„Žinosi ir gerbsi savo kultūrą – būsi tolerantiškas kitiems“
Europarlamente lietuvis pradėjo dirbti 2006-ųjų pradžioje. Iki tol pusantrų metų patarinėjo prezidentui Valdui Adamkui. Prie šalies vadovo komandos Arnoldas prisijungė baigęs tarptautinių santykių studijas JAV ir Prancūzijoje, nors po mokyklos suspėjo pabūti ir žurnalistikos studentu Vilniaus universitete.
A. Pranckevičius prisipažino neplanavęs aktyviai įsitraukti į BLB veiklą, nes daug laiko ir jėgų reikalauja tiesioginės pareigos: tenka nuolat dalyvauti susitikimuose, posėdžiuose, rengti kalbas, pareiškimus ir rezoliucijas, keliauti į užsienį su oficialiomis delegacijomis.
„Jau dabar neturiu laiko draugams, miegui… – pusiau juokais guodėsi Arnoldas. – Galvojau, gal pavyks išvengti šitos atsakomybės. Tačiau išklausęs bičiulių patarimų ir raginimų, nusprendžiau dalyvauti rinkimuose į naują valdybą. Nesitikėjau užimti pirmininko pozicijas, nes nesu tinkamiausias žmogus – negaliu skirti pakankamai laiko. Bet kai paaiškėjo balsavimo rezultatai, jau buvo nesmagu atsisakyti. Daug draugų įtikinėjo, darė draugišką spaudimą: negalima ignoruoti rinkėjų valios, jei dauguma taip pasisakė, išreiškė pasitikėjimą ir norą siekti permainų, turi jausti atsakomybę ir imtis tos visuomeninės pozicijos.“
Pirmininku A. Pranckevičius buvo išrinktas kovo 22 d. iš septynių valdybos narių, kuriuos prieš tai visuotinio susirinkimo metu išrinko bendruomenė.
„Ši veikla nėra jokia dovana ar privilegija. Tai – rimtas visuomeninis darbas be jokio atlygio, laisvalaikio – savaitgalių, vakarų ir naktų sąskaita. Tai – ne tik noras padėti bendruomenei, bet ir galimybė paversti savo gyvenimą linksmesniu, įdomesniu, smagesniu. Kas tai padarys, jei mes ne patys?“ – retoriškai klausė pašnekovas.
BLB veikloje jis pradėjo dalyvauti dar 2003 m., kai studijuodamas magistrantūroje Paryžiuje atvyko į pusės metų stažuotę Briuselyje. Vėliau prisijungė, kai pradėjo dirbti EP ryšių su Rusija, Ukraina ir Baltarusija administratoriumi.
Studijuojant Arnoldui buvo nelengva rasti laiko kiekvienam iš daugybės draugų – įvairių tautų ir kultūrų atstovų. Nors dabar gyvenimas tapo ramesnis, jis džiaugiasi galėsiąs pakeisti aplinką: „Darbas EP savotiškai pavojingas, nes gali į jį pernelyg pasinerti ir užmiršti visa kita. Veikla bendruomenėje įdomi, nes yra kitokia, ji leidžia nors trumpam pamiršti užsienio politiką, Vladimirą Putiną, dujų krizes Ukrainoje, Aleksandro Lukašenkos žaidimus ir pasinerti į visai nekaltus kultūrinius, pilietinius, visuomeninius dalykus, o svarbiausia – išlaikyti glaudžius ryšius su Lietuva.“
Pastaroji priežastis bene labiausiai padėjo apsispręsti ne tik prisijungti prie BLB, bet ir imtis atsakingų pareigų. Mat sudėjus mokslų JAV ir Paryžiuje bei darbo Briuselyje metus, jis užsienyje praleido beveik dešimtmetį. Arnoldas už Atlanto baigė ne tik Colgate universitetą Niujorko valstijoje, bet ir vienuoliktą klasę Naujajame Džersyje.
