„Ten viskas kitaip, pradedant kalba, klimato zona, mentalitetu, baigiant augalais. Tik traktoriai, kuriais dirbame, tie patys“, – juokauja V. Marozienė ir sako, kad svarbiausia, jog ten, kaip ir pas mus žmonės supranta gestų kalbą.
Jei atvažiuosi nusiteikęs optimistiškai, su gera nuotaika, gali nuversti kalnus ir kitoje šalyje.
Vaivą vilos savininkams rekomendavo interjero dizaineriai lietuviai. Ji iš karto sutiko, o apie pinigus kalbėjo vėliau. Užsakovo žmona, kuri ir ėmėsi šio objekto, lietuvaitė.
Projektas tai 36 hektarai 1754 metais sodinto vynuogyno ir alyvmedžių bei 30 arų šalia vilos, kur ir reikėjo sukurti sodą. Jis buvo skirtas tam, kad ten galėtų vykti šventės – vestuvės, krikštynos.
„Pati vila buvo rekonstruota ir kai atvažiavai ten dirbęs architektas iš karto pasakė, jog čia paveldo teritorija ir nieko keisti negalėsiu. Sodinti galėsiu irgi tik vietinius augalus, jokių palmių ar kaktusų“, – dėlioja V. Marozienė ir sako, kad augalų pasirinkimas aplinkoje buvo pakankamas, nors teritorija išskirtinė.
Reikėjo bendrauti su architektais, interjero dizaineriais, užsakovais. Reikėjo sudėlioti spalvinę gamą, sodo zonas – iš kur geriausi vaizdai, kur santuokos vieta.
„Su užsakovais pakalbėjome telefonu, po to susitikome Vilniuje, pakalbėjome ir jau kitą savaitę buvau ten, susitikau su architektu, kuris man paaiškino, kad nieko negalėsiu daryti. Grįžau į Lietuvą, sukirtome rankomis pradėjau kurti. Tada suvokiau, kad ten augantys augalai ne mūsų. Žinau tik alyvmedį ir levandas. Grįžau atgal ir toje teritorijoje ieškojau augalų ir juos fotografavau. Vila 36 hektarų, ten galima rasti visko“, – prisimena V. Marozienė ir sako, kad nori sugriauti mitus apie ispanus, kad su jais neįmanoma susitarti. Realybėje dirbti su šiais žmonėmis smagu.
V. Marozienė rado visus augalus, kurie jai patiko, tada išsiaiškino, kokie tai augalai, nes dalis jų invaziniai, kurių negalima sodinti, ar jie nenuodingi, kada žydi. Tam internete susipirko visas knygas, kurias rado, apie Viduržiemio jūros botaniką ir taip atrado autorių, kuris rašo apie ispaniškus sausus sodus – tokius, kur sodinami augalai, kurių nereikia laistyti, jie patys randa drėgmę giliai žemėje. Pavyzdžiui, levanda užaugina iki dviejų metrų gylio šaknį ir taip išgyvena karščiausiais metais.
„Radau šį autorių, iš jo knygų išsirankiojau viską, ką galėjau ir tada supratau, kad to nepakanka. Nes nesu dirbusi toje vietoje ir net neaišku, kada realiai vienas ar kitas augalas žydi, klimatas šiek tiek keičiasi. Parašiau laišką žmogui, paskambinau, tačiau jo pasiekti nepavyko. Jis neatsakė. Tada tiesiog nuvažiavau pas jį į namus. Tai Filipas Olivje, kuris turi savo sodą ir augyną. Jis manęs kantriai išklausė ir sakė, kad pirmas darbas, ką turiu padaryti, keturis kartus per metus pas jį atvežt pas jį į sodą savo užsakovus. Jie turi pamatyti kaitą, nes yra keletas mėnesių, kai viskas iškepę ir sodas negražus“, – subtilumus aiškina Vaiva ir džiaugiasi, kad užsakovai sutiko su šiuo planu.
Tada dizainerė galėjo „sukomplektuoti“ augalus, kad visus dvylika mėnesių kažkas žydėtų – tam reikėjo apie 150 veislių. Vienu metu žydi skirtingas augalų kiekis, nes tai neprognozuojama – sodas nelaistomas. Lietinamas tik takas. Užsakovai norėjo, kad sodas būtų natūralus, augalai tokie, kokie auga apylinkėse.
„Jei lietingesnis mėnuo, vieni augalai pradeda žydėti anksčiau nei planuota, arba žydi ilgiau“, – sako V. Marozienė ir sako, kad būtent dėl to sodinta daug levandų, kurios žydi ištisus metus. Gražiausia gegužę – birželį, vasarą nurunda.
Tačiau tada sodas turi antrą veidą – formų, nes dauguma augalų kaip „burbulai“ ir visas sodas tarsi primėtytas kamuoliukų.
Kaip šis sodas buvo įrengiamas praktiškai žiūrėkite video reportaže.
