– Miela, Egle, ar mokydamiesi nuotoliniu būdu galime išmokti ką nors gero?
– Iš tikrųjų galime išmokti lygiai tiek pat ir dar daugiau nei mokydamiesi gyvai, klasėje. Tik tam prireiks kitokių įgūdžių. Visų pirma galime išmokti lankstaus mąstymo, nes prie pamokos reikės kitaip jungtis, kitaip dalyvauti diskusijoje, kitaip gausime grįžtamąjį ryšį. Neįprastu būdu reikės pateikti namų darbus – visa tai, manau, formuoja naujas neuronų jungtis. Taip tapsime lankstesni ir mokėsime į visas situacijas pažvelgti kitaip.
– Kristijonai, kaip jūs pakomentuotumėte situaciją Lietuvoje. „Robotikos akademija“ dirba su vaikais. Kokie atradimai šioje srityje?
– Noriu pasakyti, kad džiaugiuosi ir žaviuosi visos Lietuvos mokytojais. Tokių pokyčių, kurie vyksta pastaruosius metus, švietimas nematė praktiškai šimtą metų. Skaitmenizacija, kurią paskatino COVID-19, ilgainiui taps neįtikėtinu proveržiu švietime.
Apskritai, vienintelis dalykas, kuris gyvenime yra pastovus – pokyčiai. O mokymasis yra pastovus išankstinių nuostatų keitimasis. Man labai smagu, kad pagaliau vaikai, kurie visą laiką technologijas ir kompiuterius matydavo kaip priemones pramogoms ir laisvalaikiui, dabar jas gali naudoti mokymuisi ir kūrybai.
Smagu, kad nebebus tokio didelio atotrūkio – kaip mokomės mokykloje, universitete arba jau dirbdamas. Dabar yra puiki proga mokytis tų įgūdžių, kurie bus be galo reikalingi ateityje. Žmonės skatinami tapti individualistais, prisiimti atsakomybę už mokymąsi, suprasti, kodėl jie mokosi ir, kodėl jiems patiems tai yra svarbu.
Kaip ir įvykus bet kuriam pokyčiui, iš pradžių būna labai nepatogu, o paskui galvojame – kaipgi galėjome gyventi kitaip.
– Sakykite, Kristijonai, ar pastebite, kad keičiasi žmonių požiūris? Koks buvo požiūris į nuotolinį mokymąsi prieš metus ir, koks dabar?
– Labai stipriai. Mes mokome 4–12 metų vaikus. Tai pabandyk įtikinti tėvelius, kad vaikai jau nuo 4 metų gali mokytis internetu. Kovoti prieš išankstinę nuostatą, kad vaikai nesugeba išlaikyti dėmesio. Pasakyti, kad vaikai imlūs technologijoms, bet kompiuterinio raštingumo neturi. Po pirmojo karantino tas požiūris ėmė keistis. Tėvai ėmė suprasti daug dalykų. Mato, kaip mokosi jų vaikai ir patys įgauna daugiau drąsos mokytis nuotoliniu būdu.
– Egle, turite patirties tiek su vaikais, tiek su suaugusiais. Sakykite, palyginus pirmąjį ir antrąjį karantiną, kaip keitėsi suaugusiųjų požiūris?
– Pritarčiau Kristijonui, kad tai yra proveržis, nes mes nuotolinius mokymus siūlėme jau labai seniai, jie vykdavo sėkmingai, bet įtikinti žmones, kad juos pasirinktų, pabandytų buvo labai sunku.
Per pirmą karantiną daug žmonių išdrįso ir pabandė, o antro karantino metu dauguma tokį mokymo būdą rinkosi labai noriai ir drąsiai. Dargi kalbėjo nesuprantantys, kodėl to nedarė anksčiau, kodėl anksčiau neišdrįso. Tikėjosi, kad bus blogiau, bet šis būdas pranoko visus lūkesčius.
Žmonių požiūris pasikeitė ir ateityje mokymai taip ir vyks. Įvairovė, kurią gali pasirinkti, kai mokaisi virtualiai yra kaip vandenynas lyginant su tuo, kai mokymai vyksta gyvai. Didžioji dalis suaugusiųjų tai įvertino labai teigiamai.
