Sodinimui rekomenduojame medelyne rinktis bent dvejų metų amžiaus aktinidijų sodinukus, nes vienų metų sodinukai sunkiai prigyja – kuo sodinukas vyresnis, tuo geriau. Idealiu atveju reikėtų pirkti trejų ar ketverių metų amžiaus sodinuką su uždara šaknų sistema – tokiu atveju tikimybė, kad jis įsišaknys, maksimali.
Įsigijus aktinidijos sodinuką, reikia išrinkti jam tinkamą vietą. Geriausiai tinka atvira, gerai apšviesta vieta – ji turi būti lygi, be duobių ar įdubimų, gruntinių vandenų lygis turi būti ne arčiau nei pusantro metro iki dirvos paviršiaus
Idealu, jei iš šiaurinės pusės aktinidijas saugotų namo siena ar tvora. Be abejo, reikia pasirinkti vietą, kurioje vėliau galima būtų įrengti atramas – tai yra, turi būti daug laisvos erdvės. Profesionalai rekomenduoja nesodinti aktinidijų prie didelių medžių, pavyzdžiui, obelų, nes didelio medžio šaknų sistema sugers didžiąją dalį drėgmės ir maistinių medžiagų iš dirvos, ir aktinidijos ims skursti. Aktinidijas galima sodinti šalia krūmų – šie joms nekenkia.
Kalbant apie dirvožemio tipą, tobulas variantas, žinoma, yra puri, maistinga, neutrali, pakankamai drėgna žemė.
Aktinidijų sodinimas pavasarį
Aktinidijas geriausia sodinti pavasarį. Tai būtinai reikia spėti padaryti iki kol išsprogs pumpurai, kitaip sodinukas gali neprigyti.
Prieš sodinimą dirvą pasirinktoje vietoje reikia perkasti giliai, per visą kastuvo plokštę, išrinkti piktžoles ir patręšti mišiniu iš 2-3 kg gerai peršutusio mėšlo arba humuso, 250-300 g medžio pelenų ir vieno valgomojo šaukšto nitroamofoskos. Kai dirva paruošta, galima kasti duobes sodinukams. Kasti jas reikia pagal sodinimo schemą, o ji priklauso nuo to, kokios rūšies aktinidijas sodinate.
Jei sklype ketinate sodinti smailialapę aktinidiją (lot. Actinidia arguta) – greitai augantį, nemažą aukštį pasiekiantį vijoklį, tarp duobučių galima palikti pusantro-dviejų metrų laisvą plotą, o jei ketinate auginti margalapę aktinidiją (lot. Actinidia kolomikta), karčiąją aktinidiją (lot. Actinidia polygama), Žiraldo aktinidiją (lot. Actinidia giraldii) arba hibridinę aktinidiją, kurios ne taip aktyviai auga, galima palikti ir metro atstumą.
Jei nusprendėte apsodinti vijokliais pavėsinę, namo sieną ar tvorą, augalus galima sodinti kiek mažesniu atstumu vieną nuo kito – palikti tarp jų 75-80 cm atstumą. Tankiau sodinti neverta, nes bus sunku augalus prižiūrėti – vijokliai gali susipinti, užgoždami vienas kitą.
Prieš sodinimą aktinidijos sodinukus paruoškite, įdėmiai juos apžiūrėkite, jei pastebėsite pažeistus ūglius, juos pašalinkite. Šaknis pamerkite į lygiomis dalimis sumaišyto molio ir maistingos dirvos mišinį. Tada, kai pažymėsite būsimų duobučių vietas, galite pradėti jas kasti. Duobučių dydis paprastai priklauso nuo sodinuko šaknų sistemos apimties – jei aktinidijos sodinukas nedidelis ir šaknų turi mažai, didelės duobės kasti nebūtina. Svarbiausia – iškasti ją tokio dydžio, kad joje laisvai tilptų šaknys, liktų vietos poros centimetrų drenažui iš keramzito, skaldos arba skaldytų plytų ir porai kilogramų lygiomis dalimis sumaišytos maistingos žemės ir humuso mišiniui su pridėtu 45-50 g amonio salietros, 120-130 g superfosfato ir 50-100 g medžio pelenų. Toliau į duobutę galima supilti apytikriai pusę kibiro vandens ir į maistingą, drėgną žemę įstatyti aktinidijos sodinuką, švelniai išpynus šaknis. Telieka užpilti duobutę žemėmis taip, kad aktinidijos sodinukas (tiksliau, jo šaknų pagrindas) būtų tokiame pat gylyje kaip iki tol augo medelyne, supresuoti dirvą, palaistyti kibiru vandens ir paviršių mulčiuoti 1 cm humuso sluoksniu.
Po sodinimo apytikriai mėnesį reikia saugoti sodinuką nuo tiesioginių saulės spindulių ir nuo kačių – šiems gyvūnams patinka aktinidijų aromatas, tad jie gali tiesiogine prasme sugraužti sodinuką.
Aktinidijų sodinimas rudenį
Gudrybės panašios kaip ir sodinant pavasarį, tačiau sodinant rudenį svarbiausia yra suspėti pasodinti sodinuką iki šalnų (kad iki jų liktų bent 15-20 dienų).
Aktinidijų atramos
Kai aktinidijos sodinukas sklype pagyvens 2-3 metus, jam būtinai prireiks atramos, žinoma, ją įrengti galima ir iškart, arba pasodinti sodinuką numatant, kad vijoklis kabinsis į jau egzistuojančią atramą, tokią kaip namo siena, tvora ir pan. Kalbant apie dirbtinę atramą, ji gali būti absoliučiai bet kokios formos – arka arba pergola, arba tiesiog pora stulpų su tarp jų keturiomis-penkiomis eilėmis ištempta viela, ant kurios galima užmesti augančius vijoklius ir pririšti paprasta špagatine virve.
