Tiesa, kažkiek orientuotis galima pagal nuorodas, nukreipiančias į Jėrubaičių sąvartyną. 1998 metais Savivaldybės sprendimas šioje vietoje įrengti regioninį sąvartyną pasmerkė Jėrubaičių kaimą myriop. Kartu užmarštin grimzta ir šiame kaime gyvenusių žmonių likimai, nors vieno jų – Justino Šerūno – žygius būtų galima ir į knygos puslapius suguldyti.
Kaimo vietoje – sąvartynas
Viena kita sodyba Jėrubaičių kaime dar likusi, tačiau senųjų jėrubaitiškių čia nebesutiksi – savo gyvenimą čia kuria naujakuriai. Todėl kai vieną dieną pasukome dėmesį patraukusia Jėrubaičių kaimo Šerūnų gatve ir stabtelėjome vienoje iš kelių šioje gatvėje esančių sodybų, jos šeimininkė atsakė nieko negalinti padėti – nežinanti nei šios gatvės pavadinimo kilmės, nei pačio kaimo istorijos, mat su vyru Jėrubaičiuose gyvena vos kelerius metus.
Laimei, visai atsitiktinai į rankas pakliuvo 2009 metais dr. Prano Rumbučio išleista knyga „Jerubaičių kaimas“, kurioje autorius gana išsamiai aprašo visas didžiausias kadaise šiame kaime gyvenusias ūkininkų šeimas.
Knygos autorius atkreipia dėmesį į tai, kad kaimas pavadinimą gavo iš čia kadaise gyvenusių paukščių jerubių (kas žino, gal ir dabar jų čia galima aptikti), tik kalbos normintojai nusprendė virš „e“ įspausti tašką. Nors senieji gyventojai iki šiol sako „mūsa kaims Jerubate“.
Bene garsiausiai kaimas visame Plungės valsčiuje ir net tuometės Carinės Rusijos teritorijoje nuskambėjo XIX amžiaus pabaigoje kuomet vietiniai ūkininkai Šerūnai dėl prarastos žemės įsuko teismų karuselę. Bylinėtasi ne prieš bet ką, o prieš pačius kunigaikščius Oginskius, ir, visų nuostabai, ginčas baigėsi ne kunigaikščių pergale.
Be palikuonių
Šerūnai, nuo seno gyvenę Jerubaičių kaime, čia buvo vieni stambiausių ūkininkų – valdė 40 hektarų nuosavos žemės ir nepriklausomybės metais dar nuomojosi 28 hektarus valstybinės.
Kaip rašoma knygoje „Jerubaičių kaimas“, Ignotas Šerūnas su žmona Domicele užaugino šešis vaikus. Kad nereikėtų išdraskyti tėvų žemės, vaikai buvo sutarę šeimų nekurti, o giminei pratęsti leido vesti tik jauniausiam broliui Leonui. Bet, likimo ironija, palikuonių jis taip ir nesulaukė.
Ilgiausiai gyveno dukra Liudovika, pagal išgales visad šelpusi Plungės Šv. Jono krikštytojo bažnyčią, tad neatsitiktinai pokario metais per sumaištį bažnyčios vadovai nutarė bažnytines knygas paslėpti Šerūniškėje. Bet stribai per kratas šį bažnyčios turtą surado ir konfiskavo, vis tik Liudovikos nebetrėmė – per daug sena ir vieniša ji buvo.
Senolę aplenkė ir kolektyvizacijos vajus – ji griežtai atsisakė stoti į kolūkį, todėl iki mirties buvo ignoruojama vietos valdžios. Gilioje senatvėje ja rūpinosi kaimynai. Palaidota Plungės miesto senosiose kapinėse šeimos kape.
Daugiau apie plačiai nuskambėjusį Šerūnų ir Oginskių teisminį ginčą savo knygoje „Žemaitijos girių takais“ (1975 m.) rašė tarpukariu Plungėje girininku dirbęs Aleksandras Tenisonas.
Girininkas dėstė porą kartų bendravęs su Justinu Šerūnu, kurio visas gyvenimas nuo jaunų dienų iki žilo plauko prabėgo besibylinėjant su kunigaikščiu Mykolu Oginskiu siekiant susigrąžinti iš tėvų atimtą žemę.
Ginčas
Štai ką papasakojo J. Šerūnas girininkui A. Tenisonui, kai sykį užsuko pas jį sužinoti, kodėl nebeleidžiama ganyti miške.
