Tai, kad į žemės rinkoje aktyviau veiks galinga valstybinė įmonė išgąsdino ūkininkus – baiminasi, kad žemė gali pradėti brangti.
„Mane pasiekė ūkininkų informacija, kad Prienų krašto laikraštyje Valstybinė miškų urėdija išplatino skelbimą, jog urėdija perka žemę miškų įveisimui. Žemdirbiams toks valstybinės įmonės, kurios metinės pajamos 150 mln. eurų, veiksmas kelia pagrįstą nerimą. Šiandien konkurencija dėl žemės pakankamai didelė, žemdirbiams nerimą kelia ar į konkurencinę kovą įsijungia ir valstybinė įmonė. Kyla klausimas ar Valstybinė miškų urėdija pretenduoja įsigyti, derlingos žemės ūkio paskirties žemės, kurioje ūkininkavimas yra rentabilus“, – aiškina Ignas Hofmanas, vienas iš Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovų,– „visi žinome, kad be žemės žemdirbys neišliks. Vidutiniškai Lietuvoje ūkininkai nuosavybės teise valdo mažiau nei pusę dirbamo ploto. O jaunieji ūkininkai iš vis džiaugiasi turėdami ir 20 proc. Likusi dalis nuomojama. Palyginimui Airijoje nuosava dalis sudaro net 70 proc.“
I. Hofmanas sako, jog kyla ir dar viena problema ypač aktuali šiandien, apie kurią daug diskutuojama. Mišku paversta pieva iškrenta iš pievų ploto, o tai reiškia, kad įgyvendinant pievų išlaikymo reikalavimą, tokį patį plotą tektų atkurti kitos ariamos žemės atitinkamu plotu ar net kitų ūkių disponuojamos žemės plotu. Taigi, urėdijos nupirkta naši žemės ūkio paskirties žemė šalies žemės ūkiui padarytų žalą du kartus.
„Tokios valstybinės įmonės iniciatyvos turėtų būti labai gerai įvertintos, kad ilgalaikėje perspektyvoje nepadarytų žalos pačiai valstybei. Manau, kad turi būti nustatyti aiškūs kriterijai, kurie leistų įsitikinti, kad ta žemė nėra tinkama ūkininkavimui arba yra mažo našumo ir joje ūkininkavimo veikla neefektyvi ar ribota“,– aiškina I. Hofmanas.
„Jau ne vienus metus netinkama žemės ūkiui žemė perduodama urėdijai ir joje sodinami miškai. Kiekiai mažėja, tačiau jei jie būtų didesni, problemų apsodinti neturime. Per metus išauginame 5 mln. sodinukų ir plečiame medelynus. Artimiausiais metais auginsime 12 mln. sodinukų. Tai leistų įveisti 4 tūkst. ha miško“, – aiškina Valdas Kaubrė, Valstybinės miškų urėdijos vadovas ir sako, kad apleistose žemėse kasmet vidutiniškai įveisia apie 600 ha miškų. Šiemet planuojama įveisti 750 ha.
Iš privačių asmenų per metus nuperkama apie 100 ha.
„Vienas iš strateginių tikslų pirkti ir įveisti žemę. Tačiau mes nesame ta įmonė, kuri gali mokėti bet kiek ir iškreipti rinką. Perkame tą žemę, kuri pagal naudingumo balus tinka miško įveisimui. Kitos neįsigijame“, – į Kaimo reikalų komiteto pirmininko Viktoro Pranckiečio klausimą ar neiškreips rinkos atsakė V, Kaubrė.
Tačiau miškų sektoriuje laukia ir daugiau pokyčių. Apie, kad žemės reikės miškams kiek anksčiau apie tai yra kalbėję Žemės ūkio ministerijos vadovai.
„Prieš keliolika metų turėjome virš 200 tūkst. ha apleistos žemę, tačiau įstojus į ES ir atsiradus galimybei gauti išmokas ir pelną ją dirbant, jos pradėjo drastiškai mažėti. 2021 m. gruodžio 1 d turėjome tik 37 tūkst. ha, tai mažiau nei 1 proc. visų naudmenų. Iš jų 8 tūkst. valstybinės žemės. Ši žemė nepatraukli žemės ūkio veiklai. Turime išspręsi esminius klausimus – įveiklinti didinant miškingumą“, – aiškina Donatas Dudutis, žemės ūkio viceministras.
