Sodas paremtas senovine japonų praktika „shinrin-yoku“, kurios pagrindą sudaro ramus ir tylus buvimas tarp medžių, gilus kvėpavimas ir gamtos stebėjimas, skelbia „The Guardian“. Ū. M. Bujauskaitę įkvėpė beržynėlis. Jos sodą sudaro daugiau nei 40 medžių, viduryje telkšo vandens baseinėlis. Be medžių, sode yra rusmenių, snapučių, snieginių kiškiagrikių ir žemuogių.
Kurdama miško maudynių sodą raumenų labdaros organizacijai „Muscular Dystrophy UK“, Ū. M. Bujauskaitė siekė pademonstruoti, kaip pasinėrimas į gamtą gali pagerinti raumenų distrofija sergančių asmenų psichikos sveikatą.
Ji paklausinėjo pacientų, kas jiems labiausiai patiko sode, ir dauguma atsakė, kad jiems nelengva lankytis miškuose, nes tik keletas iš jų pritaikyti neįgaliųjų vėžimėliams. Todėl Ū. M. Bujauskaitė sukūrė sodą su plačiais ir patogiais takais, leidžiančiais žmonėms prisiartinti prie medžių.
Moteris nesitikėjo laimėti ir buvo šiek tiek apstulbusi: „Tai nuostabu, negaliu tuo patikėti. Labai didžiuojuosi savimi!“
Karališkosios sodininkystės draugijos sodų vertinimo komisijos pirmininkė Liz Nicholson sakė: „Šie metai buvo vieni sudėtingiausių, kalbant apie dalyvių vertinimą, nes teko išvysti ne vieną pavyzdinį dizainą. Yra sodų, pasižyminčių fantastiškais naratyvais ir pasakojančių nuostabias istorijas.“
„Ūlos dizainas – puikus pamiškės pavyzdys. Jis yra įtraukiantis, atpalaiduojantis ir raminantis. Pagirtinas titnago naudojimas, nes su šia uoliena labai sunku dirbti. Ko gero, jos sukurta buveinė vabzdžiams yra didžiausia, kokią teko regėti. Nepriekaištingai pasodintos gėlės prisideda prie inovatyvaus, meniško ir pedantiško sodo vaizdo. Tai aiškus nugalėtojas.“