R.Vainienė. Progresiniai mokesčiai ir auksinė žuvelė

Seime svarstomas pasiūlymas įvesti progresinius gyventojų pajamų mokesčio tarifus. Pajamoms iki 2000 litų per mėnesį siūloma taikyti 15 proc. tarifą, nuo 2000 iki 5000 litų – 18 proc., nuo 5000 iki 10000 litų – 25 proc., o pajamų daliai virš 10000 litų – 40 proc.

Toks gyventojų pajamų mokesčio padidinimas grindžiamas prielaida, neva socialiai teisinga būtų, jei daugiau uždirbantys mokėtų didesnius mokesčius. Ne paskutinėje vietoje yra ir siekis keliamu gyventojų pajamų mokesčiu kamšyti biudžeto skyles. Į talką pasitelkiama ir mokesčių geografija, teigiant, kad didžiosios pasaulio valstybės taiko progresinius mokesčius ir neva tai yra sektinas pavyzdys. Panagrinėkime, ar teisingi pateikiami argumentai už progresinius, ką gautų ir ką prarastų Lietuva, jei Seimas už juos nubalsuotų?

Primenu, kad Lietuvoje progresiniai tarifai jau buvo taikomi – jie buvo panaikinti tada, kai dėl didelės infliacijos visi gyventojai mokėjo aukščiausią mokesčio tarifą. Antra, tam tikra prasme Lietuvoje progresiniai mokesčiai niekada nebuvo panaikinti iki galo – mat neapmokestinamas pajamų dydis efektyvųjį mokesčio tarifą daro progresiniu.

Pagrindinis argumentas, kuriuo grindžiami progresiniai mokesčiai yra jų socialinis „teisingumas“. Turčiai turi mokėti daugiau. Kiekvienas papildomas uždirbtas litas jiems neva tai yra mažiau vertingas, tad turtuoliui lengviau mokėti didesnius mokesčius. Šis progresinių mokesčius advokataujantis argumentas yra klaidingai interpretuojamas. Taip, kiekvienas papildomas Petro litas tenkina mažiau svarbų jam poreikį, nei prieš tai buvęs litas, tačiau Petro lito negalima lyginti su Jono litu, nes litai vertinami subjektyviai ir negali būti lyginami tarp žmonių. Milijonierius, kuriam užbaigti gamyklą trūksta vieno lito jį gali vertinti labiau, nei skurdžius, kuriam vieno lito trūksta apmokėti šildymo sąskaitą.

Tačiau, kad ir kokia sistema bebūtų – progresinė, vieno tarifo, ar regresinė – turtingieji absoliučia suma visada sumoka daugiau mokesčių. Progresiniais mokesčiais siekiama, kad turtingieji ne tik mokėtų daugiau, bet mokėtų žymiai daugiau, kad jų mokami mokesčiai progresiškai augtų sulyg uždirbamomis pajamomis.

Progresinių mokesčių pasekmės nėra tos, kurių tikimasi. Žmonės pradeda mažiau norėti dirbti ir atsiranda riba, kai šie nebesiima naujo papildomo darbo, nes pajamos po mokesčių tampa per mažos.

Supaprastinkime situaciją ir įsivaizduokime dėstytoją, kuris skaito studentams paskaitas. Už pirmąją paskaitą dėstytojas gauna 50 litų po mokesčių, už antrąją – jau tik 40, o už trečiąją – vos 30 litų, ketvirtosios jis tiesiog nesiims skaityti. Paskaitos vienodos, dėstytojas vienodai gerai norėtų paskaityti visas jų, bet kokios finansinės paskatos taip elgtis? Paskatos yra dirbti skirtingai, nes mokama skirtingai, paskatos yra dirbti mažiau.

Rūta Vainienė

Kad ir kokia sistema bebūtų – progresinė, vieno tarifo, ar regresinė – turtingieji absoliučia suma visada sumoka daugiau mokesčių.

Norisi prisiminti pasaką apie senę ir auksinę žuvelę. Kai tik senutė panorėjo per daug – kad pati auksinė žuvelė jai tarnautų – liko prie suskilusios geldos. Progresiniai mokesčiai paliks prie suskilusios geldos, t.y. biudžetas nepasipildys, nes didesnes pajamas gaunantys žmonės arba nebenorės daugiau dirbti, arba norės gauti pilkų pinigų, arba dirbs ten, kur mokesčių sistema nediskriminuoja kvalifikuotų darbuotojų.

Progresinis mokestis socialiai yra pats neteisingausias, nes jis baudžia visuomenei naudingiausius asmenis – tuos, kurie visuomenei sukuria daugiausia pridėtinės vertės, kurių darbas yra labiausiai vertinamas. Tiesa, pagal siūlomą projektą mokesčiai didinami ir virš 2000 litų per mėn. uždirbantiems žmonėms, t.y. gaunantiems mažesnes nei vidutinės pajamos. Jų turtuoliais nepavadinsi, o jei tai šeima, turinti kelis vaikus, tai ar nenutiks, kad šie „turtuoliai“ bus ir pašalpų bei kompensacijų gavėjai? Įvedus, kaip siūloma, progresinius tarifus, gyventojų pajamų mokestis padidėtų kas ketvirtam Lietuvos dirbančiajam.

Klaidinanti yra ir argumentacija pasauliniais pavyzdžiais. Per paskutinius dešimtmečius, nė viena valstybė neįsivedė progresinių mokesčių. Atvirkščiai, dauguma kaimyninių šalių atsisako progresinių ir įsiveda proporcinius mokesčius. Tos, kurios turi progresinius mokesčius, mažina jų viršutinius tarifus, mažina atotrūkį tarp didžiausio ir mažiausio tarifo, taip nuosekliai judėdamos link proporcinės sistemos. Lietuvos žingsnis į progresinius parodytų nesuvokimą apie apmokestinimo tendencijas, būtų tikras nesusipratimas.

Politikams vertėtų pasidomėti ir gyventojų lūkesčiais. 2008 m. atliktos reprezentatyvios apklausos rezultatai rodo, kad žmonės nori mokėti ne progresinius, o proporcinius 11 proc. tarifo gyventojų pajamų mokesčius. Tyrimas parodė, kad žmonės nori dar mažesnio pajamų mokesčio progresyvumo, nei susidarantis dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymo.

Progresiniai mokesčiai ne tik neteisingi, nepasiekia jiems keliamų tikslų, sunkiai administruojami, skatina šešėlį, bet jie visai niekuo nepadeda tiems, kurie gauna mažas pajamas. Net jei koks tūkstantis kitas sumokėtų valstybei daugiau – kas iš to tiems, kurie moka mažiau? Įsteigs valdžia kokią naują agentūrą ir pravalgys tuos kelis milijonus. Atimti iš turtingųjų madinga, Tadai Blindos gali tapti tautos didvyriais. Tik kas tautai iš tokio pavydo mokesčio?