Vargu ar apžvelgus pastarųjų kelių šimtmečių Lenkijos ir Rusijos santykius, kiltų noras patarti Varšuvos politikos formuotojams optimistiškiau žvelgti į Rytus. Lenkijos padalijimai aštuoniolikto amžiaus pabaigoje, 1863 m. sukilimo prieš carinę autokratiją numalšinimas, Raudonosios armijos žygis prieš ką tik atsikūrusią Antrąją Respubliką (kuriam sukliudė 1920 m. įvykęs vadinamasis Vyslos stebuklas), 1939 m. Molotovo–Ribentropo paktas, kurio pagrindu Lenkija buvo padalyta tarp nacių ir sovietų imperijų, 1940 m. Katynės žudynės, 1981 m. sovietų iniciatyva įvesta karinė padėtis – sąrašas toks ilgas ir tragiškas, kad patologinė istorinė trauma atrodo normali ir neišvengiama reakcija. Šiame kontekste santykių su Vladimiro Putino Rusija perkrova, kuri prasidėjo 2009 m. ir tęsiama iki šiol, yra išskirtinis epizodas diplomatinėje istorijoje, todėl jį reikia vertinti atsargiai.
[…]
Rusijos santykių su Amerika ir su Lenkija perkrovos turi panašių privalumų. Sumažėjo įtampa probleminiuose santykiuose, atsirado daugiau erdvės politiniams manevrams, be to, daugiau laiko galima skirti aktualesnėms problemoms. Tačiau abi jos turi ir panašių neigiamų aspektų. Sumažėjo spaudimas Rusijai gerinti žmogaus teisių gynimo sritį ir kaimynystės politiką. Išaugo rizika mažesnėms šalims ir opozicijos lyderiams likti Rusijos viduje, marginalizuotiems ir neapsaugotiems.
Atsisakoma moralinio ir strateginio pranašumo dėl pragmatiškos, į rezultatus orientuotos strategijos. Tačiau juk būtent to nori balsuotojai, tad politikų negalima kaltinti dėl to, kad jie koncentruojasi į aktualias problemas ir atmeta klausimus, kurie atrodo esantys antraeilės svarbos. Tačiau vertėtų įvardyti pavojus, kuriuos kelia Rusijos ir Lenkijos santykių perkrova.
Šiuose santykiuose trūksta užtikrinimo aspekto. Po nesėkmingos santykių su Amerika perkrovos, per sovietų invazijos į Lenkiją metines paskelbusi apie raketų gynybos planų pakeitimus, B. Obamos administracija suvokė, kad reikia labiau stengtis užtikrinti naująsias NATO nares (įveikiant Vokietijos prieštaravimus, bet leidžiant Vokietijai prisiimti šlovę dėl pakeitimų). JAV palaikė planus surengti precedento neturinčio masto karines pratybas Baltijos šalyse, kurių daugiau planuojama surengti šiais metais („Amber Hope“) ir ateinančiais („Steadfast Jazz“). JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton išlieka lojali regiono palaikytoja (nors jos diplomatų pozicija kartais labiau orientuota į Rusiją).
Amerika į konferencijas siunčia aukščiausio rango pareigūnus (neseniai Lietuvoje vykusioje saugumo konferencijoje dalyvavo nemažai atstovų iš JAV nacionalinio saugumo tarybos, Valstybės departamento ir kitų valdymo institucijų – Atlantą jie kirto specialiai šiam tikslui). Prezidentas Barackas Obama praėjusiais metais net rado laiko paskambinti Latvijos ministrui pirmininkui Valdžiui Dombrovskiui ir pasveikinti jį su pergale rinkimuose. O juk bendras Latvijos ir Lietuvos gyventojų skaičius nesudaro nė šešių milijonų.
Lenkijos sudaromas įspūdis šiek tiek kitoks. „Wikileaks“ nutekintais duomenimis, Lenkija pasipriešino NATO sprendimui išplėsti nenumatytų atvejų planus aprėpiant ir Baltijos valstybes: greičiausiai, baimintasi, kad išplėtus planus šiaurės rytų kryptimi, jie taps mažiau patikimi.
