Čia nerasi javų laukų – prioritetas kur kas didesnę pridėtinę vertę atnešančios daržovės. Ir technologijos. Jos visur, nuo perdirbamo nuotėkų vandens, kuris dešimtis kilometrų tiekiamas drėkinti plantacijoms, iki ištobulintų gyvulių priežiūros sistemų.
Apie tai, kas yra Izraelio žemės ūkis kalbamės su Mr. Gabriel Hayon, „AgroMashov“ žemės ūkio parodos organizatoriumi. Interviu originalo kalba galite pažiūrėti video reportaže.
– Kuo Izraelio žemės ūkis skiriasi nuo Europos?
– Mes esame labai maža šalis, turinti labai mažai gamtinių išteklių. Labai mažai vandens, daug dykumų, todėl žemės ūkis visada buvo būdas išgyventi. Per daugelį metų sukūrėme daug sėklų, įvairių kultivacijos metodų, kurie leidžia išauginti daug derliaus ribotoje teritorijoje. Maža to, mes turime daug problemų su gėlu vandeniu – mūsų vanduo nėra tinkamas žemės ūkiui. Todėl mes turime jį gėlinti.
Tačiau išmokome kurti produktus, skirtus mažiems žemės plotams, ir jie puikiai veikia. Jei grįžtume atgal į 6-ąjį ar 7-ąjį dešimtmečius, kai aš buvau vaikas, žemės ūkyje vyravo tokios kultūros kaip apelsinai, ypač Džafos apelsinai, kuriuos jūs savo šalyje taip pat žinote. Ekonomikoje tai vadinama priklausomybe nuo derliaus – to, kas išauginama iš žemės. Skurdžios pasaulio šalys visuomet gyvena iš žemės. Tuomet 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose, 9-ajame dešimtmetyje, mes išvystėme daugiau rankų darbo – deimantai, poliravimas, apdirbimas ir pan. Tai antrasis valstybių pažangos lygis, kai gyvenama iš aukštos pridėtinės vertės. O šiais laikais daugiausia dėmesio skiriama inovacijoms. Vis daugiau ir daugiau eksporto agro sektoriuje gimsta kuriant technologijas, o ne iš žemės ūkio produkcijos.
Jei pasižvalgytume, ką pristato šioje parodoje dalyvaujančios įmonės, pamatytume, kad didžiąją dalį produktų sudaro inovacijos, ateinančios iš Izraelio ir užsienio šalių. Pavyzdžiui, kaip efektyviai naudoti energiją, kaip išmatuoti viską, kas susiję su derliaus auginimu. Šiandien mes esame įžengę į preciziško žemės ūkio erą. Tai reiškia, kad turime viską matuoti: vandenį, drėgmę, druskingumą, grunto tipą. Šių rodiklių žinojimas leidžia išauginti vis daugiau ir daugiau produkcijos.
Štai ten galite išvysti sprendimus, susijusius su ūkininkavimu, irigacija... Beje, pastaraisiais metais irigacijos srityje įvyko pokyčių, ypač kalnakasybos sferoje. Visi žinome lašelines drėkinimo sistemas. Dabar, jei kasykloje turime smėlio kalną, kuriame yra mums reikalingų medžiagų, ant jo viršaus įrengiama lašelinė vandens sistema, ir vanduo išplauna medžiagas, pavyzdžiui, metalus, į specialų telkinį. Tai metodas, kuris atėjo iš žemės ūkio į pramonę, kad pasiūlytų geresnius sprendimus.
Taip pat labai svarbi atsinaujinančių išteklių energetika. Saulės energija gali užtikrinti energijos poreikį bet kokiai gyvenvietei, net jei ji nėra prijungta prie elektros tinklų. Štai čia matote, kad saulės panelės įrengiamos ne ant stogų, o ant tvoros. Taigi jūs nešvaistote savo žemės veltui – jūs padidinate jos efektyvumą. Tokie ir panašūs sprendimai, susiję su efektyvumu, yra dalis to, ką mes darome.