– Egle, kiek gajus stereotipas, kad mokymasis nuotoliniu būdu labai skiriasi nuo įprasto?
– Smarkiai sumažėjęs, bet, aišku, tai yra tik pradžia. Kuo daugiau žmonių pabandys, tuo daugiau įsitikins. Nuotolinis mokymasis suteikia galimybę mokymąsi individualizuoti. Kalbu apie kalbų mokymąsi.
Dėstytojas gali individualizuoti turinį, gali pritaikyti įvairius interaktyvius pateikimo būdus, kokių taikyti mokantis klasėje kartais nėra galimybių. Mokinys gauna daugiau asmeninio dėmesio.
Sėdėdami klasėje ne visi išdrįstame pakelti ranką ir parodyti, kad mums kažkas neaišku, o kai mokomės per nuotolį, galima dėstytojui parašyti žinutę ir paklausti.
Galima pasirinkti garso stiprumą, ar žiūrėti su subtitrais, ar ne – yra be galo daug įrankių, kurių mokantis gyvai negausi. Galvoju, kad mokytis nuotoliniu būdu pabandę žmonės, dabar apie tai galvoja kitaip.
– Kristijonai, paminėjote tokį dalyką kaip kompiuterinis raštingumas. Ar per paskutinius metus čia kas nors keitėsi?
– Per pirmąjį karantiną iššūkis, su kuriuo dažniausiai susidurdavome „Robotikos akademijoje“, buvo sunkumas sujungti visus vaikus ir tėvelius į vieną platformą. Išryškėjo kokia defragmentuota yra IT struktūra Lietuvoje.
Visi atrodo esame išmanūs, turime gerą internetą Lietuvoje, gerą kompiuterį, geras ausines, mikrofoną, kamerą, o kai prašai pajungti didelius kiekius žmonių, matai, kad sunku prisijungti, nepavyksta, ne ta naršyklė, nemokame atidaryti programos, nerandame mygtuko klaviatūroje.
Antrojo karantino metu net 4–5 metų vaikai tapo tokie savarankiški, kad patys įsijungia pamoką, patys ją išsijungia, prisiima atsakomybę už mokymąsi. Pagaliau kompiuterį jie mato ne tik kaip filmukų ir žaidimų mašiną.
– Jie ne tik, kad prisijungia ir atsijungia, bet iškrečia išdaigų. Girdėjau giriantis, kad „užmutino“ (išjungė mikrofoną) mokytoją, o šis penkias minutes negalėjo „atsimutinti“. Ar pas jus tokių situacijų buvę?
– Buvę. Apskritai, mokėme vaikus kuo virtualus mokymasis skiriasi nuo tradicinio. Turi net išmokyti vaiką, kad po pamokos pats išjungtų kamerą. Buvo tokia situacija, kad vaikas po pamokos nešė kamerą išjungti mamai, o mama buvo vonioje...
Reikia mokyti vaikus, kad mokymasis nuotoliniu būdu yra kitoks, kitokia struktūra, atsakomybė, įrankiai. Kalbant apie turinį, interaktyvumą, man patiko toks pasakymas: virtualus mokymasis suteikia mokiniui galimybę laikyti koją ant jo mokymosi pedalo. Arba jis gali spausti gazą, arba stabdį – judėti savo tempu.
Kažko nesuprantate, sustojate, paieškote internete, nestabdydami visos klasės. Tai yra sinchroninis arba asinchroninis mokymasis.
Man atrodo, kad Lietuvos pasiruošimas mokytis nuotoliniu būdu lyginant pirmąjį ir antrąjį karantiną atrodo kaip diena ir naktis. Neabejoju, kad tai padarys tokį proveržį visose industrijose, kad dabar net sunku ir patikėti.
– Egle, kai grįžtame prie mokymosi metodų, mes iš taško A turime nukeliauti į tašką B per tam tikrą laiką. Yra mokymosi programos, kurias turime išeiti. Kaip skiriasi vaikų, paauglių ir suaugusiųjų mokymosi metodai?
– Ar mokymas vyktų gyvai, ar nuotoliniu būdu, turbūt pagrindiniai skirtumai tarp jaunesnių ir vyresnių besimokančiųjų yra pamokos dinamika, ritmas ir tempas. Kuo tas mokinys jaunesnis, tuo dažniau reikia kaitalioti veiklas ir veiklų tempą.
