„Šio susitikimo rezultatas yra tas, kad prezidentė šiandien pasirašys dekretą, kuriuo skiria A. Ažubalį Lietuvos užsienio reikalų ministru. Ponas A. Ažubalis prezidentei savo ruožtu išdėstė savo užsienio politikos viziją, svarbiausius prioritetus“, - po susitikimo sakė L. Balsys.
A. Ažubalis: esu komandos žaidėjas
Klausiamas apie savo užsienio politikos prioritetus, kuriuos pristatė prezidentei, būsimasis ministras sakė, jog prioritetai daug kartų kartoti ir neoriginalūs: gili integracija į NATO bei Europos Sąjungą (ES), geri santykiai su kaimynais. Pasak jo, svarbiausia, kokia taktika yra pasirenkama siekiant minėtų tikslų.
„Prioritetai nėra originalūs ir skamba nuobodžiai, atrodytų. Tačiau klausimas, kokia taktika pasirenkama, kaip dirbama, kaip bendradarbiaujama. Aš manau, čia esminiai klausimai. O prioritetai yra tie patys – tai yra tikra, gili integracija į NATO ir ES, geri santykiai su kaimynais. Atrodytų skamba labai banaliai, daug kartų kartota, visur parašyta. Kitas dalykas, kaip mes tą darom, kaip mes tą vykdome. Šiuo atveju aš tikrai nenorėčiau daugiau komentuoti, tačiau galiu pasakyti paprastą dalyką – mano įspūdis toks, kad pokalbis buvo atviras, labai aiškus, geranoriškas ir aš esu geroje nuotaikoje“, - teigė A. Ažubalis.
Politikas atsisakė svarstyti, kuo galėtų būti geresnis ministras už savo pirmtaką Vygaudą Ušacką, tačiau prisiekinėjo, jog yra tikras komandos žaidėjas. Beje, V. Ušacką politologai yra įvertinę kaip itin savarankišką diplomatą ir ministrą.
„Ar dirbau Aukščiausiosios Tarybos atstovu spaudai, ar vadovavau AT Informacijos ir analizės centrui, ar komitetui, aš esu komandinio stiliaus (bent bandau tokiu būti) žmogus ir laikausi tokio principo – kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni“, - aiškino A. Ažubalis.
„Tokioje srityje, kaip užsienio politika, labai svarbu pasitikėjimas, komandos narių pasitikėjimas ir ambicingų bei rimtų uždavinių delegavimas, nesistengiant pačiam būti ir galutiniu teisėju, vykdytoju, ir sprendėju“, - pridūrė politikas.
Tačiau A. Ažubalis patikino, jog sąvoka „komandos žmogus“ jokiu būdu nereiškia, kad jis neturi savo nuomonės ar įsitikinimų: „Aš juos turiu, Vyriausybės programa yra, didele dalimi ji atkartoja Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų programą, kurią aš prisidėjau rašydamas“.
Rusija – komplikuota kaimynė
Kalbėdamas apie savo požiūrį į santykius su kaimynėmis, A. Ažubalis pabrėžė, kad jie turi būti geri, tačiau Rusiją vis tiek vadina komplikuota kaimyne, kurios veiksmai kai kada Lietuvai buvo ar gali būti grėsmingi.
Anksčiau A. Ažubalis yra raginęs ES ir NATO dokumentuose paskelbti Rusiją grėsme. Klausiamas, ar ir dabar tebesilaiko tos pačios nuomonės, politikas to nepaneigė, nors patikslino, kad Rusija yra „komplikuota kaimynė“, o grėsmė kyla dėl konkrečių jos veiksmų.
„Aš manau, kad Rusija yra komplikuota kaimynė, kurios kai kurie veiksmai gali būti įvardinti kaip grėsmingi – sakykim ekonominiu požiūriu Lietuvai grėsmingas buvo naftotiekio „Družba“ uždarymas. Niekur nuo to nepabėgsi. Aš manau, kad kuo mes būsim atviresni savo vertinimais, tiesesni, tuo bus geresnė dvišalių santykių atmosfera“, - svarstė konservatorius.
Tačiau okupacijos žalos atlyginimo klausimu A. Ažubalis buvo linkęs kaltinti ne Rusiją, o pačią Lietuvą. Pasak jo, mes patys „nesame atlikę namų darbų“, todėl negalime tikėtis, jog šia tema galėsime sėkmingai tęsti dialogą su Rusija. Kokie veiksmai neatlikti, A. Ažubalis komentuoti nepanoro.
