Kodėl įmonės vis dar bijo nuotoliniu būdu dirbančių užsieniečių?

Sakoma, kad pandemija galutinai atvėrė duris, į kurias technologijos beldėsi jau gana ilgą laiką. Dabar dirbti nuotoliniu būdu ar pasamdyti darbuotojus iš bet kurio pasaulio krašto yra kaip niekad paprasta. Nepaisant to, darbinti žmones nuotoliu Lietuvoje veikiančioms įmonėms vis dar nėra įprasta dėl įvairiausių baimių ir stereotipų. Bet ar tikrai tokios mintys pagrįstos?

Pasitikėjimo problemos

Ne paslaptis, kad dalis bendrovių, ypač IT srities, Lietuvoje kuriasi dėl puikaus kainos ir kokybės santykio, kurį pasiūlyti gali tik kelios kitos šalys, rašoma pranešime žiniasklaidai. Nepaisant to, „Startup Lithuania“ atliktoje apklausoje nurodoma, kad net 41 proc. Lietuvoje dirbančių startuolių kaip vieną pagrindinių problemų, apsunkinančių startuolio vystymąsi, įvardija talentų trūkumą. Bandydamos ieškoti darbuotojų užsienyje tokios bendrovės neretai susiduria su problemomis: Vokietijos, Jungtinės Karalystės ar kitų Vakarų šalių specialistai paprastai yra per brangūs, o rasti aukštos klasės specialistų Ukrainoje, Turkijoje ar Rumunijoje gali būti ypač sudėtinga.

Kaip teigia nuotolinių darbuotojų samdymo ir tarptautinio darbo užmokesčio apskaitos lyderio „Deel“ plėtros vadovė Baltijos, Vidurio ir Rytų Europos regione Liina Laas, ramybės įmonėms neduoda ir darbuotojų iš minėtų šalių duomenų apsaugojimo galimybės: „Vis dar yra baimės samdyti darbuotojus nuotoliniu būdu, ypač kai kalbame apie šalis už ES ribų. Įmonėms rūpi, ar tų darbuotojų privatumo politika atitiks BDAR, o jei asmuo gyvena politiškai sudėtingoje aplinkoje, kaip yra apsaugotas jų internetas ir jų prieiga prie jautrių duomenų.“

Anot L. Laas, dar viena problema yra natūrali žmogiška atstumo baimė. „Kai darbuotojai dirba nuotoliniu būdu iš užsienio, dažnai paprasčiausiai prisibijoma įmonės išdavystės: galvojama, kad gali būti nutekinami duomenys arba pats specialistas gali tiesiog dingti kaip į vandenį. Nors iš tiesų rizika yra tokia pati, kaip ir samdant darbuotoją namų rinkoje ar net jam esant biure. Juk žmogus, norėdamas kaip nors pakenkti, tikrai gali tai padaryti iš bet kur“, – sako pašnekovė.

Specialistės teigimu, paprastai raktas į sėkmę dirbant su užsieniečiais nuotoliu yra kruopštus potencialaus darbuotojo patikrinimo procesas, įtraukimas į „įlaipinimo“ (angl. onboarding) procesą. Svarbu tinkamai paruošti visas sutartis, užtikrinti darbuotojo virtualų saugumą ir suteikti jam visus reikalingus darbo įrankius, taip pat paskirti žmogų, atsakingą už naujoko darbo priežiūrą. „Žinoma, jeigu jau darbuotojas norės pasidalinti konfidencialiais duomenimis su trečiosiomis šalimis, jo gali nesustabdyti ir tokios priemonės, tačiau tokiu atveju bendrovė gali bent jau pasiruošti tinkamai apginti savo intelektinę nuosavybę teisinėmis priemonėmis. Tiesa, ruošiant tokias sutartis reikia nepamiršti teisinių skirtumų skirtingose valstybėse ir turėti sutartį tokią, kuri galiotų ir darbuotojo šalyje“, – komentuoja L. Laas.

Tarpkultūrinio bendravimo baimės yra perdėtos

Jau įpratome ir daugelis šiais laikais net tikimės dirbti nuotoliniu būdu. Be to, mažėja ir kultūrinės baimės tarp darbuotojų: beveik kiekvienas IT ir daugelio kitų sričių specialistų savo kasdienėje veikloje susiduria su kitataučiais ne tik iš Artimųjų Rytų, bet ir Indijos, Turkijos ar kitų tolimesnių šalių. „Sodros“ duomenys rodo, kad Lietuvoje dar 2020-ųjų rugsėjį dirbo daugiau kaip 20 tūkst. užsieniečių iš mums mažiau kultūriškai artimų šalių už ES ribų.

Tačiau, kaip pastebi L. Laas, nuotoliniu būdu samdyti užsieniečius vis dar neretai bijoma dėl kultūrinių ir komunikacinių skirtumų, kurie visgi dažniausiai irgi yra nepagrįsti. „Įmonės, su kuriomis mes bendradarbiaujame, sako jau įsitikinusios, kad kvalifikuoti užsienio šalių specialistai komunikuoja taip pat, kaip ir lietuviai, tad tai tikrai nepriklauso nuo tautybės. Na, o kartais pasitaikantys kultūriniai skirtumai netampa nesusipratimų priežastimi, kaip tik suteikia įvairovės“, – pasakoja L. Laas ir priduria, kad jų bendrovė samdo specialistus daugiau nei 60 šalių ir gali tik paliudyti, kad komanda, kurią sudaro skirtingų kultūrų žmonės, skatina idėjų, požiūrių įvairovę, o dėl to auga įmonės konkurencingumas.

Be to, užsieniečių samdymas nuotoliniu būdu taip pat leidžia padėti pabėgėliams iš viso pasaulio. Vos per pirmąsias atsinaujinusios Rusijos invazijos dienas iš Ukrainos, kuri kultūriškai nuo Lietuvos skiriasi gana nedaug, pasitraukė neįprastai daug pabėgėlių. Dauguma tų pabėgėlių pasiekė šalis kaimynes, tokias kaip Lenkija ar Moldova, ir akivaizdu, kad daugelis jų ten liks be darbo, nors nemaža dalis tų žmonių yra aukštos kvalifikacijos. Galimybė dirbti su užsieniečiais nuotoliniu būdu leidžia įmonėms ne tik efektyviau dirbti, bet ir būti socialiai atsakingesnėms.

Galiausiai verslas jau spėjo įsitikinti, kad, priešingai nei iki šiol buvę gajūs nebūtinai pagrįsti stereotipai, nuotolinis darbas nereiškia, jog darbuotojai sėdi namie ir žiūri televizorių. Tiesa, kai kurie vadovai vis dar linkę manyti, kad žmonės dirba tik tuomet, kai fiziškai sėdi biure.

„Tikiuosi, toks mąstymas jau po truputį tampa atgyvena. Atvirkščiai, pradėta pastebėti, kad nuotoliu dirbdami žmonės gali dažniau perdegti. Aiškios darbo dienos pabaigos, kai dirbame ne biure, kartais tiesiog nebelieka. Tad itin svarbu palaikyti savo komandą, kai ji dirba nuotoliniu būdu, ir užtikrinti, kad visi turėtų tai, ko jiems reikia – nuo įrangos iki supratimo, kas įmonėje jiems gali padėti ir kam jie yra atsakingi“, – sako L. Laas.