- Kas jums pirmiausia yra batai - verslas ar kūryba?
- Man sunku savo kolekcijas pristatyti visuomenei, nes jos yra dalis manęs. Jaučiuosi, kad apsinuoginu. Kartais per batus parodau savo požiūrį į gyvenimą. Batai man nėra verslas. Nesu prie jų prisirišusi. Pavyzdžiui, rytoj gal tapysiu ir taip išreikšiu save. Man jie yra kaip popieriaus lapas ar skulptūra.
Turiu įvairių pasiūlymų kurti vis daugiau batų, net masinės gamybos linijas. Bet aš vis labiau linkstu prie individualių, vienetinių modelių. Kuo toliau, tuo jų gaminu mažiau. Kitam gal atrodytų, kad kuo daugiau porų pasiuva, tuo didesnis postūmis į priekį, o aš atvirkščiai - suvokiu, kad tas darymas mažiau yra didesnė karjera. Kuo daugiau laiko skiri vienam batui, tuo jis įgyja didesnę vertę.
- Jūsų pasiūti batai tokie spalvingi, tokie netikėti. Iš kur semiatės idėjų?
- Kolekciją „Žiogelis" iš pradžių įsivaizdavau visai kitaip. Tačiau odos pradeda kalbėti. Tarkim, šios kolekcijos pradžia gimė, kai kartu pamačiau geltoną ir violetinę odą. Arba tiesiog pagalvoju apie skylės motyvą, geometrinius raštus. Kitą kartą gali ir čiurlenantis vanduo įkvėpti. Ar origamis (popieriaus lankstymo menas - red.) - galvoji, kaip būtų galima palankstyti odą. Įkvepia tai, kas, atrodo, nesusiję su batais.
- Ar gatvėje stebite, kuo apsiavę žmonės?
- Į išskirtinius batus visuomet atkreipiu dėmesį, ypač jei jie įdomesnės spalvos. Tačiau dažnai apranga patraukia dėmesį ne iš gerosios pusės. Kad ir kaip būtų keista, esu minimalizmo šalininkė. Jei batai ryškūs, aš juos įsivaizduoju santūriame derinyje: prie vienspalvių drabužių. Jei efektinga rankinė, norisi, kad batai būtų santūrūs. Arba jei drabužiai margi, viskas neturi būti košė. Batus matau kaip drabužių akcentą.
Kad ir kokie būtų batai, svarbu, kas juos nešioja. Tie patys batai vieno nešiojami gali atrodyti gražiai, kito - kvailai, trečias su jais kaip beprotis atrodo. Vienas mano kolekcijos įkvėpimų - dažytas kailis. Bet, sakykime, su tokiais batais (kailiniais atvartais) aš ir pati savęs neįsivaizduoju. Juos turi avėti aukšta moteris ilgomis, laibomis kojomis. Tai, kas yra mados dalis, tinka ne kiekvienam. Reikia sugebėti prisiderinti.
Nišos neieškojo
- Lietuvoje baigėte Vilniaus universitetą, o vėliau studijavote užsienyje...
- Metus studijavau aspirantūroje Sankt Peterburge. Mokiausi daug meno teorijos dalykų, o praktiškai stažavausi pas vieną dizainerį. Jokių mokslų, susijusių su batais, nesu baigusi. Studijavau Vilniaus universitete, eksperimentinėje katedroje, įkurtoje kartu su Dailės akademija. Mes buvome menotyrininkai praktikai.
Daug kam atrodo: šitaip kardinaliai pakeitė profesiją! Bet aš jau nuo antro kurso rašydavau darbus apie, pavyzdžiui, baroko madas. Ir mano magistro darbas buvo apie kostiumo istoriją devynioliktame ir dvidešimtame amžiais. Žinoma, neturėjau praktikos. Bet draugai, kurie mane pažįsta, žino, kad visąlaik darydavau ką nors, kas susiję su mada.
- Kaip pradėjote kurti batus?
