Visų su šia užduotimi susijusių niuansų „DELFI Tavs Darzs“ rubrikos leidėjai nutarė išklausinėti gerai šią sritį išmanančio Imanto Urpenso. Jis teigia, kad, tarkim, voveraičių išauginti nepavyksta, bet baravykų ir raudonviršių – kuo puikiausiai.
Pirmiausia reikia sudaiginti sporas, o tada grybieną persodinti į mišką. Norėdami tai padaryti, pripjaustykite senų baravykų ir suberti juos į kibirą, iš anksto pripildę jį vandens, į kurį įberta kilogramas cukraus. Tai – maistas grybienai. Leiskite šiai masei pastovėti dvi–tris savaites šešėliuotoje, bet šiltoje vietoje – tegus sudygsta sporos. Kai kibiro turinys pabaltuos ir suputos, bus galima pereiti prie sodinimo.
Grybieną patariama sodinti po velėna arba samanomis. Jei oras ganėtinai sausas, vietą, kurioje pasodinti grybai, reikia gausiai laistyti ne rečiau kaip kartą prie dvi dienas.
Grybams labai svarbi medžių kompanija – be medžių grybai tikrai neaugs. Tarkim, baravykai labiausiai mėgsta ąžuolus, liepas, lazdynus, egles, o raudonviršiai – pušis arba drebules. Taip pat svarbu nepamiršti, kad baravykų ir raudonviršių sąjunga – neįmanoma, todėl vienoje vietoje reikia sodinti arba vienus, arba kitus.
Grybus geriausia auginti tokioje vietoje, kuri išsiskiria tinkamu temperatūros ir drėgmės santykiu.
Kartais grybienos dydis gali siekti net porą kilometrų. Tai ypač būdinga baravykams. Vadinasi, gali nutikti ir taip, kad jūsų grybais, patys to nežinodami, galės vaišintis ir kaimynai.
„Inkubacinis grybienos laikotarpis – maždaug ketveri metai, todėl tikrai nereikia nuleisti rankų, jeigu po metų ar poros ten, kur ji pasodinta, nieko taip ir neišauga“, – sako specialistas.
