Prezidentas verslininkas nevengė intrigų. Prancūzų leidinys „Atlantico“ 2017-ųjų sausį citavo tuo metu būsimu JAV pasiuntiniu Briuselyje svarstytą Tedą Mallochą, BBC pareiškusį, jog euras žlugs per būsimus 12-18 mėnesių. Komentuodamas situaciją istorikas Edouardas Hussonas priminė, jog ES yra ekonominė Amerikos konkurentė, JAV suinteresuotos eurozonos silpnumu, taigi prezidentas D. Trumpas visai ne prieš ją „pasiūbuoti“.
Kiekvienas pokarinis JAV prezidentas nepriklausomai nuo partinės priklausomybės pripažindavo, jog Amerikai Europoje pavyko sukurti kažką unikalaus, kas padėjo užbaigti globalių karinių konfliktų epochą. Veikė veiklos pasidalinimas – Vašingtonas prisiimdavo didžiosios politikos naštą, ES perimdavo iniciatyvą „minkštosios galios“ (Soft power) metodais, nustatydama demokratinius standartus, formuluodama politines rekomendacijas, rengdama humanitarines akcijas.
D. Trumpas tą ignoravo, bet jau galima daryti išvadą, kad bent taktiškai 45-asis JAV prezidentas neišardė Vakarų vienybės, gal net „savaip“ prisidėjo prie (kol kas neįvykusio) ES atgimimo. Ne veltui kontinentinės Europos vienybės siekianti Vokietijos kanclerė Angela Merkel yra pasakiusi, jog Europa turi likimą imti į savo rankas.
* * *
Bet apžvelgiamoje praeityje į ES šluostėsi kojas, kas netingėjo. Kodėl neturėtų, kai/jei, pavyzdžiui, buvusi Austrijos užsienio reikalų ministrė Karin Kneissl kovo 3-ąją pasiūlyta į didžiausios Rusijos valstybinės naftos kompanijos „Rosneft“ direktorių tarybą tikrai ne nei iš šio, nei iš to. Austrijos ministrų kabinete K. Kneissl atstovavo radikaliai dešinei Laisvės partijai, kaip ir daugelis Europos radikalų, patikimai Kremliaus simpatikei.
2018 metais prieš vykdamas į susitikimą su Vokietijos kanclere ministrės vestuves aplankė ir su nuotaka sušoko Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Po to, kai buvo priversta atsistatydinti dėl įtarimų Laisvės partijos papirkimu, rašė vedamuosius Kremliaus propagandinio televizijos kanalo RT (buvusi „Russia Today“) interneto puslapiui.
Tai jokia „atsitiktinė“ praktika. Vokietijos kancleris 1998-2005 m., nuo tada Kremliaus lobistas Gerhardas Schroederis (esama ir termino – Europos schroederizacija) birželį perrinktas „Rosneft“ direktorių tarybos pirmininku, kuriuo dirba nuo 2017-ųjų. Ukrainos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Vasylis Bodnaras tai pavadino atlygiu už ištikimybę Kremliui, kai penkta kolona tenkindama Rusijos interesus nesiliauja siūbuoti Europos solidarumo.
G. Schroederis vadovauja ir dujotiekį „Šiaurės srautas-2“ Baltijos dugnu iš Rusijos į Vokietiją žūtbūt siekiančios užbaigti operatorės „Nord Stream AG“ akcininkų komitetui. Už rusiškų dujų eksportą tokiu būdu jis agitavo dar būdamas Vokietijos kancleriu.
2020 metų birželio 30-ąją Ukrainos atstovas ES Nikolajus Tročickis ragino Europos Parlamentą (EP) pasmerkti prancūzų eurodeputatų vizitą į Rusijos aneksuotą Krymą kaip pažeidžiantį Ukrainos įstatymus ir besikertantį su oficialia ES pozicija, kuri aneksijos nepripažįsta. Tą patį Prancūzijos pasiuntiniui Ukrainoje Etienneui de Poncins pakartojo užsienio reikalų ministro pavaduotoja Emine Dzhaparova.
Šiam neliko nieko kito kaip nurodyti, jog Ukrainos suverenumą remianti Prancūzijos pozicija nesikeičia, Thierry Mariani vadovaujamų prancūzų politikų vizitas su ja neturi nieko bendra. Kraštutinei dešiniajai partijai „Nacionalinis susivienijimas“ (vadovauja sena Kremliaus gerbėja Marina Le Pen) priklausiantis Th. Mariani Krymą lanko nuolat po šio aneksijos 2014-aisiais.
Prasibrovę į europines struktūras, rusai užsiima ir banaliu žeminimu. Rusijos dūmos pirmininko pavaduotojas, rusų delegacijos Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO) vadovas Piotras Tolstojus apkaltino ESBO komitetą demokratijos, žmogaus teisių ir humanitariniais klausimais neonacizmo palaikymu po to, kai šis 2019-ųjų liepą atmetė rusų pasiūlytą rezoliuciją „Dėl kovos su ksenofobija, agresyviu nacionalizmu bei su tuo susijusiu nepakantumu“, nukreiptą prieš Antrojo pasaulinio karo istorijos interpretaciją kai kuriose posovietinėse respublikose. Kadangi rezoliuciją nuosekliausiai kritikavo Lietuva ir Ukraina, P. Tolstojus apkaltino jas manipuliavimu faktais ir pikdžiugiškai apibendrino, jog Europa remia nacių paradus.