- Pirmoji kolekcija buvo aksesuarų. Prie batų perėjau labai natūraliai. Vienas žmogus man pasakė: „Kokią tu gerą sugalvojai nišą!" Jei taip dirbtinai būčiau sugalvojusi: čia yra laisva, tai ir dirbsiu, manau, man nesisektų. Tai išėjo natūraliai.
Į pirmosios kolekcijos pristatymą kviečiau savus žmones. Vėliau viena draugė išsiuntinėjo kvietimus, ir atėjo keli žurnalistai. Paskui klausė: „Kodėl anksčiau nepakviesdavai?" Viena vertus, jei nekviesi, tai iš kur sužinos? Bet kita vertus, man atrodė nepatogu...
Vieną pirmųjų kolekcijų vežiau į Sankt Peterburgą. Joje buvo gausu indėniškų motyvų. Kolekcija buvo ryški, itin nelietuviška ir net ne europietiška. Užsieniečiams buvo tikras atradimas, kad aš iš Lietuvos - toks braižas (juokiasi). Visi pripratę - iš Lietuvos atvežamas linas, pilkos spalvos. Iš kur manyje tai - nežinau. Gal indėnė buvau praėjusiame gyvenime?
Šiek tiek stažavausi batų fabrike Milane. Man pasakė, kad išmokyti konstruoti batus jie gali, bet unikalaus stiliaus niekas neišmokys. Praktika - geriausia mokykla. Kai kažką panašaus išgirdau Sankt Peterburge, beveik įsižeidžiau. Dirbau jau kokius metus - man atrodė labai daug, jau buvo sukurta ir porų, ir kolekcijų... O man pasakė, esą kai padirbėsiu dešimt metų, tik tada pamatysiu, kad turiu pakankamai patirties. Dabar tai suvokiu. Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių (juokiasi).
„Nesu išskirtinė"
- Iš pradžių jums buvo keista, kad domimasi jūsų kolekcijomis. Dabar sulaukiate vis daugiau dėmesio - ir kaip žmogus, ir kaip kūrėja. Kaip jaučiatės?
- Nelengva pristatyti kolekciją. Būna visko. Komentarų internete apskritai geriau neskaityti - visiems neįtiksi. Kai domimasi mano batais, malonu. O šiaip nelabai kas pažįsta, tad troleibusu važinėju ramiai. Juk nesu dainininkė ar politikė.
- Populiarumas jums patiktų ar gąsdintų?
- Nemanau, kad tapsiu populiari. Žmogus turi toks gimti. Savoje draugijoje galiu būti ir vakarėlio siela, bet svetimuose renginiuose užimu stebėtojos poziciją. Yra žmonių, kurie mėgsta būti ryškūs, atsidurti pirmame plane. Aš ne tokia.
Iš tiesų nelaikau savęs itin gabia ar išskirtine. Gal tai ir blogai, bet man atrodo, kad beveik kiekvienas galėtų padaryti tai, ką aš galiu. Kaip ir mokykloje rašinėlis - vienas rašo geriau, kitas prasčiau, bet vis tiek visi parašo. Todėl manau, kad kiekvienas žmogus rastų savą bato interpretaciją.
Išbandžiau save užsienyje ir labai tuo džiaugiuosi. Kai išvažiuoji iš Lietuvos, niekam nerūpi, ar esi žinomas, ar turtingas. Kai žmogus, kuris visai manęs nepažįsta, pasako: „Tai įdomu, originalu, daryk tai ir toliau", man tai - įvertinimas. Jei gali ką nors sudominti ir svetur, tai jau tam tikras profesionalumo įrodymas, nes Lietuvoje vertinama itin subjektyviai...
- Ar norėtumėte gyventi užsienyje?
- Tikrai nenorėčiau.
- Kodėl?
- Vienus metus labai daug keliavau, namie beveik nebuvau. Va tada supratau, kad man Lietuva gražiausia ir geriausia. Turiu lietuvių draugų, kurie gyvena užsienyje, o anksčiau keikė Lietuvą. Dabar čia jiems - rojaus šalis. Aš juos suprantu. Važinėti dirbti į užsienį labai norėčiau, bet tik kaip į trumpalaikes komandiruotes.
Išmintis pasakose
- Kokie jūsų pomėgiai?