„Praėjus tiek metų, atsiranda grėsmė, kad ryšiai su Lietuva gali susilpnėti. Tai, mano galva, neleistina. Kiekvienas žmogus, net širdyje būdamas kosmopolitas, europietis savo elgesiu ir veikla, turėtų išsaugoti savo šaknis ir stiprų identitetą. Tokia mano gyvenimo filosofija – tik tada gali būti tolerantiškas tave supančiam pasauliui, kitos kultūros, tautybės ar religinių įsitikinimų žmogui, jei gerbi savo paties tautą ir kultūrą, ją visapusiškai suvoki, gali kritiškai į ją pažiūrėti. Tada esi atviras kultūrų skirtumams.“
Lietuvių bendruomenė – trisluoksnė
Jau gerus metus buvo svarstoma, kaip būtų galima atgaivinti BLB, kurios veikla pastaruoju metu buvo gerokai prigesusi. Tai skatino ir ambasadorė Belgijoje Nijolė Žambaitė.
Ši bendruomenė įsikūrė 1947 m. Tuomet dauguma lietuvių buvo atvykę iš Vokietijos pokario stovyklų ir dirbo Belgijos anglių kasyklose. Dabar, apytiksliais duomenimis, Belgijoje gyvena maždaug 2 tūkst. lietuvių, dauguma jų įsikūrę Briuselyje.
Pasak Arnoldo, visus lietuvius šioje šalyje galima skirti į tris grupes: senųjų imigrantų, keleriems metams atvykusių diplomatų, laikinų darbuotojų, studentų ir ilgesniam laikui atvažiavusių, bet ryšių su Lietuva nenutraukusių jaunų profesionalų, kurių dauguma dirba Europos Sąjungos (ES) institucijose ir NATO.
Pokariu Belgijoje apsistojo ne tiek daug lietuvių, kiek JAV, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje ar Prancūzijoje. Šie žmonės, seniai įleidę šaknis, paprastai gyvena mažesniuose miestuose ar kaimeliuose, jų vaikai ir anūkai jau suaugę, kartais net nekalba lietuviškai.
Trumpam Briuselyje įsikūrę ES institucijų darbuotojai, Lietuvos atstovybėse Belgijoje, prie ES ir NATO dirbantys diplomatai bei kiti žmonės yra tarytum atskira bendruomenė. Jie nuolat matosi, juos sieja ne tik darbas, bet ir interesai, pažiūros. Dažnai tai yra jauni žmonės, daug keliaujantys ir dažnai grįžtantys į Lietuvą. Be to, Belgijoje yra nemažai lietuvių studentų, stažuotojų ar trumpalaikiam darbui, pavyzdžiui, prižiūrėti vaikus, atvykusių žmonių.
Dalis teisininkų, diplomatų, ekonomistų, kitų profesionalų į Belgiją atvyksta ilgesniam laikui – 10-15 metų, bet nesieja savo gyvenimo su šia šalimi ir savo ateitį neretai mato Lietuvoje. Tiesa, šiuos planus dažnai pakoreguoja Belgijoje sukurtos įvairiatautės šeimos.
Toks susiskirstymas, pasak Arnoldo, ne tik lemia Belgijos lietuvių bendruomenės unikalumą, bet ir kelia galvos skausmą. Mat šios grupės turi mažai sąlyčio taškų, todėl teks galvoti, kaip nutiesti tiltus tarp jų. Esą juntamas tam tikras nepasitikėjimas ir gyvuoja stereotipai, pavyzdžiui, kad ES institucijose dirbantys žmonės yra arogantiški ir nenori bendrauti. „Taip nėra. Turiu draugų visose trijose grupėse – visi panašūs, nes visi lietuviai. Mus vienija kai kas daugiau, nei skiria“, - tvirtino Arnoldas.
Nebuvo paskatų vienytis
Dar vienas iššūkis – į bendruomenę privilioti itin užsiėmusius ir dažnai į Lietuvą galinčius parvykti žmones. Jie lyg ir neturi stipraus akstino jungtis į bendruomenę, lyginant su emigrantais Didžiojoje Britanijoje, JAV ar Ispanijoje, kur žmonės įsikūrė ilgesniam laikui ar gyvena toliau nuo tautiečių, todėl pasiilgsta kalbos, jaučia nostalgiją Lietuvai.
Formaliais bendruomenės nariais, kurie aktyviai dalyvauja renginiuose ir moka nario mokestį, yra apie 100, su šeimos nariais – dukart tiek. „Viena iš naujos valdybos ambicijų – gerokai padidinti bendruomenės narių skaičių. Užsibrėžėme tikslą, panašų į ES klimato kaitos planą 20-20-20, – kasmet narių skaičių padidinti 20 proc.“, - juokėsi Arnoldas.