Viceministras sako, kad jau priimti du Vyriausybės nutarimai, pagal kurį palengvintas miško šveisimas tokioje žemėje ir palengvintas paskirties keitimas, jei plotai natūraliai užaugo mišku.
„To nepakanka ir reikėtų kalbėti apie kitus sprendimus. Pavyzdžiui, sukurti agromiškininkystės sistemą ir ją įteisinti. Tai pirmiausia miškų ir žemės ūkio veiklos derinimas ir kombinavimas. Tai laisvanoriškas žemės savininko pasirinkimas didesnį dėmesį skirti miškui ar žemės ūkiui“, – aiškina D. Dudutis ir pastebi, kad skirtinguose regionuose ši veikla suvokiama skirtingai.
„Be 40 tūkst. ha žemės ūkio paskirties žemės apleistos, dar yra apie 400 tūkst. ha kitos paskirties apleistos žemės. 1 proc. miškingumo padidinimas, ką deklaruoja Aplinkos ministerija, tai reiškia 65 tūkst. ha papildomų miškų. Klausimas kur ir kaip tą padaryti“, – pastebėjo Algis Gaižutis, Lietuvos privačių miškų savininkų asociacijos vadovas.
Jis siūlo plėsti agromiškininkystės sąvoką, nes kol reguliavimas nepakeistas, tą padaryti sudėtinga. Dabar tik grasinama baudomis.
Urėdijos komentaras:
„Vienas pagrindinių VMU strateginių tikslų – įvesti kuo daugiau naujų miškų plotų, todėl regioniniai padaliniai nuolat atlieka žemės, skirtos naujiems miškams įveisti, pirkimo procedūras.
Pirkimai vykdomi skelbiamų derybų būdu. Žemės sklypą siūlantis parduoti kandidatas turi pateikti 1 ha vidutinę pradinę kainą ir viso privačios žemės sklypo ploto bendrą pradinę kainą eurais. Pasiūlymai vertinami ir pasiūlymų eilė sudaroma pagal parduodamo privačios žemės sklypo 1 ha mažiausios kainos kriterijų. Vieno pirkimo metu numatoma įsigyti vieną privačios žemės sklypą. Privačios žemės sklypo įsigijimo valstybės nuosavybėn kaina negali daugiau kaip 10 procentų viršyti rinkos vertės, nustatytos atlikus individualų turto vertinimą Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka.
Kiekvieną perkamą žemės sklypą turto vertintojai vertina atskirai ir nustato jo rinkos vertę.
Iki šiol nupirktų žemės sklypų 1 ha vidutinė kaina svyravo nuo 2 iki 4 tūkst. Eur (tai lemia kiekvieno žemės sklypo charakteristikos).
2020 m. VMU įsigijo 22,5 ha žemės, naujiems miškams įveisti.
2021 m. – 23 ha.
Šiais metais iš viso planuojama įveisti apie 750 ha naujų miško plotų. Įveisimas vykdomas ne tik nupirktuose žemės sklypuose, bet ir laisvos žemės fondo sklypuose, kuriuos miškų urėdijai perduoda NŽT.“
Tai savo feisbuko paskyroje pakomnetavo ir žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas:
„Naujiena, kad Lietuvoje bus daugiau miškų turėtų džiuginti, tačiau.
Land grabbing – terminas, atsiradęs, kai didesnę ekonominę galią turinčios šalys ar korporacijos nuperka žemę, vietos gyventojus palikdamos be galimybės užsiauginti maisto. Skamba kaip marksistinis teiginys, tačiau dėl šios problemos ES pirmiausia Afrikoje ir Indonezijoje buvo priversta taisyti biodegalų Direktyvą. Bet tik iš pirmo žvilgsnio būtų galima sakyti, kad tai neaktualu Lietuvoje, o, bet, tačiau.
Dėl žemės žemdirbiai šiandien konkuruoja su:
- miestų plėtra,
- savininkais, gyvenančiais mieste ir deklaruojančiais neproduktyvias pievas,
- saulės elektrinių parkais,
- miškų plėtra.
Ar jau verta reguliuoti žemės rinką? Manau, kad ne, bet diskusiją pradėti reiktų jau dabar."