Tarkime, iš pradžių galima kažkokį filmuką pasižiūrėti, tada gali būti trumpa viktorina, tada reiktų ramesnės, lėtesnės veiklos susikaupus, vėliau – darbo porose.
Jeigu tai vaikai ar jaunesni paaugliai, jiems reikia daugiau tempo ir daugiau dinamikos.
Jeigu žmonės vyresni, tos skirtingos veiklos gali tęstis ilgesnį laiką, bet tiek vaikams, tiek paaugliams, tiek suaugusiems reikia, kad toje pamokoje būtų ne tik pasyvus klausymas, žiūrėjimas ar skaitymas.
Jie turi daryti patys. Kalbėti, rašyti, sukonstruoti, sukurti – tai yra esminis dalykas, kuris būtinas tiek vaikams, tiek suaugusiems. Manyčiau, kad čia yra esmė. Ir tai padaryti nuotoliniu būdu, mes turime daugiau įrankių.
– Kristijonai, sakykite, kas mokantis nuotoliniu būdu motyvuoja labiausiai?
– Interaktyvumas – negali vaikai ir suaugę būti pasyvūs stebėtojai. Antras labai svarbus dalykas yra ryšys tarp mokytojo ir mokinio. Kadangi jo dabar visiems taip trūksta, tai tampa motyvacijos priemone. Turi būti įdomus, turi būti autoritetas, tavimi turi žavėtis ne vien tik dėl to, ką ir kaip mokai. Tai labai padeda išlaikyti vaikų susidomėjimą pamokomis.
Dar labai svarbu yra geimifikacija – gebėjimas padaryti taip, kad pamoka atrodytų kaip žaidimas. Kiekvieną kartą, kai mokomės nuotoliniu būdu, konkuruojame su laiku, praleidžiamu „YouTube“, žaidžiant kompiuterinius žaidimus, žiūrint serialus. Taigi, pamokoje turi atsirasti apdovanojimai, taškai, varžymasis ir pan.
Iš esmės, tai nėra nei gerai, nei blogai. Turime mokėti mokytis ir gyvai, ir nuotoliniu būdu.
– Egle, nuotolinis mokymas egzistavo ir anksčiau – jis neatsirado tik dabar per karantiną. Visgi, ką naujo pati jame atradote paskutiniu metu, ko anksčiau nebuvote pastebėjusi?
– Man didžiausią įspūdį padarė tai, kad dabar dauguma mokymų tokių, kai dalis pamokų vyksta gyvai, realiu laiku tarsi mokytumeisi klasėje, o kita dalis darbo paliekama tavo paties ritmu, tempu. Smagu, kad mokinys gali pats pasirinkti, kada atlikti namų darbus ir kokiu būdu tai daryti.
Mokytojas gali matyti ne tik kaip tradicinėje klasėje, kokios klaidos padarytos, jis gali gauti labai daug statistikos, pagal kurią individualizuoti turinį. Tai asmeniškai man buvo didžiausias atradimas aš matau didelę jo naudą mūsų mokiniams, tiek pačiai sau, kai mokausi.
Kitas labai svarbus dalykas yra asmeninė atsakomybė. Jeigu tu pats gali pasirinkti įrašo greitį, žiūrėti su subtitrais ar be, kada namų darbus atlikti, dingsta labai daug pasiteisinimų, kad tu kažko nesupratai ar nespėjai. Žmogus gauna daugiau laisvės, bet ir daugiau atsakomybės. Ir dauguma atvejų mokymosi efektyvumas auga.
– Kristijonai, kai kalbame apie robotiką atrodo, kad tai yra tai, kas dar mūsų laukia ateityje. Na robotų mažesnių ar didesnių mūsų aplinkoje jau atsiranda, tačiau ta visuotinė robotizacija mūsų kasdienėje veikloje, buityje dar nėra pilnai įvykusi. Kaip manote kaip nuotolinis mokymasis vystysis ateinančius penkiasdešimt metų?
– Mūsų akademijos misija ir vizija visą laiką buvo atnešti moderniausias, inovatyviausias priemones į švietimą. Jutome lyg ir tokios stagnacijos lyginant su kitomis industrijomis.
