į atvirą darbo rinką neįsiliejantys darbo netekę neįgalieji papildė bedarbių gretas“, – komentuoja G. Bartkus.
Įdarbinami ne žmonės, o darbingumo lygiai
Nuo 2020 m. galiojančios socialinių įmonių įstatymo pataisos įtvirtino pareigą socialinėms įmonėms įdarbinti didesnę dalį negalią turinčių darbuotojų palyginti su kitais įmonės darbuotojais.
„Iš šono tai atrodo kaip neįgaliųjų užimtumo skatinimas, tačiau realybėje socialinės įmonės turi atitikti konkrečius reikalavimus, kiek procentų negalią turinčių žmonių turi būti įdarbinta atsižvelgiant į jų darbingumo lygį – reikia priimti tam tikrą kiekį tiek sunkią negalią, tiek vidutinę ar lengvą negalią turinčių darbuotojų.
Tokiais atvejais socialinės įmonės, ieškodamos naujų darbuotojų, dairosi ne konkretaus specialisto, o jo darbingumo lygio. Turint omenyje, kad negalią turintiems darbuotojams nustatytas darbingumo lygis gali keistis kas dvejus metus, tenka nuolat skaičiuoti ir derinti, kad nepasikeistų įstatymo nustatytas įmonės darbuotojų santykis. Praradus socialinės įmonės statusą, iškart netenkama ir subsidijų neįgaliųjų darbo užmokesčiui“, – pasakoja G. Bartkus.
Kartu su įstatymo pataisomis buvo sumažintos darbo užmokesčio ir socialinio draudimo įmokų subsidijos: nuo 70 iki 60 proc. – neįgaliesiems, turintiems 30-40 proc. darbingumo lygį, ir nuo 60 iki 50 proc. – neįgaliesiems, turintiems 45-55 proc. darbingumo lygį.
Daugiau kliūčių, nei galimybių
Pasak pašnekovo, negalią turintiems žmonėms lengviau įsidarbinti įmonėje, kurioje didžiąją dalį darbuotojų sudaro neįgalieji, nei atviros darbo rinkos įmonėje. Paramą įdarbinant neįgaliuosius gauna tiek socialinės, tiek atviros darbo rinkos įmonės, tačiau pastarosios rečiau pasinaudoja valstybės lėšomis – įmones atbaido sudėtingas paramos procesas, neretai įkurti darbo vietą negalią turinčiam žmogui verslui kainuoja mažiau, nei gavus paramą administruoti šią darbo vietą pagal numatytus reikalavimus. Skiriasi ne tik darbo galimybės, bet ir darbdavių lūkesčiai.
„Negalią turintys žmonės lėčiau adaptuojasi, prisitaikymas naujoje darbo vietoje gali užtrukti ir pusantrų metų, ypač jei tai yra pirma jo darbo vieta arba žmogus yra grįžęs po ilgo iškritimo iš darbo rinkos. Deja, neįgalieji dažniau serga, tad tie iškritimai gali būti gana dažni. Jei atviroje darbo rinkoje vidutinis darbuotojų nedarbingumas siekia 5 proc., tai didelį skaičių negalią turinčių darbuotojų įdarbinančiose įmonėse šis rodiklis gali būti ir 20 proc.“, – pasakoja NSĮS vadovas.
Po socialinių įmonių įstatymo korekcijų atsirado reikalavimas įmonėms įdarbinti negalią turinčius asmenis, užsiregistravusius Užimtumo tarnyboje. Dažnu atveju tai yra perteklinis veiksmas, kai dirbantis neįgalusis tiesiog keičia darbą – pagal įstatymą žmogui tenka pirma kreiptis į Užimtumo tarnybą, kad galėtų įsidarbinti norimoje socialinėje ar atviros darbo rinkos įmonėje.
Taip pat įstatymas numato, kad valstybė subsidijuoja tik tuos įdarbintus neįgaliuosius asmenis, kurie neturi kitų pajamų šaltinių. Tokiais atvejais pasitaiko kuriozinių situacijų, nes darbdaviai neturi galimybės patikrinti, ar įdarbinamas žmogus neturi kitų pajamų šaltinių, tą sužino tik pateikę pirmą paraišką dėl subsidijos.
„Dabartinės socialinių įmonių įstatymo pataisos labiau užkerta, nei atveria galimybes negalią turintiems asmenims įsidarbinti tiek socialinėse, tiek atviros darbo rinkos įmonėse. Esamos paskatos yra nepakankamos – norėtume, kad neįgalieji pagaliau atrastų savo vietą darbo rinkoje“, – komentuoja G. Bartkus.