2019 metų liepos 4-8 dienomis Liuksemburge ESBO sesijoje Rusijos delegacijos atstovas Nikolajus Ryžakas oficialiame pasisakyme nurodė, kad Maskva pripažįsta istorinį faktą, jog buvo priversta deportuoti dalį Lietuvos visuomenės, bet tik dalį, o ne kiekį, apie kokį kalbama. Esą faktas (?), kad kai kurie išvežtųjų rėmė fašistų režimą ir menkino savo tautą.
2019-ųjų birželio 25-ąją Europos tarybos parlamentinės asamblėjos (ETPA) naktiniame (kažkodėl) posėdyje priimta rezoliucija dėl sankcijų režimo Maskvai pakeitimo (iš Europos Tarybos kaip ir „Didžiojo septyneto“ (G7) Rusija pasišalino ar buvo išmesta po agresijos prieš Ukrainą 2014-aisiais), kas tapo pagrindu rusams grįžti į ETPA net be balsavimo ribojimų. Protestuodamos prieš sprendimą, posėdį paliko Lenkijos, Estijos, Lietuvos, Latvijos, Ukrainos, Gruzijos delegacijos bei dalis slovakų. Tai nieko nepakeitė.
Tada būta ir tezės, kad ETPA nutarė leisti Rusijos parlamento delegacijai grįžti dėl to, kad Maskva 2017-ųjų birželį nustojo mokėti nario mokestį į ET iždą – 33 mln. eurų kasmet (apie 7 proc. ET biudžeto). Britų delegacijos vadovas ETPA Rogeras Galeas pareiškė, kad kai kurios delegacijos balsavo, remdamosi savo šalių nacionaliniais interesais – Vokietija dėl stringančio „Šiaurės srauto-2“, prezidento Emmanuelio Macrono Prancūzijai reikėjo sankcijų pašalinimo, kad vėl galėtų parduoti rusams savo prekes. Pasak britų politiko, veikiausiai tokie buvo lemiantys Maskvą į ETPA grąžinę faktoriai, kurie su žmogaus teisėmis neturėjo nieko bendra.
Maskva neužmiršo Europos pastabų apie rusų kariškių žudomus ukrainiečius, grobiamas svetimas žemes. Rusijos dūmos tarptautinių santykių reikalų komiteto pirmininkas Leonidas Sluckis dar jo šalies delegacijos grąžinimo į ETPA išvakarėse pareiškė, jog šis žingsnis patvirtina, kad visi susitaikė su Krymo aneksija ir pripažįsta – pusiasalis rusų. Po to buvo „ramiausiai“ pasiūlytas į ETPA prezidento pavaduotojus. Tiesa, skandalas įsiplieskė ne dėl to: lyčių klausimui jautrūs Europos politikai sužinojo apie L. Sluckio seksualinius „ieškojimus“ tėvynėje, ir jo tarptautinė karjera „tam kartui“ stojo.
Pirmasis Ukrainos prezidentas, ukrainiečių delegacijos konfliktą šalies rytuose pašauktoje reguliuoti Trišalėje kontaktinėje grupėje vadovas Leonidas Kravchukas interviu „Svoboda.org“ kovo 18-ąją ne be kartėlio pasisakė už tuo pačiu tikslu sukurto „Normandijos ketverto“ (Ukraina, Prancūzija, Vokietija, Rusija) papildymą Amerika, nes tik ji gali sustiprinti derybų „stuburą“. L. Kravchukas sakė nenorįs įžeisti Europos, bet Rusija jos neklauso, europiečius, įskaitant buvusius kanclerius, tiesiog perka.
Nors įvedė sankcijas Baltarusijos režimui, ES tarpininkavimo iniciatyvą Minske perdavė ESBO, Europos jokia forma nebuvo rudenį plykstelėjusiame konflikte Kalnų Karabache, kas leido Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui valdančiosios Teisingumo ir vystymosi partijos VII suvažiavime kovo 24-ąją apskritai tiesėtai pareikšti, kad dėl 30 metų trukusio konflikto numaldymo „išorė“ (ESBO Minsko grupė) nepadarė nieko.
Konflikto draskomoje Libijoje ES apmoka sąskaitas, bet nevaidina reikšmingo vaidmens. Apie Briuselio vaidmenį Ukrainos konflikte išsamiai taupiai pasakė pirmasis Ukrainos prezidentas, kas stiprokai makabriška, turint galvoje dabartinį rusų armijos telkimą prie jo šalies. Ir taip toliau.
