Reikia pripažinti, kad bent kartą gyvenime padūsavome bežiūrėdamos, kaip gražuolis Karlosas ar Diegas prisiekinėjo amžiną meilę savo mylimajai, suokė saldžias serenadas, žėrė nesibaigiančius komplimentus ir niekada nepavargdavo pildyti visų filmo herojės įgeidžių.
Tada mūsų svajingas žvilgsnis pasisukdavo namie sėdinčio „pasakų princo“ link ir rankos ne vienai nusvirdavo: aklas kaip kurmis (net su akiniais nepastebi naujos šukuosenos nei virš galvos susitelkusio krizės debesies), gudruolis (esą šv. Valentino diena skirta tik pinigams iš kvailių lupti), amžinas filosofas (darbe jo niekas neįvertina, namie niekas nesupranta jo poreikio sėdėti prilipus prie televizoriaus ar kompiuterio).
Ne viena tyliai tada braukėme ašaras svajodamos apie tai, kad Karlosas ar Diegas žvelgtų mums į akis ir jose atrastų pasaulio lobius. „Naminiai“ mūsų „princai“ tuo metu šaipėsi, esą serialai – muilo burbulai, sukurti namų šeimininkėms kvailinti, ir kad realybėje tokių Karlosų ir Diegų nėra.
Niekšeliai, dar pasižiūrėsime, kas juoksis paskutinis, kai susikrausim lagaminus ir iškeliausim ieškoti savojo princo svetur!
Romantiško herojaus vaidmuo
Išgirdusi klausimą, kiek tiesos atspindi telenovelių istorijos, žurnalistė Vanesa besijuokdama pripažįsta: „Daug meksikiečių merginų svajoja, kad vieną dieną prie durų atsiras aukštas gražus jaunuolis, pasiūlys joms dangų bei žvaigždes.
Įsimylėjęs gražuolis užmerks akis prieš neturtingos merginos socialinę ir ekonominę padėtį, ją pamils už gerą širdį ir bus pasirengęs dėl pražydusios meilės įveikti visas kliūtis.“ Realybėje, anot Vanesos, deja, tokios utopinės neturtingų merginų svajonės retai kada išsipildo, tačiau jos pagimdo tipiškus serialų protagonistus: turtingą vyrą – fabriko ar įmonės savininką ir neturtingą moterį – kambarinę ar paprastą darbininkę.
Pasmalsauju, ar tipiškos pagrindinių vyriškų personažų savybės, tokios kaip galantiškumas, fizinė jėga, noras ginti moterį ir jos garbę, yra suteiktos Karlosams ir Diegams vien tik remiantis tomis tuščiomis moterų svajonėmis, ar visgi jas lemia charakteris ir kultūra. Norisi tikėti, kad šioje planetoje vis dar yra egzempliorių, pasirengusių dėl moters nuversti kalnus.
Paaiškėja, kad Meksikos teleserialų herojaus stereotipas yra lipdomas iš šalyje įsišaknijusių tradicijų. Vanesa neslepia, kad Pietų Amerikos moterys jaučiasi laimingos besirūpindamos savo šeima, vyru ir vaikais.
Daugelyje šeimų mergaitės vis dar yra mokomos rūpintis brolių, tėvo ir būsimo vyro poreikiais, o berniukams nuo mažens tenka gynėjo ir šeimos aprūpintojo vaidmuo.
Kadangi daugelis moterų per daug nesuka galvos dėl lyčių lygybės (sunku butų išgirsti panašias frazes: „Kodėl man atidarei duris?“, „Šitą krepšį pasinešiu ir aš pati“, „Už pietus sumokame per pusę“ ir t. t.), Pietų Amerikoje romantiško kavalieriaus – dailiosios lyties gynėjo ir saugotojo – personažas yra ypač gyvas ir pageidaujamas.
Iš čia kyla tiek daug mus, moteris, užburiančių scenų: Karlosas yra visada pasirengęs ištiesti pagalbos ranką, už merginos garbę sutiktų paaukoti savo gyvybę, paskui ją sektų į patį pasaulio karštą (valio, bent jau romantiško herojaus savybės nėra laužtos iš piršto!).
Dailus veidas, aistringa širdis
Reikia pripažinti, sunku atsispirti tipiško teleserialų herojaus išvaizdai: juodi garbanoti plaukai, tamsesnė odos spalva, rudos akys. Gražuolių Karlosų ar Diegų Pietų ir Centrinėje Amerikoje ar Ispanijoje tikrai netrūksta.