Jo žodžiais, menkas tikrųjų bendruomenės narių skaičius yra viena iš silpnų vietų, ypač matant aktyvius išeivius Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Nyderlanduose, jauną, bet dinamišką bendruomenę Liuksemburge, „kūrybingą ir smagią“ bendruomenę Prancūzijoje, kuriai Arnoldas priklausė studijuodamas magistrantūroje Paryžiaus politikos mokslų institute.
„Nesmagu atsilikti Belgijai, kai visais kitais atžvilgiais Briuselis yra traukos centras, neoficiali ES sostinė. Čia susikerta daugelio žmonių keliai ir įvairios kultūros. Negalime būti provincija ir lietuvių diasporos prasme“, - kalbėjo pašnekovas.
Pavyzdingu bendruomenės nariu jis pavadino ambasadorių prie NATO Liną Linkevičių, kuris, nors eina aukštas pareigas ir yra užsiėmęs, aktyviai dalyvauja renginiuose. Atstovybė savo ruožtu įsitraukia į jų organizavimą, nors neprivalo to daryti. Štai kasmet NATO bazėje rengiama lietuvių sporto šventė, į kurią atvyksta iki 500 žmonių iš visos Belgijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos.
Aktyvumu neatsilieka ir Lietuvos atstovybė prie ES, ambasada Belgijoje, kurios iš karto ištiesė bendradarbiavimo ranką naujai valdybai ir be kurių paramos būtų neįmanomi daugelis Belgijoje vykstančių lietuviškų renginių.
Organizuoja poezijos skaitymus
Naujasis BLB vadovas darbą pradeda finansiškai sunkiu metu, kai tuščios tiek bendruomenės, tiek Tautinių mažumų ir išeivijos departamento kišenės. „Šie metai sudėtingi, gyvensime iš šventos dvasios ir gero ūpo. Bandysime renginius daryti nemokamai, aikštėse, po atviru dangumi. Bet tai – nieko baisaus, gal bus smagiau“, - juokėsi Arnoldas.
Jo planuose – ne tik sporto, bet ir kultūros, pilietiniai renginiai, visuomeninės akcijos, viešos diskusijos.
„Mano svajonė – įkurti Briuselio debatų klubą. Pats esu debatininkas iš prigimties, daug metų dalyvavęs debatų turnyruose Lietuvoje, Europoje ir JAV. Debatai Briuselyje, žinoma, nebūtų tokie formalūs, bet, kiek įmanoma, bandysiu juos rengti pagal griežtą reglamentą. Stengsiuosi, kad jie būtų dinamiški, aktualiomis politikos, kultūros, meno, mokslo temomis. Bandysime kviesti garsius žmones iš Lietuvos, kitų šalių“, - kalbėjo pašnekovas.
Arnoldas taip pat norėtų įkurti kino klubą, kuriame būtų rodomi lietuviški filmai ir kuriame galėtų lankytis ne vien lietuviai. Tai esą padėtų populiarinti lietuvių kultūrą Belgijoje.
Iki šiol BLB dažniausiai organizuodavo tradicines šventes – Vasario 16-osios, Kovo 11-osios, Kalėdų, Joninių, Užgavėnių. Jas norima padaryti atviresnes, nes iki šiol nemažai lietuvių net nežinodavo, kas ir kur šiomis dienomis vyksta.
Bendruomenei teks įveikti Briuselio, kuriame nuolat verda kultūrinis gyvenimas, konkurenciją. Mat esą nebeįmanoma sudominti vien tuo, kad susirinkus galima pasikalbėti lietuviškai. Tokių galimybių žmonės turi kiekvieną dieną – su kolegomis, europarlamentarais, artimaisiais Lietuvoje.
Dabar esą reikia pridėtinės vertės. Pavyzdžiui, klubų, vienijančių tam tikrų interesų žmones, - debatų, kino, sporto, lietuviškų knygų. Yra siūlymų suburti mamas, nes daug jaunų moterų augina mažylius, taigi turi bendrų rūpesčių.
