Negalėjau, nes pritrūko kilometrų. Būna, kad viskas labai aišku iš karto, o daugiau laiko prireikia išsiaiškinti subtilybėms, bet dabar iš karto buvo aišku tik tiek, kad „Espace“, mums visiems puikiai žinomas kaip minivenas, pasidavė krosoverių madai ir pats tapo tokiu. Matant, kad kai kurie gamintojai rinkai bando pristatyti naujus vienatūrius ir atgaivinti šį segmentą, kilo antakis su klausimu kodėl ir prancūzai nebando to paties.
Kita vertus, nėra viskas taip blogai – vietų šitame krosoveryje septynios, o gale sėdintiems bus ir kur telefoną įsikrauti, ir kur latės puodelį pasidėti. Gal tik aukštesniems nei vidutinis lietuvis nebus kur kojų ištiesti.
Iš išorės „Espace“, mano nuomone, atrodo puikiai. Bent jau tamsiai mėlynas ir su dideliais ratais. Tiesa, kaip išaiškėjo prasukus daugiau nei tūkstantį kilometrų, tuos didelius ratus ir išvaizdą mieliau mainyčiau į didesnį komfortą. Jo čia netrūksta, bet per dideli ratai dalį jo atima.
Tūkstantį kilometrų, taip. Jei tiksliau, tai tūkstantį tris šimtus keturiasdešimt tris. Kablelis tris. Pritrūko man jų Portugalijoje, tai čiupau raktelius Lietuvoje ir išvykome į Gdanską Lenkijoje. Tūkstantis kilometrų jau tikrai yra tiek, kiek pakanka norint pažinti visų sistemų veikimą, išsiaiškinti tikras automobilio sąnaudas, pamatyti kaip veikia važiuoklė. Jau ir savo nugaros galima paklausti apie sėdynių patogumą.
Pirmas dalykas, kurį pajunti vairuojant „Espace“ yra jo keturi vairuojami ratai. Šią sistemą labai ryškiai reklamavo „Mercedes“, visai neseniai pradėjusi ją diegti į prabangiausius savo modelius. Teisingumo dėlei verta paminėti, kad pirmoji keturių varančiųjų ratų sistema buvo sumontuota dar 1908 metais į „Daimler Dernburg-Wagen“, kuris buvo skirtas įveikti sudėtingą Afrikos kraštovaizdį. Kalbant apie modernius automobilius, keturių vairuojamų ratų sistema pirmą kartą pradėta montuoti dar devintajame dešimtmetyje į „Honda Prelude“. Ir štai dabar daugelis „Renault“ ją turi taip pat, negana to – galima išsirinkti vieną iš trylikos veikimo režimų. „Espace“ nemažas, bet su šia sistema jo apsisukimo spindulys primena dviračio. Labai patogu, norėčiau tokios sistemos kasdien. Turbūt būtų galima ir į slalomą lėkt.
Slalomui tik pritrūktų galios. „Espace“ varomas 200 AG generuojančia hibridine sistema, kurią sudaro elektrinė dalis ir vieno litro darbinio tūrio motoriukas. Du šimtai arklių skamba neblogai, tačiau norint visus juos įkinkyti vienu metu staiga tampa gaila ašarą braukiančio litrinio motoro. Tai nėra sportinis automobilis, jis toks ir neturi būti iš prigimties. Tačiau važiuojant įprastu kasdieniu režimu hibridinė sistema veikia tiesiog puikiai – mieste važiuojant stebėtinai dažnai naudojama tik elektra, o bendros sąnaudos po tų 1343 kilometrų siekė 6,8 litro. Turint omenyje, kad automobilyje važiavo keturi žmonės su bagažu, važiavome mišriu režimu su užmiesčio keliais, miestais ir lenkiškais greitkeliais, kuriuose spidometras kartais rodo nelabai padorius skaičius, rezultatas labai neblogas. Važinėjant tik mieste, tikiu, jis būtų dar geresnis.
Salonas? Salonas erdvus, gražus pagal skonį, bet yra smulkmenų, kurias būtina paminėti. Pavyzdžiui, centrinė slankiojanti konsolė. Norėčiau pažiūrėti į dizainerį ir paskėsčiojęs rankomis paklausti kodėl? Pati centrinė konsolė gera – joje telpa ir du kavos puodeliai, ir raktai ar kitos smulkmės, o taip pat yra ir didelė daiktadėžė stambesniems daiktams. Bėda yra tik ta, kad virš jos slankioja didelė detalė, kuri vienu metu gali uždengti arba kavos laikiklius, arba tą didžiąją dėtuvę. Ant jos galima bevieliu būdu krauti telefoną, galima patogiai pasidėti ranką, tačiau geriant kavą ir panorus išsiimti kažką iš dėtuvės turi strateguoti kaip tai gali įvykti. O ir atrodo ne kaip, nes visada viena ar kita dalis bus atidengta, tad tvarką dėtuvėse teks palaikyti aukštumoje.
Visa kita – puiku. „Harmann Kardon“ garso aparatūra daro savo darbą labai gerai, o „Google“ sukurta programinė įranga centriniame ekrane veikia be priekaištų. Vienas iš retų atvejų, kai automobilyje esančia navigacine įranga gali pasitikėti taip pat, kaip ir telefonu.
Pilnai sukomplektuotame modelyje iš esmės nieko netrūksta modernaus automobilio vairuotojui. Tiesa, jei jau reikėtų rinktis papildomą įrangą, kaip norėtųsi pačiam, tai reikėtų pilnos komplektacijos, bet mažesnių, nei jai priklauso, ratlankių. Važiuojant per aštresnius kelio nelygumus galima jausti, kad važiuoklė savo darbą kaip ir norėtų dirbti sąžiningai, tačiau milžiniški, nors ir gerai atrodantys, ratai jai kiša koją.
Tad kaip vertinu „Espace“ aplankęs du uostamiesčius ir susukęs virš tūkstančio kilometrų? Gerai, net labai gerai. Čia dar vienas geras SUV. Šitas automobilių segmentas yra bene konkurencingiausias, bet fenomenalu, kad kiekvienas naujas modelis čia randa savo pirkėją. „Espace“ pirkėjai bus tie, kurie mėgsta važiuoti dažnai, toli ir su visa šeima.
Kaina, žvelgiant į naujų automobilių rinką – labai adekvati, prasidedanti nuo kiek daugiau nei 40 tūkstančių eurų. Bet jeigu galima šiek tiek sentimentaliau, labai labai norėčiau, jog „Espace“ atgimtų minivenu. Tokiu, apie kurį vaikystėje žinojau. Tokiu, kaip trečios kartos, kurio dizainas yra vienas gražiausių tame segmente iki šios dienos.