– O kaip dėl tradicinių žemės ūkio kultūrų, datulių, mandarinų, pomidorų, morkų auginimo? Žmonėms reikia tiesiog maisto.
– Tai paslaptis, bet aš jums ją atskleisiu. Šias kultūras auginti jas Izraelyje nėra itin efektyvu. Vandens kaštai labai dideli, darbo kaštai labai dideli, visos sąnaudos atsieina labai brangiai. Kainos atžvilgiu kur kas efektyviau importuoti jas, pavyzdžiui, iš Turkijos. Tačiau mes vis tiek auginame pomidorus, mandarinus, apelsinus ir visa kita, nes manome, kad mokėti kultivuoti žemę yra labai svarbu.
Šiandien žemės ūkyje dirba vos 1 proc. Izraelio gyventojų, ir tas vienas procentas išmaitina likusius Izraelio gyventojus, be to, mes daug eksportuojame. Eksportuojami žemės ūkio produktai dažniausiai yra itin produktyvūs, turintys didesnę pridėtinę vertę. Iš Izraelio eksportuojame ne tik apelsinus, bet ir, pavyzdžiui, avokadus, įvairių rūšių uogas, ir šie produktai pasklinda po visą pasaulį. Tai ir yra tos tradicinės kultūros.
– Norėčiau pakalbėti apie kibucus. Jie plečiasi, liko tokie patys, ar traukiasi? Juk jie firminis Izraelio žemės ūkio ženklas.
– Kibucai pastaraisiais dešimtmečiais taip pat pasikeitė, Dabar jie yra mažiau orientuoti į žemės ūkį ir labiau atsidavę pramonei, netgi turizmui, nes suprato, kad iš to paties žemės ploto jie uždribs daugiau pinigų, jeigu jame pastatys gamyklą ir pardavinės joje gaminamus produktus. Daugelis kibucų pakeitė savo požiūrį į verslą. Pavyzdžiui, Šamyras, šiaurėje įsikūręs kibucas, užsidirba pinigų, gamindamas lęšius. „Orbia“ yra iš Netafimo – dar vieno kibuco. Tačiau tai nebėra kibuco projektas, tai tarptautinė bendrovė. Šiandien jau sunku atskirti, kur baigiasi kibucas ir kur prasideda tarptautinė įmonė.
Pasikeitė ir socialinis kibucų modelis. Kibucas daugiau nebegali išlaikyti vidurinio amžiaus, darbingo amžiaus žmonių bendruomenės, nes jiems tiesiog neapsimoka ten būti. Jei tu, kaip samdomas darbuotojas, uždirbi daug pinigų, 20 proc. savo pajamų turi skirti kibucui ir susimokėti kitus mokesčius. Daugumai tai nėra tinkantis variantas. Kibucas puikiai tinka vaikams, besimokantiems ir pagyvenusiems žmonėms. Taigi kibucai vis rečiau siejami su žemės ūkiu, nors kai kuriuose kibucuose iki šiol tebėra sėkmingai veikiančių ūkių.
– Kaip dėl pieno ir pieno produktų? Kiek žinau, Izraelyje tai buvo labai specifinis sektorius?
– Taip, tai tiesa. Pokytis tas, kad daug mažų pieno ūkių, kurie gyvavo kibucuose, turėjo konsoliduotis. Pagrindinės priežastys buvo aplinkosauginės. Jeigu turi mažą ūkį, kuriame auginama, pavyzdžiui, 300 karvių, tau neatsiperka investicijos tam, kad būtų galima laikytis aplinkosaugos reglamentų. Taigi, tarkime, 10 kibucų pradėjo kurti bendrą fermą, kurioje auginama 10 tūkst. ar 15 tūkst. karvių.
– 15 tūkstančių karvių?