Beje, kaip ir telenovelėse, jie pasižymi karštu temperamentu bei puikiomis asistavimo manieromis. Alechandras neslepia: „Esame meilės vergai, kai įsimylime, norime padėti visą pasaulį moteriai po kojomis. Ir tai mes darome garsiai ir aistringai.“ Alechandro žodžius tarsi patvirtina nesiliaujantis kavinės šurmulys.
Ispanijoje niekas nekalba pašnibždomis, vyrai garsiai reiškia savo mintis, aptarinėja dienos naujienas ir negaili merginoms bučinių bei šiltų kreipinių: „gražuole“, „širdele“, „mano gyvenime“.
Anot Vanesos, lotyniško kraujo vyrams meilė ir šeima užima svarbiausią vietą jų gyvenime. Ne veltui čia gimsta tokie romantiški herojai kaip Florentinas, pagrindinis Gabrielio Markeso knygos „Meilė choleros metu“ herojus, arba Luis Antonio Vargas, kurį interpretuoja A. Banderas filme „Pirmoji nuodėmė“.
Pripažinsiu, degu smalsumu sužinoti, ar meksikiečiai savo meilę išreiškia serenados gaidomis, ar tai sena atgyvena, naudojama tik serialuose, kaip jaukas moteriškos lyties žiūrovėms kvailinti. Vanesa patvirtina, kad ši graži tradicija niekur nedingusi.
Net šiais moderniais laikais atėjus vakarui meksikiečiai pasipuošia dailiais sombrerais ir išsako savo jausmus – meilę, norą susitaikyti ar atsiprašyti – serenados daina, kurią atlieka mariachi (štai, antrasis pliusas lotynų vyrų naudai – mūsiškiams, reikia pripažinti, gėda net poetų eiles deklamuoti, ką ten kartu su muzikantais po langais giedoti).
Žodžiai kaip medus
„Gyvenime mano, šiuo metu esu užsiėmęs“, „Mieloji, aš tau paskambinsiu už 15 minučių“, „Myliu, bučiuoju“ – beria Chuanas į telefoną savo merginai, mums bandant išgvildenti, kiek tiesos yra telenovelių istorijose. Turiu pripažinti, klausau venesueliečio pokalbio ir prieš mano akis iškyla kadrai iš paties saldžiausio serialo.
Greitai permetu visus įmanomus pokalbius su savo bei draugių „eks“ ir prieinu liūdną išvadą, kad mūsiškiai „princai“ viešumoje nedrįstų taip saldžiažodžiauti. Kompleksuotų – dar aplinkiniai pamanys, kad dėl savos „bobos“ visai galvą pametė (rašau kitą didelį pliusą pietiečių vyrų naudai – kokiai merginai ar moteriai nepatiktų, jei jos antroji pusė meilute, saulute, gyvenimo meile vadintų?!).
Chuanas švytinčiu veidu manęs atsiprašo už tai, kad sutrukdė mūsų pokalbį, esą „kai draugė skambina, tiesiog negali neatsiliepti“. Nekukliai pasiteirauju, kiek laiko jie kartu (iš tokio meilaus „kniaukimo“ sprendžiu, kad porą savaičių, ne daugiau).
Chuano atsakymas palieka mane išsižiojusią: šešerius metus, du mėnesius ir penkiolika dienų. Mano nuostaba vis auga girdint, kad herojus pažymi kiekvieną kartu su drauge praleistą mėnesį.
Greit prisimenu visus epizodus, kai pažįstamos ir draugės skundėsi, jog jų princai net Valentino dienos proga nesugalvojo pasveikinti (esą per daug komercinė šventė, šaltakraujai! Ir padedu dar vieną pliusą pietiečių vyrų naudai). Mums gi patinka jautrūs vyrai, kurie net ir Kovo 8-ąją su gvazdiku namo traukia.
Klausydama savo pašnekovų, padariau aiškią išvadą – tokių egzempliorių kaip Karlosas ar Diegas šioje žemėje yra. Jie turi dvi kojas, dvi rankas ir moka sakyti komplimentus, dovanoti gėles bei jaučia malonumą (!!!), kai gali patenkinti visas moters užgaidas.
Tereikia nuspręsti, ar esame pasiryžusios viską mesti ir leistis į jų paiešką...
