Prie 1974 m. gamybos „VAZ 2101” vairo pakaitomis sėdėjo tarptautinio ekipažo nariai – lietuvis keliautojas Vitoldas Milius ir indas, žurnalo „Auto Bild India“ redaktorius Yogendra Pratapas.
Iš Vilniaus jie išvažiavo pirmadienį, 7.15 val. ryte. Keliautojai automobilį vairavo pakaitomis ir ilgesnių sustojimų nei reikia pavalgyti ar subėgioti į tualetą, neplanavo. Nors tiesiausias kelias iš Lietuvos į Gruziją veda per Baltarusiją, Ukrainą ir Rusiją, tačiau keliautojai nusprendė išvengti šių šalių ir važiuoti kitokiu maršrutu – per Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Rumuniją, Bulgariją ir Turkiją.
Trečiasis keliautojų dienoraščio įrašas (spalio 4 d., 9.13 val.)
Ketvirtadienį, 9.13 val. Lietuvos laiku, pasiekėme Tbilisio centrinį paštą. Tai yra simbolinis mūsų finišas. Taigi nuo Vilniaus nuvažiavome 4303 km, o kelionėje užtrukome 3 paras ir be dviejų minučių dvi valandas.
Trečiadienį mūsų maršrutas driekėsi Turkijoje, palei Juodąją jūrą. Tokio ilgo pajūrio ruožo dar niekada neteko važiuoti. Jo ilgis – apie 500 km. Vaizdai tokie, tarsi tai būtų laukinis paplūdimys, tik vietomis ganosi karvės. Tai visai kitokia Turkija, kurią pažįsta lietuviai, viešintys šios šalies kurortuose. Gal nieko keisto, kad lietuvių čia nė kvapo...
Apibendrinant kelionę galima pasakyti, kad važiuoti „Žiguliu“ tokį atstumą nėra sudėtinga, bet mes jau atpratę nuo tokio „komforto“, tad važiavimas nebuvo patogus. Bet viskas praėjo gerai, automobilis didelių pokštų neiškrėtė, tik per tą laiką teko supilti 4,5 l tepalo.
„Žiguliukas“ visą kelionę sulaukė daug dėmesio, to labai nesitikėjome, nes galvojome, kad tam reikėtų važiuoti su dar senesne mašina. Vis tik tai tikrai buvo geros nuotaikos automobilis.
Linkėjimai skaitytojams ir iki kitų kelionių!
Antrasis keliautojų dienoraščio įrašas (spalio 3 d., 9 val.)
Nuo kelionės pradžios nuvažiavome beveik 3 000 km, tad iki finišo liko dar apie 1 000 km. Šiuo metu jau esame Turkijoje.
Antradienį pasakojimą baigėme įvažiavę į Rumuniją. Taigi apie šią šalį galima pasakyti taip: čia nėra gerų kelių ar greitkelių, o mašinų pilna, taigi keliai apkrauti. Daug prastų, vietinės reikšmės kelelių, daug remontų, vaizdas panašus į tą, kuris kažkada buvo Lenkijoje. Tenka važiuoti per kaimus, daug šviesoforų, tad tenka dažnai stoviniuoti ir gaišti laiką.
Šiuo atžvilgiu kiek geresnė situacija Bulgarijoje, į kurią įvažiavome po Rumunijos. Įdomu tai, kad čia pilna „Žigulių“, tad praktiškai kur besustotum, visur jų pamatysi, beje, daug ir „Moskvičių“. Jeigu tik pakeli variklio dangtį, tuoj prilėks koks vietinis padėti, nes čia tokių „Žigulių“ specialistų pilna. O į mūsiškį automobilį jie žiūrėjo kaip į puikios išvaizdos, prižiūrėtą „Žigulį“, visiems jis patiko. O Rumunijoje „Žiguliai“ nepopuliarūs, čia jie turi „Dacia“, tad gatvės šių senienų daugiausia.
Orai čia šilti, vakar buvo apie 30 laipsnių šilumos, tad valytuvui, kurį teko remontuoti kelionės pradžioje, darbo nėra.
Nemažai laiko teko sugaišti pasienio punkte prieš įvažiuojant į Turkiją. Lietuviškas pasas turkams neužkliuvo ir buvo pasakyta, kad galite įvažiuoti be vizos. O štai indiškas pasas pasieniečiams sukėlė daug abejonių. Iš pradžių buvo pasakyta, kad reikia gauti vizą iš ambasados, vėliau paaiškėjus, kad Yogendra turi leidimą gyventi Didžiojoje Britanijoje, to reikalavimo nebeliko, tačiau praėjo valanda, kol viskas išsisprendė.