– Taip, 15 tūkst. Tai milžiniškas fermų junginys, apimantis visą regioną. Tokiu atveju logistika, tiekiami reikmenys – pašarai, medikamentai, valymas – ateina iš vieno kanalo. Tas pats galioja ūkio produkcijai – pienui, išvestiniams produktams. Tu visa tai apdoroji toje pačioje vietoje. Taigi šiuo aspektu pieno pramonė pasikeitė.
Ji yra griežtai kontroliuojama. Atidžiai stebima gaminamo pieno kokybė. Šiandien, šį mėnesį, pavyzdžiui, pieno suvartojama daugiau negu pagaminama, todėl nedidelius pieno kiekius importuojame iš užsienio, dažniausiai iš Europos – žaliava tinkama dėl ten galiojančių standartų. Tačiau tik tiek, kad padengtume poreikius.
Kalbant apie pieno produktus, padėtis yra įdomi, nes rinkoje turime du ar tris stambius žaidėjus, kuriems priklauso didžiulės gamyklos, ir jie diktuoja rinkos kainas. Per pastaruosius tris metus Izraelis atvėrė rinką kai kuriems užsienio produktams, ir jie importuojami net ir iš Rytų Europos. Tai aukštos kokybės produktai, kainuojantys žymiai pigiau, negu mokame čia. Manome, kad prekybos centrai nuo jų taip pat susižeria nemažai pelno.
Industrializacija žemės ūkio preciziškumo sferoje taip pat persidavė mėsinių galvijų pramonei ir pieno pramonei. Visas fermas ūkininkai ypatingai griežtai kontroliuoja: matuojama karvių temperatūra, kad žinotum, kada ji gali būti apvaisinta, kontroliuojamos medikamentų dozės kiekvienai karvei, pieno kokybė, kiekvieną mėnesį tiriama karvių sveikata. Matuojama temperatūra fermose, viskas yra kontroliuojama. Taigi rinka juda stambesnių fermų link, kurioms šio investicijos pakeliamos.
– Ar Izraelyje praktikuojamas ūkininkavimas, kaip gyvenimas būdas? Ar jauni žmonės noriai vyksta į kaimą? Ar jūs susiduriate su šia problema, kaip Europa, kur jaunimas nenori perimti tėvų ir senelių fermų?
– Labai greitai susidursime. Jaunimas nebenori pasilikti dirbti ūkiuose. Vienintelės fermos, kuriose dirba jaunoji karta, yra tos, kurios yra itin pelningos. Pavyzdžiui, turiu draugų gėlių pramonėje. Tai ūkis, kuriame dirba jau trečioji karta. Tačiau pagrindines pajamas jie gauna iš ūkių, kuriuos turi užsienyje – Kolumbijoje, Suriname ir kitose šalyse. Dauguma antrosios kartos ūkininkų yra linkę nepasilikti toje pačioje vietoje, jie trokšta dirbti nepriklausomai, nes dirbti fermoje iš tikrųjų yra labai sunku. Vietos darbininkų nėra, beveik visi darbininkai žemės ūkio srityje yra atvykę iš Tailando. Taigi tau daugiau tenka dirbti ne su pačia ūkio produkcija, o spręsti žmogiškųjų išteklių problemas – įveikti kalbos barjerą, kultūrinius skirtumus ir panašiai.
Taigi taip, mes turime didelių problemų su žmonėmis, kurie nebenori dirbti tėvų ūkiuose, ir kibucuose vyksta tas pats – jie išvyksta, nes jiems labiau patinka miestų gyvenimo būdas, kur reikia mažiau dirbti.
– Kokia ateitis laukia Izraelio žemės ūkio: labai dideli ir stiprūs ūkiai, ar tai bus maži, šeimos ūkiai?
– Turbūt girdėjote ministro kalbą, kurioje jis kalbėjo apie ūkininkų ir ministerijos skirtumus. Jis mano, kad norint turėti stiprų žemės ūkį, reikia bendradarbiauti su ūkininkais. Taigi jo idėja – kad jiems reikia padėti žiniomis, informacija, technologijų pristatymais, kad būtų vis labiau didinamas vaisių ir daržovių derlius duotame žemės plote. Tai tęsis ir toliau. Žemės ūkio verslas pats generuos sau energiją. Jis gaus gėlą vandenį iš nacionalinių fabrikų. Tiesa, vandens kaina bus didelė.