„Neišpasakočiau per trumpą laiką, nė per kelias valandas visos mano su kunigaikščiu bylos dėl prarastos tėviškės Šerūniškės. Tam reikėtų visos savaitės. Net stora knyga susidarytų viską aprašius, kas kur dėjosi, nes Šerūniškės byla teismuose tęsėsi per dvi kartas. Ją pradėjo dar mano tėvas su senuoju kunigaikščiu Irenėju Oginskiu ir baigta jau su sūnumi Mykolu Oginskiu šio šimtmečio pradžioje, tuojau prieš kunigaikščio mirtį. Šitai bylai, šitai sunkiai kovai dėl užgrobtos tėviškės ir savo teisių aš paaukojau savo gyvenimo geriausius metus. Visa mūsų šeima – tėvai ir šeši vaikai – buvome išvaryti iš mūsų nuosavo ūkio. Gyvenome visą laiką pas svetimus žmones gailėdami Šerūniškės, prislėgti nuoskaudos ir vargo. Vėliau, kai tapau reikiamų metų, pradėjau iš naujo bylinėtis, bet ir tada nebuvo matyti bylos pabaigos. Tėvai numirė, to sugrįžimo į savo namus nebesulaukę.“
Jėrubaitiškis papasakojo, kad visos bėdos jų šeimą ištiko po 1861 m. paskelbto baudžiavos panaikinimo, kada kaimiečiams buvo nurodyta mokėti išpirkas už žemę iš pradžių dvarui, po to – valstybės iždui.
Justino pasakojimu, tėvas šių įstatymo nuostatų skrupulingai laikėsi ir tvarkingai mokėjo visas išpirkas.
„Pasijutęs laisvas savo žemės savininkas, tėvas pasistatė naujus gyvenamus namus, ūkio trobesius ir ėmė ūkininkauti, gyventi kaip laisvas valstietis. Tuo tarpu kunigaikštis Irenėjus Oginskis, atidavęs valstiečiams pagal caro manifestą priklausomas žemes, sumanė padaryti ir savo po reformos atlikusių žemių nuosavybės dokumentus. Pasamdė matininkus savo valdomoms žemėms išmatuoti ir padarytus planus patvirtino apskrities ir gubernijos žemės tvarkymo įstaigose. Kad į šiuos kunigaikščio nuosavybės dokumentų planus ir sąrašus buvo įtrauktas ir Šerūnui skirtas ūkis, kaip kunigaikščiui priklausąs atskiras polivarkas prie Jerubaičių miško, nebuvo prasitarta nė puse žodžio. Viskas buvo padaryta slaptai, kad Šerūnas nesužinotų.
<...> Kartą vidurvasarį, kai laukai buvo apsėti ir prasidėjo šienapjūtė, atvyko teismo vykdytojas su policija ir visą mūsų šeimą kartu su gyvuliais išvarė iš ūkio į kaimo kelią. Ėjau tada septintus metus, o broliai dar jaunesni, kiti vos parėpliojo. Sesuo dar ant motinos rankų buvo nešiojama.
Tėvas susiderėjo pusininku pas ūkininką N. dabartiniame Alsėdžių valsčiuje, netoli Paukštakių. Dar keliu eidamas ir gyvulius varinėdamas guodžiau tėvelius, kad, kai užaugsiu didelis, aš ieškosiu ir rasiu teisybę, atgausiu tėviškę ir visi sugrįšime namo.“
Kelionė Peterburgan
Šį savo pažadą Justinas tesėjo, nors tam prireikė ne vieno dešimtmečio. Tik pradėjęs lankyti mokyklą vaikinukas su dideliu užsidegimu ėmė mokytis rusų kalbos, o sulaukęs pilnametystės ėmė gilintis į teisinę reikalo esmę. Tačiau niekas negalėjo patarti, ko griebtis, nes tėvo byla visose instancijose buvo pralaimėta.
Nematydamas kitos vilties, J. Šerūnas nutarė eiti... į Peterburgą, kur buvo įsikūrusi Rusijos aukščiausioji teismų ir įstatymų vykdymo priežiūros įstaiga – Senatas.
„Visi kaimynai mane atkalbinėjo, juokėsi iš manęs, laikė bepročiu. „Tau galvoj negerai! Kaip tu vargšas tamsuolis žemaitis su Paukštakių liaudies mokyklos mokslu gali išdrįsti vėl po tiek metų pradėti bylą su kunigaikščiu Oginskiu? Surasi tu jų teismuose teisybę! Pasikvies kunigaikštis teisėjus į dvarą, į „Mykolinės medžiokles“, pakiš savo patvirtintus nuosavybės dokumentus, ir būsi blakę kandęs. Žiūrėk, gubernatoriai... ir tie prieš kunigaikštį šokinėja, o tu, Justinai, pėsčias į Peterburgą jam bylą kelti...“
Bet J. Šerūnas nesiklausė pašaipų, vieną dieną pasiėmė kelionei porą baltinių, prisipylė krepšį virtų pupų, prisikimšo kišenes dokumentų ir su vienu rubliu kišenėje iškeliavo. Pinigų traukiniui neturėjęs, todėl patraukęs į Rygą pagelžkele pėsčias, iš ten – į Peterburgą, vietomis padirbėdamas už nakvynę ir maistą.
Taip per mėnesį jaunuolis pasiekė savo kelionės tikslą, susirado Senato pirmininko namų kiemsargį Fomą ir pas jį pasisamdė pjauti ir skaldyti malkas, iki iš atostogų grįš pats Senato pirmininkas. Netrukus paaiškėjo, kad tokia taktika buvo teisinga.
„Išgirdęs naujieną, kad iš Lietuvos pėsčias atėjo žmogus teisybės ieškoti ir, belaukdamas pirmininko, uoliai pjausto ir skaldo jam malkas, ponas pašaukė Fomą ir paklausė, kas tas keistuolis (čto za čudak), kuris pas jį ten dirba, iš kur jis ir koks jo reikalas. Foma išpasakojo, ką žinojo, ir paprašė leisti tam žmogui pasikalbėto su Jo Šviesybe. Sugrįžęs iš pirmininko kabineto, Foma linksmai pranešė, kad į mano reikalą galės būti atsižvelgta ir rytoj vakare būsiu pašauktas į pirmininko kabinetą.“
Išklausęs atėjūno istorijos, Senato pirmininkas patarė jam kreiptis Vilniuje į Gubernijos Žemės Reformos reikalams įstaigą su skundu, kad kunigaikščiui išduotas žemės nuosavybės dokumentas yra neteisingas, ir su prašymu atitaisyti klaidą.
Po trijų su puse mėnesio J. Šerūnas grįžo į Paukštakius. „Šerūniškės ūkio, tiesa, neparnešiau, bet sugrįžau žinodamas bylos vedimo tvarką ir turėdamas naują stiprią viltį bylą laimėti ir visiems sugrįžti į tėviškę.“
Trys dešimtmečiai teismuose
Kaip buvo patartas Senato pirmininko, Šerūnas kreipėsi į minėtą įstaigą, pateikė prašymą, tačiau mėnesių mėnesius nesulaukė jokio atsakymo. Teko dar sykį pėsčiomis nukeliauti į Peterburgą. Šįsyk Senato pirmininko buvo nukreiptas pas Vyriausiojo Komiteto valstiečių žeme aprūpinimo reikalais pirmininką kunigaikštį Konstantiną Nikolajevičių, kurio žiniai buvo pavesti visi Gubernijų žemės komitetai.
Sugrįžus ir ilgai nelaukus, reikalai pagaliau pajudėjo. Kunigaikščio advokatas negalėjo pristatyti jokių įrodymų, kodėl Šerūno ūkis buvo įtrauktas į Oginskio nuosavybės dokumentus. Pirmoji byla buvo laimėta, tačiau dar reikėjo atšaukti ir teismų sprendimus dėl Šerūnų iškeldinimo. Kasacijos teismas teikėsi tik po poros metų peržiūrėti bylą. Sprendimai dėl iškeldinimo buvo panaikinti.
„Nuėjau į Plungės dvarą paprašyti kunigaikščio geruoju leisti sugrįžti mums į Šerūniškę. Paprašiau durininką pranešti kunigaikščiui, kad Šerūnas nori su Jo Šviesybe kalbėtis, bet kunigaikštis atsisakė ir liepė mane išvyti iš dvaro. Man beliko ir vėl pradėti bylinėtis su kunigaikščiu dėl jo nuomininko iškraustymo iš Šerūno ūkio. Aišku, kad jis norėjo kaip galėdamas ilgiau užtęsti bylą. Čia vietoje jam buvo lengviau paveikti teisėjus vilkinti bylos nagrinėjimą, nes prakišti prieš mužiką Šerūną jam buvo didelė gėda žmonių akivaizdoje.“
Po poros metų bylų vilkinimo Justinas susiruošė trečią kartą Peterburgan. Įsikišus minėtam Senato pirmininkui, ledai vėl pajudėjo.
„Laimėjau Taikos teisme. Kunigaikštis apeliavo į Apskrities teismą. Po metų laimėjau ir ten. Kunigaikštis apeliavo į Gubernijos teismą. Prabėgo daugiau kaip metai, laimėjau ir Gubernijos teisme. Kunigaikštis padavė kasaciją į Kasacijos teismą. Užtęsė dar porą metų, bet nieko nelaimėjo. Ir tik pačioje devynioliktojo šimtmečio pabaigoje teismo sprendimas iškraustyti kunigaikščio nuomininką iš Šerūno ūkio atsidūrė pas teismo antstolį. Vieną dieną į Jerubaičių kaimą atvyko antstolis su „stražninkais“ ir visam kaimui dalyvaujant iškėlė nuomininką. Po kokių 30 metų bylinėjimosi grąžino tikruosius to ūkio savininkus, Šerūno Igno įpėdinius.“
Savo namus Šerūnai rado nugyventus ir apleistus, trobesius – kiaurais stogais ir lentomis užkaltais langais. Prireikė laiko viską išliuobti ir prikelti padoriam gyvenimui. Tik padaryta skriauda niekada nepasimiršo.
Justinas papasakojo girininkui, kad sugrįžę į gimtuosius namus trys broliai ir dvi seserys (tėvai jau buvo mirę) Kretingos vienuolyne už visai naują trirublinę užpirko Mišias ir meldėsi šv. Antanui, kad šis nubaustų skriaudėją už visą neteisybę.
„Neužilgo po to, per Velykų šventes, kunigaikštis su svečiais, besilinguodamas parke ant supuoklių, nukrito, atsimušė inkstus, kiek pasirgo ir 1902 metais pasimirė. Šventas Antanas išklausė mūsų maldų ir atlygino skriaudėjui“, – tokiais žodžiais Justinas baigė savo pasakojimą.