Kadangi tikrai daug su tuo dirbu ir tyrinėju, galiu pasidalyti, ką pavyko atrasti. 2021 metų švietimo tendencijos tokios: vis daugiau mokytojų ir tėvų pagaliau supranta nuotolinio mokymosi naudą ir nebijo integruoti skaitmeninių mokymosi įrankių į kasdienes sritis.
Amerikoje buvo apklausti 1–12 klasių moksleiviai ir jų tėvai. Net 78 proc. mokinių atrado, kad elektroninės knygos jiems yra efektyvesnės negu popierinės knygos.
Todėl, kad jos gali būti praplėstos su vaizdo, garso turiniu, paveiksliukais, paaiškinimais. Pavyzdžiui, paspaudi ant žodžio, kurio reikšmės nežinai, ir iš karto matai jo sinonimą. Tai rodo, kad jaunoji karta pamils knygas, tačiau ne popierines, o skaitmenines.
Labiausiai mane stebinanti tendencija, tai, kad 97 proc. apklaustųjų paminėjo, jog norėtų, kad mokymasis pilnai persikeltų į virtualios realybės erdvę. Viskas vyktų užsidėjus specialius akinius. Virtualioje erdvėje galėtumei daryti chemijos eksperimentus, o geografiją mokytumeisi nukeliaudamas į tam tikrą vietą.
Amerikoje 75 proc. mokytojų pripažino, kad skaitmeniniai įrankiai turi tikrai didelę vertę ir, kad ateities be jų neįsivaizduoja.
Dar man patinka, kad į klases ateina papildytoji (augmentuota) realybė. Knygos ir vadovėliai telefonų, planšetinių kompiuterių dėka gali persikelti į trimatę erdvę ir mokymąsi paversti daug interaktyvesniu. Pagaliau vaikai pamatys, kad kompiuteris yra priemonė darbui ir kūrybai, o tai yra labai svarbu.
– Egle, kokia jūsų ateities vizija?
– Šiandien pasakyti sunku, bet aš tikiu, kad vis daugiau ir daugiau mokymo vyks nuotoliniu būdu. Aš dirbu kalbų mokymo srityje, bet yra įvairiausių disciplinų, tikslieji mokslai. Atrodytų, kaip inžinierius gali nuotoliniu būdu išmokti būti inžinierius? Visgi, užuomazgos yra ir manau, kad ateityje visko galima tikėtis.
Daug tikimybės, kad pamokos ateityje bus virtualios, ir aš pati labai norėčiau jose mokytis – būčiau viena iš tų 97 proc. mokinių, kurie sako virtualiam mokymuisi „taip“.
– Kristijonai, ką palinkėtumėte išmokti ir patirti nuotoliniuose mokymuose?
– Pradėčiau nuo meta mokymosi. Mes turime suvokti, kad viena pagrindinių mokymosi dalių yra užmiršti blogai išmoktus dalykus arba pradėti nenaudoti dalykų, kurie nebeveikia.
Sutelkti dėmesį ne į tai, kuo skiriasi nuotolinis mokymasis nuo tradicinio, bet pamatyti pliusus. Suvokti, kad šiuo metu, tai geriausias variantas, kurį turime.
Mano patarimas visiems, išsirinkti bet kokį virtualų kursą ir nuoširdžiai jį išeiti. Kas žino, gal kitaip net nebenorėsite mokytis.
– Egle, ko jūs palinkėtumėte, ypatingai tiems žmonėms, kurie galvoja, kad nuotoliniu būdu neįmanoma nieko išmokti?
– Drąsos pabandyti. Tai yra išėjimas iš komforto zonos. Žmonės bijo, kad kažkas nepasijungs, kažko nemokės, kažkas nesigaus, bet kaip sužinosime, jei nepabandysime. Palinkėčiau pabandyti iš širdies, pasirinkti tai, kas mieliausia, kas įdomiausia. Mažiausia, ką išmoksite, tai šiek tiek lankstumo ir kompiuterinio raštingumo, bet tikriausiai ir daug daugiau.
Laidas „1toks unikalus“ su edukacinių bendrovių „Kalba“ ir „EgoPerfectus“ kūrėju, karjeros konsultantu Ryčiu Jurkėnu žiūrėkite per „Delfi TV“ kiekvieną ketvirtadienį.