* * *
Kuomet Ursula von der Leyen praėjusiai metais ėmė vadovauti Europos Komisijai (EK), buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas-Walteris Steinmeieris pareiškė, kad jos vedama EK taps geopolitine. Jos komandos narys ES diplomatijos šefas Josepas Borrellis žadėjo, jog Bendrija aktyviai naudos galios argumentus.
Kaip su tais galios argumentais? Pavyzdžiui, vakcinos nuo koronaviruso klausimu. Kovo 25 dieną U. von der Leyen nurodė, jog Europa yra didžiausia vakcinos eksportuotoja pasaulyje, nuo gruodžio savo piliečiams vakcinuoti panaudojusi 62 milijonus, bet ir eksportavusi 77 milijonus dozių.
Lygia greta Bendrija kritikuojama dėl nepakankamos pagalbos artimiausioms (visomis prasmėmis) kaimynėms. Kartoka Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio frazė interviu „Axios on HBO“ vasario 1-ąją, kad jo šalis nėra prioritetas ES ir pasaulyje, kai kalbama apie vakcinavimo terminus. Jis kalbąsis su ES šalių lyderiais ir gauna pažadus padėti, bet pagal galimybes, nes tą sunku bus paaiškinti savo piliečiams. Pasak Ukrainos prezidento, tai labai nemalonu – jausti, kad stovi ištiesta prašančia ranka.
Kovo 26-ąją dienraštis „Le Figaro“ citavo Prancūzijos prezidentą, nurodžiusį, jog nors COVID-19 pandemija išryškino Rusijos bei Kinijos bandymus siekti politinės įtakos per vakcinos tiekimą ir Europa ryšium su tuo atsidūrė ant naujo tipo pasaulinio karo slenksčio, Senasis Žemynas šioje srityje disponuoja didelėmis galimybėmis, nes jau kuria antros kartos vakciną. Pasak E. Macrono, virusas toliau gyvuos, plis, keisis, o ES turės atsaką.
Dieve duok, ypač kai reikalų juk – per akis. Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretorius Clémentas Beaune televizijai BFM balandžio 2-ąją nurodė, jog jo šalis ir Vokietija, kaip neretai nutinka Europoje, laikosi skirtingų pozicijų dėl „Šiaurės srauto-2“ (prezidentas E. Macronas prieš metus pavadino projektą keliančiu abejonių dėl galimos energetinės priklausomybės nuo Maskvos), todėl diskutuoja, siekdamos pozicijų artėjimo, o ne išsiskyrimo.
Mandagus pasisakymas, kai vamzdyno „ping pongas“ vyksta kurį laiką – vienoje pusėje Amerika ir kai kurios ES šalys (Lenkija, Baltijos valstybės), kurių poziciją galima apibrėžti JAV valstybės sekretoriaus patarėjo Christopherio Robinsono teze, jog „Šiaurės srautas-2“ laikytinas Rusijos energetinio spaudimo Europai instrumentu. Kitoje – Maskva ir Vokietijos vyriausybė, tvirtinančios, kad tai tesąs energetinis projektas. Briuselio vaidmuo šioje „sagoje“, panašu, artimas nuliui.
J. Borrellis savo interneto dienoraštyje kovo 18-ąją ЕS užsienio politikos tarnybos (ЕВС) interneto puslapyje išskyrė tris dominuojančius ekonomikos polius JAV, Kiniją ir ЕS. Užtat globali politinė struktūra sudėtingesnė, mat ją vis labiau veikia Kinijos-Amerikos bipoliariškumas, lygia greta kylant kitoms valstybėms (pavyzdžiui, Rusijai, Turkijai). Žodžiu, ES disponuoja ekonominiu svoriu ir kol kas tik siekia tokios pat politinės galios, idant irgi virstų poliumi kaip kad JAV ir Kinija.
ES diplomatijos vadovas pripažįsta, kad besikeičiančiame pasaulyje iššūkių Vakarams netrūksta. Maskva, Pekinas ypač nervingai reaguoja į diskusijas žmogaus teisių klausimais kaip kėsinimąsi į jų vidaus reikalus, nors/kai žmogaus teisės yra Europos užsienio politikos pagrindas. Todėl ES reikia skubiai siekti sąjungų su valstybėmis bendramintėmis. Bendrija neturi globalaus dominavimo ambicijų, bet privalo užtikrinti, kad planeta nenuslystų į „reliatyvizmą“, kai kiekviena šalis savo viduje ir įtakos zonoje gali daryti, ką tinkama.
Pasak J.Borrelio, Europai teks elgtis atkakliau, tai esanti pagrindinė Briuselio neseniai patvirtintos daugiapusiškumo strategijos esmė.
ES diplomatijos vadovas apie iššūkius ir uždavinius pasisakė po asmeniškai žeminančio vizito (ir ypač gėdingo, nes buvo pirma tokio lygio Bendrijos pareigūno kelionė nuo 2017-ųjų) į Maskvą vasario 4 dieną iškart po rusų opozicinio lyderio Aleksejaus Navalno įkalinimo ir daugiau nei 10 tūkstančių protestuotojų sulaikymo, taip ir nepsrisibrovęs iki susitikimo su A. