– Esat tikras dotnuviškis?
– Taip, neseniai su tėvu tyrinėjome bažnytinius archyvus, norėjome promočiutės mirties aplinkybes išsiaiškinti, ėmėme naršyti pačias pirmąsias knygas ir atradome, kad mano vaikai jau būtų 10-oji karta, kurie gyvena Dotnuvoje. Esame labai jau sėslūs.
– Kas Jums kaip asmenybei padarė didžiausią įtaką vaikystėje ir jaunystėje?
– Negalėčiau pasakyti, kad kažkas vienas padarė įtaką. Taip jau susiklostė aplinkybės. Atskirais gyvenimo etapais tam tikri žmonės, tam tikri įvykiai, situacijos lėmė, mane auklėjo. Pavyzdžiui, vaikystė labai susijusi su Dotnuvėle. Neišpjaučiau to upelio iš savęs niekaip. Prie Dotnuvėlės vyko visas gyvenimas. Tada dar nebuvo užtvankos, džiaugėmės brastomis, maudynėmis. Neršėme su draugais ir po visą miestelį.
– Jūsų tėvas Jonas Balandis yra ryški krašto asmenybė, ko gero, turėjo įtakos Jums augant.
– Tėvas neišvengiamai padarė įtaką, nes visgi pagrindinis gyvenimo veiksmas vyko namuose. Pirmiausia, jis menininkas, domisi istorija, daug skaito. Namuose visada būdavo daug knygų, turėjome akvariumą, kas tais laikais buvo jau kažkas tokio. Kiek kitaip gyvenome ir tai darė man, kaip vaikui, įspūdį. Tėvas visą gyvenimą domisi istorija, menu, po ranka vis vienokia ar kitokia literatūra guli.
– O mama turbūt irgi darė įtaką?
– Mano mama iš Pakruojo rajono kilusi, visą gyvenimą dirbo medicinos sesele. Mirė gana jauna, anksti susirgo. Mama buvo labai sąžininga, garbinga moteris. Jai daug reiškė teisingumas. Vaikams, aišku, daugiausia turi įtakos tėvai.
– Labai domitės archeologija, istorija. Iš kur tai? Iš tėvo?
– Taip, šimtas procentų iš tėvo. Jis visą gyvenimą tuo domėjosi, rinko senienas, turi senovinių monetų kolekciją, daug knygų apie senovę. Mokykloje buvo toks istorijos mokytojas Vytautas Paulikaitis. Jis taip pat prisidėjo prie mano domėjimosi istorija. Su juo teko ir į ne vieną netrumpą ekspedicinę kelionę išvykti. Esam, kokie esam – daug gyvenime atsitiktinumų, sutapimų ir iš to kažkas išsirutulioja.
– Turite gražią šeimą – trys sūnūs Rokas, Kasparas, Vytis. Žinau, kad labai jauni tuokėtės ir žmonės tada kalbėjo, kad, ko gero, nieko gero iš tokių jaunučių santuokos neišeis. Bet jūs tarsi įrodėte, kad gali išeiti – santuoka laiminga, šeima graži. Kokia ta laimingos santuokos paslaptis?
– O yra tokių paslapčių? Manau, pirmas dalykas – sugebėti nusileisti vienas kitam, prisitaikyti prie vienas kito. Tai esminis dalykas. Pagarba vienas kitam, kompromisų ieškojimas. Tai turbūt ateina dar iš vaikystės, iš tėvų auklėjimo, jų pavyzdžio. Gero šeimyninio gyvenimo paslapties nėra, tai krūvos laimingų atsitiktinumų. Visko būna, kai su kitu žmogumi gyveni netrumpai. Kol jaunas, sąmoningai to nekuri, tiesiog taip klostosi lyg savaime. Daug žmonių yra labai gražiai gyvenančių.
– Jau šešti metai esat Dotnuvos bendruomenės pirmininkas. Kai tapote pirmininku, bendruomenė sustiprėjo, atsigavo, padidėjo – šiuo metu yra arti šimto žmonių. Kaip patampama bendruomenės nariu?
– Yra keli garbės nariai, kurie oficialiai nepriklauso bendruomenei, bet mums padeda, paremia. Ateina naujų narių dažniausiai dėl to, kad patinka joje esantys žmonės, nori prisidėti prie veiklos. Per metus ateina keli nauji asmenys. Kai kurie patys pasisiūlo, kai kuriuos pakviečiame. Aktyvių narių šiaip nėra daug – per dešimt. Kurie viską organizuoja, visur dalyvauja. Esame pasiskirstę sritimis – kiekvienas turi laisvą erdvę, kur gali veikti. Pavyzdžiui, Eligija Venslovienė užsiima parodų organizavimu, kiti organizuoja renginius, dar kiti – rašo projektus.
– Per šešerius metus kokie svarbiausi darbai buvo padaryti?
– Pagrindinis darbas – bendruomenės namų įkūrimas. Bendruomenė gyvuoja nuo 2002 metų, bet savo namų neturėjo. Buvo toks lyg orinis dalykas. Norėjome įkurti centrą, kuris būtų tikrai tų narių, o ne kažkieno. Per pirmąjį mūsų susirinkimą pasakiau tokią viziją – noriu, kad būtų tokie namai, kurie būtų atviri visiems nariams. Kad visi nariai gerai juose jaustųsi, galėtų bet kada ateiti, jei tik panorėtų.
Raktus galėtų turėti daug žmonių. Buvo skeptikų, kurie sakė, kad nesąmonė daug kam patikėti raktus. Bet dabar taip ir yra – raktus turi daug žmonių ir iki šiol su tuo yra viskas gerai. Jei pas ką nors atvyksta svečių, gali eiti, apžiūrėti pastatą, parodą, kuri tuo metu veikia. Kiekvienas narys gali jaustis šeimininku. Per tiek laiko nei kas dingo, nei kas sulūžo – viskas kuo puikiausiai.
– O kaip pavyko tokius gražius namus įsirengti?
– Per dvejus metus įsirengėme bendromis jėgomis. Jau ketveri metai, kai turime namus. Mes teikėme Kėdainių rajono savivaldybei du projektus ir gavome 4 tūkst. eurų. Tų pinigų užteko grindų plytelėms ir lubų lentutėms nupirkti.
Labai padėjo išeiviai iš Dotnuvos, dabar gyvenantys Floridoje Rolandas ir Rūta Sakauskai. Tik jų dėka galėjome įrengti patogų šildymą, įsigyti baldų. Su jais palaikome artimus ryšius, jie vis atvyksta į Dotnuvą, štai ir dabar prieš porą savaičių buvo atvykę.
Jie tikrai labai daug prisidėjo prie bendruomenės gyvenimo, bet… kai ateina močiutė ir iš skudurėlio išvynioja ir deda ant stalo 100 eurų, tai irgi duoda labai daug. Kaip čia bepasversi, kuri ta parama didesnė. O tokių atvejų buvo ne vienas.
– Reikėjo turbūt eiti per žmones ir prašyti lėšų?
– Ne. Pasiūlymas būdavo pirmiau nei prašymas. Tai yra labai šaunu – matosi, kad žmonėms rūpi bendruomenės gyvenimas. Tik gaila, kad stambios verslo įmonės visgi mažai investuoja į tą savo kaimelį, kuriame veikia. Norėtųsi, kad verslininkams natūraliai kiltų noras prisidėti.
– Bendruomenė turbūt daug prisidėjo, kai buvo kuriamas Dotnuvos herbas.
– Tada dirbo Dotnuvos seniūnas Modestas Tvaravičius, kraštotyrininkas akademiškis Rytas Tamašauskas ir aš su tėvu Jonu Balandžiu. Tėvas pasiūlė herbui pagrindinį akcentą – segę. Kažkada tokia segė, datuojama 13–14 a., buvo rasta Dotnuvėlės ir Kruosto upių baseine ir pagal ją mes su tėvu padarėme kopiją iš sidabro.
– Ko dar reikia bendruomenei?
– Dabar tokia stadija, kad mes visko turime. Juk nesėdėsi ir negalvosi: ko čia mums dar reikia. Kai natūraliai kyla poreikis, tai natūraliai to ir sieki, dėl to dirbi.
– Kokia kultūrine veikla užsiimate?
– Eligija organizuoja parodas, vyksta renginiai, turime šokių kolektyvą, bendruomenės namuose susirenkame pašokti, Daiva Romeikienė organizuoja. Viskas juda.
– O kaip Jums kilo idėja pastatyti tokį gražų senovinį, su gražiomis išpieštomis langinėmis namą Dotnuvoje?
– Turėjome idėją įkurti Dotnuvoje kepyklą. Juk čia jau yra buvusi ne viena kepykla kažkada. Mes tą senovinį namą atsivežėme iš Pakruojo rajono. Pirmiausia, aišku, nusipirkome sklypą.
– O kaip įmanoma tokį nemažą, dviejų galų namą parsivežti?
– Teko išardyti, rąstus, lentas susižymėti, paskui viską vėl sudėlioti, kaip buvo, pagal pasidarytą brėžinį. Man kaimo dvasia yra labai artima, tad norėjosi senovinio namo, o ne naujai statyto. Namuose Šiaudinės kaime irgi esame pasistatę atsivežtus namus – svirną ir ūkinį pastatą. Man miela kaimiška dvasia. Rumšiškėse, Kleboniškių kaime, kur yra senovinių namų, esu daugybę kartų buvęs.
– Plytos grindų atrodo senoviškos…
– Jos ir yra senoviškos. Nors šiaip tai čia buvo medinės grindys ir mes ketinome dėti lentas, bet kai ėmėme galvoti apie šildymą, priėjome prie išvados, kad geriausia būtų daryti grindinį šildymą, o plytos tam geriausiai tinka. Taigi truputį nukrypome nuo autentikos dėl patogumo. Paaukojome tiesą vardan patogumo.
– Krosnis tai didelė ir matyti, kad yra įmūryta senovinių plytų…
– Pečių statėme didelį, kad iš karto tilptų daug duonos gaminių. O plytos tai dovanotos Ryto Tamašausko. Jis rinko jas iš įdomių Dotnuvos krašto istorinių vietų. Tos plytos sužymėtos, nes Rytas jas aprašinėja – turi atsirasti šių plytų aprašas. Tikiuosi, bus jau greitai ir tą aprašą galėsime čia pakabinti.
– Bet tai kaip patogu būtų elektrinė krosnis: užstatai, kiek minučių kepti, ir ramu, o dabar turi iš nuojautos daug dirbti.
– Negalvojome apie elektrinę krosnį, nors, aišku, būtų patogiau, lengviau. Bet nebūtų autentikos. Daug būta bandymų, kol radome optimaliausius variantus ir tie reikalai dar nesibaigia. Jei būtų elektra, nebūtų įdomu, viskas per daug paprasta būtų.
– Per kiek laiko krosnis įkaista, kad galėtų iškepti duona, batonai, bandelės?
– Kuriu pečių iš vakaro, apie 15 val. Ryte anksti išvalau, išplaunu. Ryte, kai pirmiausia kepu juodą duoną, būna koks 360–380 laipsnių karščio. Paskui ji pamažu vėsta, ir gaminiai dedami vis trumpiau ir vis vėsesnėje krosnyje kepami – balta duona, batonai, pynutės, bandelės.
– Dirbate tik Jūs su žmona Gina?
– Pradėjome mes dviese, dar Ginos mama Dalia, o dabar turime dar šaunią moterį Dianą Valikonienę. Dabar, vasarą, dirba ir jauniausias mūsų sūnus Vytis.
– O kaip su receptais?
– Yra dar ir senovinių, dar babos išmokytų kepimo paslapčių. Esame nusifilmavę, kaip baba mus mokė. Bet mes nekepam tik senoviškai, tik taip, kaip parašyta, pasakyta, bandom patys atrasti savus receptus. Ragaujame patys, girdime, ką sako pirkėjai. Čia nėra dviejų vienodų partijų iškeptų, kad ir kaip norėtum, kaskart vis kitaip truputį išeina. Atrodo, laikaisi receptūros, bet būna, tai blogai kyla, tai per daug iškyla, tai per karštas pečius ir pan. Visus gaminius prieš dėdami ant prekystalio ragaujame.
– Labai intensyviai dirbate daugiau kaip tris mėnesius… Ar nepavargote, ar nenusivylėte, ar nenusibodo?
– Kol kas tikrai nepavargome. Per dieną iškepame per 200 duonos kepalų, o dar bandelės… Formuojame gaminius rankomis. Bet dar nepavargome. Patenkinti. Pardavinėjame nuo 10 val. Kartais jau popiet būna viskas išpirkta. Pirkėjų tikrai gausu.
– Jūsų produkcija šviežia, ką tik ištraukta iš krosnies, kvapni, šilta – tai kur nebus pirkėjų, matyt, ir iš Kėdainių atvažiuoja?
– Atvažiuoja. Pro šalį važiuojantys sustoja, bet labiausiai smagu, kad vietiniai dotnuviškiai ateina.
– Gal dar galvojat kokių naujų gaminių kepti?
– Greitai atsiras senoviška bulka su razinomis. Kepsime bandeles ne tik su juodųjų serbentų uogiene, bet ir su šokoladu bei riešutais. Bet mes ir nesiorientuojame į labai įvairią produkciją – mūsų pagrindas yra duona. Dar ketiname kepti Žardinsko baronkas.
– O kodėl Žardinsko?
– Jis buvo Dotnuvos kepėjas. Mes bendraujame su jo anūku, jis buvo atvažiavęs į Dotnuvą. Dar Dotnuvoje buvo vieno žydo kepykla. Ji galėjo veikti tik iki vokiečių atėjimo. O Žardinskas kepė dar ir po karo. Jo baronkos buvo išskirtinės. Jis veždavo jas parduoti į Kėdainius, Krekenavą. Pasakojo, kad tos baronkos būdavo gana didelės, pabarstytos greičiausiai aguonomis.
– Jūsų kepyklos labai gražus lietuviškas pavadinimas. Labai sveikintina, kad ne kokį anglišką suteikėte. Kas sugalvojo?
– Sūnus Rokas, turintis įmonę irgi lietuvišku pavadinimu „Skaitmeninis balandis“. Visa šeima aptarinėjome, svarstėme, o jis telefonu ėmė ir pasiūlė. Ir mums labai tiko.
– Prie Jūsų gražiojo kepyklos pastato yra dubenuotasis akmuo. Kaip jis čia ir iš kur pateko?
– Jį padovanojo toks ūkininkas Gintas Neverdauskas. Jis rado netoli savo namų Močėnų kaime, Kėdainių rajone. Atėjo dvi moterys duonos pirkti. Pradėjome šnekėtis, jos viskuo domėjosi. Prisistatė, kad yra iš jau sunykusio Močėnų kaimo. Ir jos atpažino tą akmenį, kad jis buvęs Morkūnų sodyboje prie seno seno namo. Tas akmuo buvęs prieš gonkelį, įeinant, vaikai prie jo žaisdavę.
– Tai gavote gerą dovaną…. Linkiu dar daug tokių panašių fizinių bei dvasinių gyvenimo dovanų ir dėkoju už pokalbį. Sėkmės Jums.
