Nors kaimeliai yra vienoje seniūnijoje, tačiau juos skiria ne tik gyvenamų ir apleistų sodybų ar gyventojų skaičius, bet net žmonių nuotaikos ir požiūris į gyvenimą atokiame kaimelyje. Keliaujam!
Pasiklydome
Važiuojame mums jau gerai pažįstamu keliu Truskavos link. Tuomet pasukame į Pavermenio pusę. Paklausiame vietinių, kur yra Dvariškiai, o šie tik moja mums ranka – važiuokit tolyn, reiškia. Važiuojame ir atsiduriame Ančiskyje. Visiškai susipainiojame.
„Nieko nebus, einam pas vietinės krautuvėlės pardavėją. Ji parodys mums tikrą ir teisingą kelią“, – ištariu fotografui ir keliaujame į parduotuvę.
Skiria autostrada
„Čia už Anciškio yra vadinamieji antrieji Dvariškiai. O pirmieji Dvariškiai – už Truskavos. Šiuos kaimus skiria dešimt kilometrų. Juos skiria „Via Balticos“ autostrada. Kodėl taip yra, nežinau. Bet taip jau yra. Bandykit laimę, jei pasieksit antruosius Dvariškius, jums labai pasiseks“, – šypsosi, bet aiškiai ir kultūringai kryptį mums nurodo vietinės krautuvėlės darbuotoja. Tik susimąstome, kažin ką ji turėjo galvoje sakydama, kad „jei pasieksim“...
Grįžta gulbės
Taigi, traukiame į kaimuką, kurio oficialus pavadinimas yra Dvariškiai II. Ir jau po truputį darosi aišku, ką parduotuvės darbuotoja turėjo omeny, sakydama, kad mums gali ir nelabai pasisekti pasiekti šį kaimą. Keliukas labai prastas. Važiuojame, o jokio kaimo dar net nesimato. Važiuojame laukais, kelias vis prastėja, automobilis klimpsta, provėžų ar gyvos dvasios nesimato. Vien laukai.
Žąsys! Dešimtys laukinių žąsų. Nuostabus vaizdas. Pamačiusios automobilį žąsys pakyla ir nuskrenda kiek tolėliau. Paskridusios vėl nutūpia. Matyt, saugus atstumas.
Penkios trobos
Galų gale išvystame keletą trobų, išsidėsčiusių vienoje keliuko pusėje. Pravažiuojame vieną, antrą... Ir taip visas penkias. Ir visas kaimas! Taip. Visas Dvariškių II kaimas – penkios trobos. Gyvenamos iš jų tik dvi. Kitos – apleistos ir griūvančios. Labai graudus vaizdas. Atrodo, kad gamta baigia sunaikinti tai, ko dar žmogus nespėjo. Ieškome gyventojų.
Sutinka draugiškai
Nusprendžiame užeiti į vieną iš gyvenamų sodybų. Įeiname į kiemą, beldžiamės į duris. Netrukus duris mums praveria vietos gyventoja Tatjana ir jos draugas pauslajiškis Renatas. Draugiškai nusiteikę žmonės net nustemba savame kaime svetimų pamatę.
„Šiaip čia svetimi žmonės šiame kaime nevaikšto. Čia jų tiesiog nėra. Turiu vieną kaimynę ir viskas. Mudvi esame visas kaimas. Visos kitos trobos arba seniai užmirštos, arba lankomos tik vasarą. Čia – visiškas užkampis. Bet tai mūsų mylimas kaimelis, mes pripratę taip gyventi ir mums čia gera“, – atvirauja vietos gyventoja Tatjana.
Tvora nuo gyvūnų
Susimąstome su fotografu, kaip žmonės nebijo gyventi taip toli nuo civilizacijos, visiškai vieni. Susimąstom taip garsiai, kad vietiniai mus išgirsta.
„O ko čia bijoti. Čia kaip koks Bermudų trikampis. Nieko čia nėra. Čia ta tvora nuo žvėrių, nes jų čia pilna. O žmonių čia tiesiog nėra. Nepraeina nei grybautojai, nei uogautojai. Niekas. Mes patys esame vieninteliai šio kaimelio gyventojai“, – porina Tatjana.
Tikri dvarininkai, pagalvoju. Juk šiems žmonėms priklauso visas kaimas, jie kaimo karaliai. Vieniši, bet karaliai. Puiku ir įdomu!
Gyveno daugiau
Nors dabar Dvariškių II kaime gyvenamos tik dvi trobos, anksčiau čia taip nebuvo. Stovėjo ir fermos, ir kaimą stipriai plėsti buvo užsimota, deja...
„Mes priklausėme Ramygalai, ne Kėdainiams. Dabar mus prijungė prie Truskavos seniūnijos. Nes, ko gero, niekas mūsų imti nenorėjo. Tokio kampelio. Nieko mes neturime. O anksčiau buvo gaspadorius kaimo, jis labai norėjo kaimą praplėsti, statė fermas. Buvo daug žmonių, buvo darbo. Visko buvo ir su optimizmu žvelgėme į rytojų. Dabar yra kaip yra. Gyvename vienkiemyje su laukiniais gyvūnais ir tiek. Net kelio normalaus neturim. Bet kokį turim, toks gerai. Mes nesiskundžiam, viskas mums gerai“, – šypsosi vienintelė tądien kaime buvusi vietos gyventoja.