„Lietuva, tarp jų mes, politikai, kurie vadovaujame šaliai, nėra atlikę tam tikrų namų darbų, kad galėtume kaip užsukti kartoti Rusijai apie žalos atlyginimą. Ta prasme, kad mes iš tikrųjų (nesakau kairė ar dešinė) nesame padarę tam tikrų veiksmų, darbų, kad galėtume toliau tęsti šį pokalbį su Rusija“, - teigė A. Ažubalis.
DELFI primena, kad 2000 m. priimtu įstatymu Vyriausybė buvo įpareigota sudaryti derybų su Rusija delegaciją. Tuomet buvo paskaičiuota, kad Lietuvai per okupaciją buvo padaryta 20 mlrd. JAV dolerių (pagal tuometinį kursą – 80 mlrd. Lt) žala.
A.Lukašenką kviesti reikia, jei bus sprendžiami mūsų klausimai
Klausiamas, ar reikia Lietuvai Kovo 11-osios proga į svečius kviesti paskutiniu Europos diktatoriumi vadinamą Baltarusijos prezidentą Aleksandrą Lukašenką, būsimas ministras aiškios nuomonės neišsakė.
Jo žiniomis, kol kas toks kvietimas A. Lukašenkai nėra išsiųstas, tačiau politikas svarstė, jog diktatoriaus pakvietimas Lietuvon įmanomas, jei Baltarusija imsis spręsti Lietuvai rūpinus klausimus.
Lietuva siekia, kad Baltarusija išduotų tuometį Vilniaus karinio garnizono vadą Vladimirą Uschopčiką, kuris, kaip įtariama, 1991 m. sausio 13-ąją davė įsakymą šaudyti į beginklius žmones, bei Stanislavą Juonienę.
Iki šiol Baltarusijos teisėsauga tai daryti atsisakydavo, motyvuodama, jog Lietuvos ir Baltarusijos dvišalė sutartis dėl ekstradicijos nenumato tokios galimybės. Prezidentė D. Grybauskaitė yra sakiusi, jog V. Uschopčiko išdavimas yra ne teisinis, o politinis klausimas.
„Mes šiuo metu kalbamės su Baltarusija ir mėginame išgirsti tam tikrus žingsnius bendradarbiaujant dėl pono V. Uschopčiko bylos“, - į klausimą, ar apsisprendė kviesti A. Lukašenką minėti 20-ųjų Lietuvos nepriklausomybės metinių, yra atsakiusi prezidentė.
Tyrimas dėl CŽV padėjo išvalyti užsikimšusį demokratijos vamzdį
Po susitikimo su šalies vadove į užsienio reikalų ministro postą deleguojamas A. Ažubalis savo nuomonę išsakė ir apie parlamento vykdyto tyrimo išvadas dėl JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) kalėjimų egzistavimo Lietuvoje.
Kaip žinoma, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) konstatavo, kad Lietuvoje buvo įrengtos patalpos slaptam CŽV kalėjimui ir amerikiečių orlaiviai skraidė į mūsų šalį, tačiau ar buvo atvežami sulaikyti asmenys, nenustatė. Per daugiau nei pusantro mėnesio trukusį tyrimą nustatyta, kad aukščiausi vadovai apie tai nebuvo informuojami arba informuojami paviršutiniškai.
A. Ažubalio nuomone, pats faktas, kad Lietuvoje buvo atliktas tyrimas, yra teigiamas, mat taip esą buvo „išvalytas užsikimšęs demokratijos vamzdis“. Pasak politiko, parlamentinis tyrimas negalėjo pakenkti Lietuvos santykiams su JAV, nes išvadose kalbama ne apie santykius su JAV ar JAV pareigūnų veiksmus, o apie tai, kad Lietuvos pareigūnai nekontroliavo situacijos ir neinformavo šalies vadovų.
Būsimas ministras teigia, jog su šiuo tyrimu, kuris yra perduotas Generalinei prokuratūrai, bus susijęs ir sprendimas – priimti ar nepriimti bent vieną kalinį iš Gvantanamo įkalinimo bazės. JAV buvo prašiusi Lietuvos priimti du, o vėliau vieną Gvantanamo bazės kalinį, tačiau prezidentė D. Grybauskaitė yra pareiškusi, jog mūsų šalis nepriims kalinių tol, kol „virš Lietuvos kabės šešėlis dėl galimų CŽV kalėjimų“.
„Kai prokuratūra atliks tyrimą, tada visi – Seimo vadovybė, premjeras, prezidentė – turės susirinkti ir tartis: atsižvelgiant į tai, kokia yra dinamika, kas vyksta pasaulyje su šituo kalėjimu. Kaip žinote, tai yra uždavinys, kurį išsikėlė Amerikos prezidentas Barackas Obama, jis nėra labai lengvas, tą supranta ir patys amerikiečiai“, - teigė A. Ažubalis.
