Tai buvo pasiruošimas vasario 24 d. vyksiančioms deryboms tarp ūkininkų, perdirbėjų ir prekybininkų, kuriose žemdirbiai mėgins tartis, kad jų dalis produktų kainoje būtų didesnė. Kitas, naujas, reikalavimas tas, jog į derybų ir žemdirbių palaikymo procesą įsitrauktų ir premjerė Ingrida Šimonytė, ne tik žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas.
Ūkininkai neslepia, kad šiandien mokama kaina labai nevienoda. Nuo 12 ct už kilogramą smulkiausiems iki beveik 30 ct stambioms bendrovėms. Delfi žiniomis, didžiausių pieno gamintojų susitikime buvo siūloma 15 dienų netiekti pieno Lietuvos perdirbėjams ir taip palaikyti visuotinį protestą, tačiau ši idėja palaikymo nesulaukė. Apie tai ir papildomus reikalavimus plačiau videoreportaže.
„Mus labiausiai nuskriaudė perdirbėjai, nes ūkininkas gauna 20 proc. produkto lentynoje kainos, o perdirbėjai ir prekybininkai likusius 80 proc. Mes siekiame, kad gautume bent 40 proc. Realybė tokia, kad viskas priklauso nuo to, kaip modernizuoji ūkį. Jei atnaujini pievas, gyvulių veislę, tai pieno savikaina labai aukšta ir ji šiandien nepadengia gaunamų pajamų. Mūsų ekologinis ūkis ir gauname gauname 36 centus už kilogramą. Savikaina virš 40. taip ūkininkauti neapsimoka, nors ministerija verčia rinktis tokį ūkininkavimo būdą ir sako, kad tada išmokos bus didesnės. Tačiau tas išmokas atiduodame už žemės nuomą“, – sako Lašininį perdirbėją vaizdavęs Eimantas Eigirdas iš Tauragės raj.
Jis pats laiko 20 karvių, tėvai dar 70 ir, kaip prisipažįsta ūkininkas, jaunojo ūkininko programą, pagal kurią galėtų gauti paramą, „padėjo į stalčių“ ir sako, jog viliasi, kad 24 d. įvyks realios derybos, o ne „pasibėdavojimas“. Tikisi, kad išlaikys esamus ūkius ir leis tobulėti jaunesniems ūkininkams. Aurimas prisipažįsta, kad nesitiki, jog pieno kaina iš karto šoks į viršų. Išeitis kooperacija, tačiau burtis į kooperatyvus labai sudėtinga, nes neaišku kur dėti didelius pieno kiekius. Reikia valstybės pagalbos iki tol, kol ūkiai sustiprės. Reikia teisingesnių dalybų kainos grandinėje.
Eimantas tikina, kad jei niekas nesikeis, baigsis įsipareigojimai už gautą ES paramą ir naikins ūkį. Nors paramą jaunojo ūkininko įsikūrimui jis gavo, tačiau kol kas lėšų nenaudoja ir jas pasiryžęs grąžinti į biudžetą.
„Dirbame patys, darbuotojų neturime, nes vienam darbuotojui išlaikyti reikia skirti 14 karvių, o mes turime virš 30. Reikia atnaujinti ir modernizuoti ir esant dabartinėms kainoms tai neįmanoma. Sausį gavom 28, šiandien 22 centus. Kai buvo 36 centai buvo galima planuoti apie modernizavimą“, – dėlioja Kanapinį ūkininką vaizdavęs Aurimas Gelbūda iš Vilkaviškio raj., ir sako, kad nors jį stumia iš kaimo, jei padėtis pasikeis, jis mielai liks ūkyje.
Martynas Puidokas piktinasi Lietuvos banko pranešimu, kad pernai metai buvo ypatingai pelningi, nes buvo neįvertinta infliacija ir ypatingai brangusios trąšos ir energetiniai ištekliai.
„Kviečiame premjerę įsijungti į šios krizės suvaldymą. Vyriausybėje yra atsakymas, kaip sureguliuoti šią krizę. Žemės ūkio ministerija to nežino. Penktadienį pasakysime kaip. Negaliu kalbėti už derybinę grupę. Pirmas mūsų reikalavimas paprastas – teisinga kaina už pieną. Tai, kas mokama dabar, tai pasityčiojimas iš darbo. 35 centai tai darbas „ant nulio“ kai gali tiesiog laukti geresnių laikų. Šiandien esu matęs smulkiam ūkiui kaina 12 ct už kilogramą. Stambesniems 24 ct“, – sako vienas iš akcijos organizatorių M. Puidokas ir vardina kokio dydžio ūkiai traukiasi iš gamybos.
Jis užduoda ir retorinį klausimą, kodėl kitose ES valstybėse mokama kur kas daugiau. M. Puidokas retoriškai klausia, kodėl Vokietijoje supirkimo kaina 57 ct., o pieno litras parduotuvėje 1,2 euro, Čekijoje virš 40 centų ir 1,6 euro.
Eimantas Pranauskas, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas sako, kad bendrovėms taip pat mokama kaina jau nebedengia savikainos. Tačiau savikainos vienos nėra, paprastai tai 27-28 ct/kg, tačiau bendrovės nepritarė pasiūlymui kurį laiką perdirbėjams tiesiog netiekti pieno.
„Bendrovės turi didelius pieno kiekius ir jo neturi kur dėti. Karvėms nepasakysi, kad šiandien pieno neduokite“, – aiškina E. Pranauskas ir teigia, kad latviai su estais, iš kurių per metus įsivežame pusę milijono tonų pieno, stato gamyklą, o mes tiesiog pasyviai stebime, kaip pas mus mažėja primilžiai ir karvių skaičius. Dėl to reikalaujama, kad būtų teisingai padalina vertė produkto grandinėje. Pavyzdžiui, Prancūzijoje numatyta, kad gamintojo ir perdirbėjo savikaina turi atsispindėti produkto kainoje ir kodėl jie negali dirbti nuostolingai.
„Žmonės, susirinkdami parodo dėmesį ūkininkams ir matome, kad ši krizė įsibėgėja. ŽŪM turi rūpintis ir užtikrinti pieno gamybą, kad tiek ūkininkų, tiek melžiamų karvių Lietuvoje nemažėtų“, – tikino į akciją atėjęs viceministras Paulius Astrauskas ir pripažįsta, kad dabar trūksta tinkamos kainos, kuri bent jau padengtų sąnaudas. Viceministro duomenimis, didieji dabar dirba arti savikainos ribos arba su nedideliu pelnu.
Ką siūlo ministerija ir kas galėtų pakeisti padėtį žiūrėkite videoreportaže.