O „Žiguliukas“ kartais krečia pokštus, streikuoja generatorius, bet kai automobilis žinomas mintinai, tai praktiškai jokios bėdos nebaisios.
Greitu metu suksime Juodosios jūros link, ir didžioji dalis tolimesnio kelio eis palei jūrą.
Pirmasis keliautojų dienoraščio įrašas (spalio 2 d., 9 val.)
Nuo Vilniaus jau nuvažiavome daugiau nei 1400 km, esame Rumunijoje, iki Bukarešto liko dar apie 400 km.
Iš Vilniaus išvažiavome pirmadienį, 7.15 val., tad kelyje esame jau daugiau nei parą. Lenkiją pravažiavome sėkmingai, be didesnių nuotykių, nors čia kelio remontai atrodo nesibaigiantys.
Visus pasienio punktus pravažiavome nestabdomi, tik štai įvažiuojant į Rumuniją pasieniečiai sustabdė ir paprašė parodyti pasus. Bet kaip vėliau supratome, jiems įdomūs buvome ne mes, o mūsų „Žiguliukas“. Rumunai susidomėję apžiūrėjo seną mašiną, paprašė atidaryti variklio dangtį, uždavė įvairių klausimų. Apskritai, šis žalias „Žiguliukas“ yra geros nuotaikos automobilis – kad ir kur besustotum, vis vien kažkas prieis, apžiūrės mašiną, paklaus kur važiuojam. Visos šalys, kurias pravažiavome, turėjo tokius automobilius ar jo atitikmenis, tad „Žiguliukas“ abejingų nepalieka. Net važiuodamas su naujesne mašina nesulauktum tiek dėmesio.
O „Žiguliukas“ nors ir senas, bet kol kas rieda be didesnių problemų. Stengiamės jį tausoti ir nelaužyti, maksimalaus greičio nešturmuojame. Dėl jo ribotų galimybių esame ramūs, kad greičio tikrai neviršysime. Tiesa, tik važiuojant Lenkijoje sustreikavo vienas valytuvas, bet pasitelkę dar nuo sovietmečio žinomus liaudies metodus, sutvarkėme jį ir valytuvas vėl puikiai veikia. Tiesa, dar tepalus „valgo“ greičiau nei norėtųsi, bet Lenkijoje nusipirkome tepalo ir užpilame kai reikia.
Žurnalistas iš Indijos Yogendra, naktį praleidęs ant galinės „Žiguliuko“ sėdynės, patogumų stoka nesiskundė ir netgi džiaugėsi dėl miegui patogiai išsilankstančių sėdynių.
Per šią parą teko važiuoti įvairiomis oro sąlygomis. Slovakijoje labai lijo, o štai dabar šviečia saulė, šilta. Tiesa, kokia temperatūra sunku pasakyti, nes „Žiguliukas“ tokios funkcijos neturi.
Įvažiavus į Rumuniją galima pastebėti, kad čia jau visiškai kitaip nei, tarkime, Lenkijoje ar Slovakijoje. Kitoks kraštovaizdis, kitokie keliai, bet apie tai daugiau galėsime papasakoti kitame dienoraščio įraše, kurį skaitykite trečiadienį.
Duomenis pateikia „Altas“
Kiek laiko užtruks kelionėje?
V. Milius prieš išvykdamas pasakojo, kad jie su kolega indu automobilį vairuos pakaitomis ir ilgesnių sustojimų nei reikia pavalgyti ar subėgioti į tualetą, neplanuoja. Nors tiesiausias kelias iš Lietuvos į Gruziją veda per Baltarusiją, Ukrainą ir Rusiją, tačiau keliautojai nusprendė išvengti šių šalių ir važiuoti kitokiu maršrutu – per Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Rumuniją, Bulgariją ir Turkiją.
Važiuojant šia kryptimi nuo Vilniaus iki Tbilisio – apie 4000 km, tad jie tikslą tikisi pasiekti ketvirtadienį. Vis dėlto į tokį žygį leidusis su beveik 40 metų senumo mašina, kelionę gali paįvairinti ne tik Rumunijos ar Bulgarijos kraštovaizdis, bet ir netikėti gedimai.
Konkurso nugalėtojai bus paskelbti penktadienį.