– Kalbėjau su vienu ūkininku. Jis sakė, kad vienas kubinis metras vandens kainuoja pusę euro.
– Aš tikslių skaičių nežinau, bet kaina tikrai labai didelė. O jei viršysi savo kvotą, ji pašoks iki dangaus. Nes vandens kiekis yra ribojamas – yra nustatyta, kiek tu gali suvartoti.
– Tačiau prieš kurį laiką buvo ribojama ir pieno produktų gamyba?
– Ji ir dabar yra kvotuojama.
– Negalima pagaminti daugiau, nei leidžiama?
– Taip. Tu negali pagaminti daugiau. Tas pats galioja kiaušiniams, kai kuriems kitiems produktams. Matote, tai liko nuo socialistinės eros laikų, kai viską kontroliavo centrinė valdžia. Per artimiausius penkis – dešimt metų tai turėtų išnykti, kai iš šios pramonės pradės trauktis mano amžiaus žmonės.
Šiandien didžiausia problema yra kontrolė: privalai daryti tą ir aną. Taip pat religiniai standartai. Turi gaminti košerinius produktus, jei nori, kad juos valgytų žydai. Visa tai didina produkto kainą. Baziniai maisto produktai čia yra pernelyg brangūs, ir tai galite pamatyti parduotuvėje.
Rinka pasikeis, kai žemės ūkis ir ūkininkai galės turėti nuosavą elektrą, pigiau pirks vandenį, ir Izraelis galės pasiekti tarptautines rinkas. Stambūs ūkiai ir ūkių konsolidacija yra viena šios tendencijos pusė. Kita kryptis – specializacija tam tikro supermaisto srityje. Tai gali būti prieskoniai, tam tikri produktai, turintys aukštą maistinę vertę ir panašiai. Šioje parodoje turime keletą pavyzdžių.
– Supermaistas. Kaip manome, kokia rinkos dalis gali atitekti šiems produktams?
– Labai didelė. Jei, tarkime, ūkininkui išauginti kilogramą pomidorų kainuoja 1 dolerį, jis parduoda juos už 1,20 dolerio, tai prekybos centre jie gali kainuoti 3, 4 ar 5 dolerius. Tačiau kalbant apie supermaistą, jo savikaina gali būti 1 doleris, tu gali jį parduoti už 2,5 dolerio, o prekybos centre jis kainuos 6 ar 7 dolerius. Taigi jo marža bus labai, labai aukšta, kur kas aukštesnė, negu kitų maisto produktų.
– Norėjau paklausti dėl konkurencijos. Ar vyriausybė remia ūkininkus, kaip Europos Sąjungoje, Jungtinėse Valstijose ir kitose šalyse?
– Aš jums galėsiu parodyti, kaip pas mus remiamas žemė sūkis, tačiau tai nėra finansinė parama. Piniginė parama gali būti skiriama tik tada, kai, pavyzdžiui, prasideda karas, gaunama mažai produkcijos, kyla epidemija ir panašiai. Tačiau ūkiai turi išsilaikyti patys.
– Kaip dėl jautienos? Ar tai auganti rinka?
– Jautiena, skirta maistui, Izraelyje yra kvotuojama. Mėsa daugiausia atkeliauja iš užsienio – tai gali būti Paragvajus, Argentina, Lenkija. Mėsa tyri būti košerinė. Manau, kad Lietuva taip pat galėtų eksportuoti jautieną. Mūsų jautienos kokybė nėra labai aukšta, išskyrus specializuotus ūkius, ypač tolimojoje šiaurėje, kur ūkių lygis šioje srityje yra labai aukštas.
– Ačiū už pokalbį.