Griauna gamta
Atsisveikinę su pašnekove dar kartą važiuojame per kaimą, apžiūrime griūvančias trobas. Tiek medinius, tiek mūrinius pastatus griauna jau ne žmogus, kaip būna mieste, o vėjas, vanduo, saulė. Trobas čia griauna pati gamta ir laikas. Pasvarstome, kažin po kiek metų šio kaimelio visai nebeliks? Turbūt nebeilgai liko laukti... Susimąstę ir šiek tiek nusiminę išvykstame ieškoti Dvariškių I kaimo.
Už karjerų
Dvariškių I ir Dvariškių II kaimą skiria dešimt kilometrų. Vėl traukiame pro Pavermenį, kertame „Via Balticą“ ir važiuojame pro Truskavos miestelį. Pravažiuojame karjerus ir ant kalno matome gražiai abiejose kelio pusėse išsidėsčiusį kaimelį. Suskaičiuojame – maždaug dešimt trobų. Pusė jų – negyvenamos. Bet visiškai apleistų pastatų nėra, nors trobos ir negyvenamos, bet, matyt, jas kažkas prižiūri.
Apžiūri biteles
Privažiuojame iš pažiūros negyvenamą namą, bet jo kieme išvystame bičių avilius tikrinančius vyrą ir moterį. Kieme stovi daugiau nei tuzinas avilių! Tikri bitininkai! Prisistatome ir papasakojame, ką mes veikiame. Geranoriški žmonės mums atsako, kad jie ne vietiniai, kad eitume pas kaimynus. Netgi nurodo, į kurį namą eiti, kur žmonės nuo gimimo čia gyvena. Padėkojame ir keliaujame jų nurodyta kryptimi.
Įspūdingas kiemas
Prieiname vieną kiemą, kuris mus sužavi ir akį patraukia iš tolo: kieme stovi tvarkingas gražus raudonas traktoriukas, pridėliota įvairiausių papuošimų, senovinių ir šiuolaikiškų buities rakandų. Tikras dvarininkas, pagalvoju. Irgi savotiškas. Kadangi Dvariškiai dvarų ir dvarininkų neturi, šios sodybos šeimininkus drąsiai galime deleguoti šiam titului. Užeiname į kiemą ir beldžiamės į duris.
Nusiunčia pas kaimyną
Duris pravėręs jaunuolis Eligijus mandagiai paaiškina, kad senolio, kuris šiame kaime gimęs ir augęs, šiuo metu nėra. Jaunuolis leidžia įamžinti kieme išdėstytus šedevrus ir pristatyti juos laikraščio skaitytojams.
„Mes viską darėme po truputį, po truputį. Taip ir išėjo ta graži sodyba. O aš jums daugiau nieko nepapasakosiu. Pabandykite pas mano kaimyną. Jis čia seniai gyvena. Turėtų daug ką žinoti, galėtų daug ką papasakoti“, – draugiškai pas garbaus amžiaus kaimyną nukreipia jaunas dvarininkas, kurio net proseneliai gyveno šiame name.
Darbo žmogus
Užeiname į kukliai kaimiškai sutvarkytą gryčią. Ten mus pasitinka vienintelis šios trobos gyventojas Juozas. Vyras pamena senus laikus, kai buvo jaunas, laikė gyvulius.
„Dabar kaimas yra kitoks. Gal dėl to, kad mes kitokie. Mes juk jau esame senesni žmonės. Jaunimas galvoja kitaip. Juk anksčiau visi gyvulius, vištas laikydavo.
O dabar mūsų kaime niekas jokio gyvulio nelaiko. Viską nusiperka mieste ar miestelyje. Pas mus net lafkė (automobilis – parduotuvė) neatvažiuoja. Tai ko norėti. Bet nepaisant visko kaime gyventi labai gerai. Gyvename sveikai. Štai man jau aštunta dešimtis metų į nugarą alsuoja, o aš dar jaučiuosi guvus ir sveikas“, – porina linksmai svetelius sutikęs 78-erių diedukas.
Darbas puošia
„Aš visą gyvenimą dirbau. Daugiausia vairuotoju. Teko ir ponus vežioti, ir autobusą vairuoti. Išdirbau visą laiką, kol į pensiją išėjau. Gaila, dabar pasilikau vienas. Liūdna labai. Yra pas mus kaime vyresnių žmonių, tai su jais pasikalbu. Gyvena ir jaunimo. Keletas šeimų. Tai bent tiek džiugu. Matot, graži vieta, geras susisiekimas su Truskava, tai dar gyvena žmonės, ne užkampis koks“, – didžiuojasi Juozas.
Norintiems yra
Senolis įsitikinęs, kad tiek dabar, tiek anksčiau norintiems dirbti darbo buvo ir yra. Tereikia netingėti.
„Aš daugel metų važinėjau į Kėdainius dirbti. Ir dabar žmonės važinėja. O juk ir kaime yra bendrovių. Yra Pavermenio, Okainių, Truskavos žemės ūkio bendrovės. Tik dirbt tereikia, netingėti ir kurti sau gyvenimą. O dabar žmonės neretai jį griauna, nekuria, bet griauna. Tai labai liūdina. Bet čia jau pačių žmonių valia“, – apibendrina garbaus amžiaus guvus senolis.