- Labai patinka keliauti. Mėgstu tyrinėti šalį, kai turiu joje pažįstamų ar draugų. Jei keliausi kaip turistas, šalies nepažinsi. Be to, turiu didžiulę aistrą skaityti. Vasarą per atostogas nuo ryto iki vakaro skaičiau. Tai darau retai, bet jaučiu begalinį poreikį. Įsigilinu į knygą, ja gyvenu, ir kol neperskaitau iki galo, nenurimstu.
- Gal turite mėgstamą autorių?
- Patinka Agata Kristi. Mėgstu detektyvus, o jos knygos įdomios ir psichologijos požiūriu. Bijau paimti skaityti prastą knygą. Madingų, išreklamuotų sąmoningai neskaitau. Turėčiau laiko, visas perskaityčiau... Mėgstu ir pasakas, nes jos, kartais pagalvoju, skirtos net labiau suaugusiesiems, nei vaikams. Jose atskleidžiama gyvenimiška tiesa, per amžius susikaupę išminties klodai.
- Kaip įsivaizduojate idealią poilsio dieną?
- Kai labai dirbu, atrodo, gulėčiau ir nieko neveikčiau. Bet jei tik lieku namie, skubu kur nors išeiti. Ideali diena? Priklauso nuo nuotaikos. Kartais norisi ją praleisti namie. Nors šiaip jau visada esu pasirengusi kažkur lėkti ir keliauti. Norisi kuo daugiau pamatyti. Svajoju kuo geriau pažinti Lietuvą. Kitiems gal neįdomu, o mane traukia apžiūrėti visokius bažnytkaimius ar upelius, tekančius per senas sodybas...
Ramybės ir sveikatos
- Laikote save užsiėmusiu žmogumi? Ar po darbų lieka laiko šeimai?
- Nemoku planuoti savo laiko, todėl esu labai užsiėmusi. Kai esi mama, dar sunkiau: tai, kas lieka nuo darbo, skiriama vaikui. Jam laiko stengiuosi visada rasti, bet šiaip esu pačios blogiausios žmonos pavyzdys (šypsosi). Valgyti visai negaminu. Nei moku, nei noriu. Draugai juokauja: vyras susiras meilužę, pas kurią eis pavalgyti (juokiasi).
- O vyras gamina?
- Taip, labai skaniai. Bet ne kasdien. Savaitgalį prašau jo ko nors pagaminti. Jam patinka, gal todėl, kad retai tai daro.
- Ar vyras jus palaiko, remia jūsų kūrybą?
- Palaiko. Jau vienuolika metų esame kartu. Jei nebūčiau su šiuo žmogumi, nieko panašaus nebūčiau padariusi. Dalis nuopelnų jo ir mamos. Ne viskas iš karto sekėsi. Iš pradžių reikėjo ir šiokių tokių investicijų. Dabar visi stebisi: neturi nei turtingo vyro, nei įtakingų giminių, o tau sekasi. Daug dirbdavau, o vyras niekad nesiskundė.
Tik mama pabambėdavo, kad labiau save pasaugočiau. Esu dirbusi ir stiuardese. Kitiems tai karjeros viršūnė, o man atrodė tik vienas žingsnis. Dvejus metus su pertraukomis skraidžiau. Kiti nesuprato: perspektyvus, gerai mokamas darbas, o ji pasirinko tolesnes studijas! Paskui bandžiau kelerius metus dirbti biure. Darbas nebuvo sunkus, bet sėdėjimas vienoje vietoje varė į neviltį.
- Jūsų svajonė?
- Pati banaliausia: kad pati turėčiau vidinės ramybės ir kad artimieji būtų sveiki. Gal kalbu kaip senė, bet sveikata - visa ko pagrindas. Užtenka būti peršalusiai, ir nieko nesinori.
Nesistengiu labai aukštai kilti, kad paskui ne taip skaudžiai tektų kristi. Niekada per daug sėkme nesidžiaugiu ir nenuliūstu dėl nesėkmių, nes gyvenimas yra banguotas. Todėl jei blogai, nenusimenu, nes žinau, kad greitai bus gerai.