Pasak jo, nuo Generalinės prokuratūros atliktų tyrimo priklausys ir tai, ar CŽV tyrimo išvadose figūravęs Dainius Dabašinskas galės tęsti diplomatinę karjerą. Šiuo metu jis eina ministro patarėjo pareigas Lietuvos ambasadoje Ukrainoje.
Parlamentinis tyrimas nustatė, kad tuometis Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus pavaduotojas D. Dabašinskas, VSD vadovas Mečys Laurinkus bei jį pakeitęs Arvydas Pocius galėjo piktnaudžiauti tarnybine padėtimi ir viršyti savo įgaliojimus.
Delegavo partija
A.Ažubalį į užsienio reikalų ministro pareigas pasiūlė valdančioji Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Teisė deleguoti savo atstovą į šį postą konservatoriams-krikdemams suteikta pagal keturių partijų koalicijos susitarimą.
Pareigas A. Ažubalis pradės eiti, kai prisieks Seime. Konservatorių-krikdemų frakcijos seniūnas Jurgis Razma jau renka parlamentarų parašus, kad būtų surengta neeilinė Seimo sesija, kurioje planuojama prisaikdinti naująjį ministrą. Iki priesaikos Lietuvos diplomatijai vadovauja krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.
Anksčiau Užsienio reikalų ministerijai vadovavo jokiai partijai nepriklausantis buvęs ambasadorius JAV ir Didžiojoje Britanijoje V. Ušackas, tačiau prezidentė D. Grybauskaitė išreiškė juo nepasitikėjimą ir paprašė premjero A. Kubiliaus inicijuoti ministro atleidimo procedūrą.
Prezidentės atstovas spaudai L. Balsys penktadienį neatsakė į klausimą, kodėl A. Ažubalis atrodo būsiąs geresnis ministras nei buvo V. Ušackas: „Kaip randasi (atsiranda – DELFI) kandidatai į užsienio reikalų ministrus yra aiškiai pasakyta įstatymuose. Ponas A. Ažubalis yra atsiradęs tuo būdu, kuris numatytas įstatyme“.
A. Ažubalis užsiminė tik tiek, kad, jo nuomone, prezidentė „turėjo rimtų motyvų“ atleisti jo pirmtaką.
„Jeigu viskas diplomatijoje būtų pasakoma atvirai, viskas būtų išdėliojama visuomenei, taigi ir kaimynams, viešajai pasaulio opinijai, nuo tos akimirkos diplomatija nustotų egzistuoti, nes ji taptų nebereikalinga. Diplomatijos pagrindinis bruožas yra diskretiškumas. Tik tiek galiu pasakyti, kad prezidentė, aš manau, turėjo rimtų motyvų“, - svarstė politikas.
Neigia svajojęs tapti ministru
Klausiamas, ar gali pasakyti, kad prezidentei nutarus skirti jį užsienio reikalų ministru, išsipildė jo svajonė, A. Ažubalis tokius teiginius neigė. Pasak jo, jis išties manė, kad konservatoriams-krikdemams laimėjus parlamento rinkimus, galėtų būti vienas kandidatų užimti Lietuvos diplomatijos vadovo vietą, bet esą niekada apie ją nesvajojo.
„Jeigu jūs man surasit nors vieną viešą mano pasisakymą, ar kokią citatą, kur aš išreiškiau, kaip sakote, be galo karštą svajonę tapti ministru, tada aš prisipažinsiu, jog taip buvo. Tiesiog man tai atrodė logiška tuo metu, kad aš galiu būti vienas tarp pretendentų. Tik tiek“, - teigė A. Ažubalis.
Politikas sakė kalbąs dviem užsienio kalbomis – rusų ir anglų, o lenkiškai suprantąs, tačiau pasakyti esą galįs tik kelias bendras frazes.
A. Ažubalis taip pat sakė nesąs aršus nacionalistas, kaip jį pavadino lenkų spauda. Pasak politiko, kalbant apie santykius su Lenkija svarbiausia išlaikyti strateginės partnerystės lygmenį ir nenusiristi į diskusijas apie vienos seniūnijos ar vaivadijos reikalus.
„Strateginė partnerystė neturi būti siejama su, tegul ir labai jautriomis, vietinės reikšmės problemomis. Strateginė partnerystė – tai požiūris į regiono ekonominį, energetinį saugumą – kietąjį, minkštąjį, ekologinį saugumą, Baltijos jūrą, „Nord Stream“... Jeigu tave vienija tam tikri požiūriai į NATO ateitį, naują jo (Aljanso - DELFI) koncepciją, tada tai strateginė partnerystė. Tačiau kitas lygis, ar tai būtų pavieto, ar seniūnijos, ar vaivadijos lygis, tai čia atskiras dalykas ir tai neturi būti siejama“, - aiškino būsimas ministras.