Lenkija nerodo didelio entuziazmo ir nesiekia gerinti kelių, geležinkelių ir energetikos saitų su Baltijos valstybėmis.
Ji leido, kad elementarūs, nereikšmingi dalykai – mokyklų programa, nuosavybės grąžinimas ir lenkiškų raidžių, tokių kaip „ł“ naudojimas oficialiuose dokumentuose – sugriautų santykius su Lietuva. Radoslawas Sikorskis pareiškė, kad nevyks į Lietuvą, kol ši neišpildys Lenkijos reikalavimų. Latviai ir estai mano, kad Lenkija aikštijasi ir nuolaidžiauja savo silpnybėms, ir dėl to nukenčia ir jų valstybės.
Vis dėlto reikėtų pridurti, kad Lenkija suteikė naujo svorio anksčiau vangiai buvusiai Vyšegrado grupei (kurioje taip pat yra čekai, slovakai ir vengrai). Lenkija dabar ją traktuoja kaip naudingą ir įtakingą Centrinės Europos grupuotę ES viduje. Lenkijos santykiai su Čekijos Respublika puikūs, o bendradarbiavimas su Vengrija šešių mėnesių trukmės ES prezidentavimo (šiuo metu ES prezidentauja Vengrija, o nuo liepos mėn. – Lenkija) klausimais vyksta sklandžiai. Be to, Lenkija labai stengėsi kovoti su Baltarusijos režimu. Jos pastangoms žlugus, ir po gruodžio mėn. rinkimų šalyje įvedus netikėtas griežtas priemones, Lenkija visokeriopai rėmė Baltarusijos opoziciją.
Tačiau pragmatiškumo aspektas taip pat išlieka. Lenkija nerėmė prodemokratiškų protestuotojų Kaliningrade, kurie praėjusiais metais buvo sodinami į kalėjimus ir mušami. Dažniausiai ji nereaguoja į Rusijoje fiksuojamus žmogaus teisių pažeidimus (nors ir pareiškė, kad parems draudimą išduoti vizas asmenims, susijusiems su Rusijos teisininko Sergejaus Magnickio kankinimais ir nužudymu). Ji nesijaudino dėl Prancūzijos sprendimo parduoti Rusijai „Mistral“ klasės karinius laivus ir nustojo teikti pagalbą Gruzijai.
Visa tai galima pateisinti žvelgiant iš trumpalaikės perspektyvos. Būtų nesąžininga tikėtis, kad Lenkija vadovaus kavalerijai prieš Rusijos tankus, ypač kai dauguma ES valstybių (ir Amerika) parodė, kad nori bendradarbiauti su kriminaliniu Kremliaus režimu. Tačiau išlieka grėsmė, kad nekontroliuojama, Rusija gali tapti piktąja jėga regione. Ji vykdo gerai finansuojamą psichologinį karą su Baltijos valstybėmis ir Suomija. Jos įsiskverbimas į ES sprendimus priimančias institucijas kelia nuostabą ir verčia ne juokais sunerimti. Nerimauti verčia ir silpna reakcija į Gruzijos karą. Tai, kad Rusija silpnėja, nereiškia, kad ji negali būti pavojinga (ir išties, būsimam režimui gali patikti idėja sukelti konfrontaciją su kaimyninėmis valstybėmis būtent tam, kad nukreiptų dėmesį nuo rimtų vidinių problemų).
Geriausias būdas pasipriešinti Rusijai – ES ir NATO narėms suburti kuo vieningesnį frontą. Jei to nepavyks pasiekti, tai pasitarnaus brutaliam ir kleptokratiniam Kremliaus režimui, kuris nepraranda vilčių atkurti ankstesnę imperiją. Didžiosioms šalims tenka nemaža atsakomybė parodyti, kad santykiai su Kremliumi nekuriami mažesnių ar silpnesnių valstybių sąskaita. Amerika jau tai pademonstravo. Vokietija taip pat, kai į valdžią atėjo Angela Merkel. Lenkija turėtų sekti jų pavyzdžiu.