Pats Arnoldas kiekvieną Vasario 16-ąją savo namuose organizuoja lietuviškos poezijos vakarus. „Iš pradžių galvojau, kad bus didžiulė nesėkmė, niekas nedrįs skaityti eilėraščių, visi juoksis ir bus dar vienas vyno vakarėlis. Bet žmonės atsinešė knygų, savo ar tėvų kūrybos. Buvo nerealiai malonus ir jaukus vakaras prie žvakių šviesos.
Išvažiavo, kad sugrįžtų
Naujasis BLB vadovas žada būti demokratiškas ir nekoncentruoti savo rankose visų galių. Arnoldas tikisi ne tik valdybos, bet ir kitų bendruomenės narių pagalbos organizuojant renginius ar įgyvendinant projektus. Jis stengsis įtraukti kiek įmanoma daugiau žmonių ir vengti vienvaldystės, nes vienas žmogus niekuomet nesugebės patenkinti visų norų.
Pašnekovas pripažino, kad visuomeninę veiklą suderinti su darbu EP bus sunku. Kadangi birželį vyks EP rinkimai, artimiausiu metu bus ne toks intensyvus laikotarpis. Tačiau Arnoldo gegužę laukia naujos pareigos Užsienio politikos komitete.
„Kažkada juokavau draugams – kadangi Barackas Obama šiemet tapo JAV prezidentu, man 2009-ieji irgi turėtų būti pokyčių metai. Pakeičiau butą, pakeisiu darbo vietą ir pobūdį, imuosi naujos veiklos. Baigiu mokytis ispanų kalbos ir griebiu už ragų primirštą vokiečių kalbą, - kalbėjo BLB vadovas. – Tai – nedideli pasikeitimai, bet geras impulsas. Krizė ypač geras laikas, užuot puolus į stresą ir žiūrėjus, kaip dingsta santaupos, kažkur nukreipti energiją, rasti naujų užsiėmimų.“
Žinią apie naujas Arnoldo pareigas kolegos ir vadovai sutiko palankiai: „Europarlamentarai juokaudami kreipiasi į mane „pone prezidente“. Generalinis direktorius vokietis pasveikino, bet iš karto draugiškai pasiūlė užpildyti interesų deklaraciją. Pagal reikalavimus, bet kokią papildomą veiklą, už kurią negali gauti atlygio, – narystę partijoje ar profsąjungoje, paskaitų skaitymą, straipsnių rašymą – reikia deklaruoti.“
Paklaustas, kada grįš į Lietuvą ir ar nesirengia dalyvauti Lietuvos prezidento rinkimuose, Arnoldas nusikvatoja ir pasiūlo nejuokauti.
„Visą savo gyvenimą, studijuodamas užsienyje galvojau apie grįžimą. Vieną kartą jau buvau sugrįžęs, įgijau labai įdomios ir vertingos patirties prezidento komandoje, - prisiminė Arnoldas. – Bet pasiilgau tarptautinės veiklos, kuri buvo pagrindinė mano studijų kryptis. Tačiau neįsivaizduoju savęs čia visą gyvenimą. Palieku savyje viltį grįžti į Lietuvą. Daug kartų galėjau ją palaidoti ir užmiršti. Ypač Amerikoje. Dauguma mano studijų draugų liko ten dirbti ar tolimesnėms studijoms. Bet mano strateginis pasirinkimas buvo grįžti į Europą, į Lietuvą. Galėjau likti JAV, turbūt visiems laikams, ir identifikuotis su Amerika, gauti jos pilietybę. Bet aš norėjau išsaugoti Lietuvos pilietybę ir išlaikyti savo identitetą. Širdyje norėjau grįžti į Europą.“
A. Pranckevičius prisipažino Briuselyje nebejaučiantis atstumo ir psichologinio diskomforto. Jam nesunku dažnai grįžti pas artimuosius, aplankyti gimtąjį Panevėžį, išlaikyti glaudžius santykius su Lietuvoje likusiais žmonėmis.
„Briuselis daug kam yra kompromisinis miestas, nes neturi stipraus vieningo identiteto. Čia nedominuoja nė viena tautybė. Mažai kas čia įleidžia šaknis, bet mažai kas jaučiasi blogai. Galima mėgautis tarptautine aplinka, kokybišku gyvenimu, puikiu maistu, patogia geografine vieta. Bet koks tai bebūtų kompromisas, jis niekada neužgoš Vilniaus, kuris man lieka pats jaukiausias ir maloniausias miestas iš visų mano gyventų.“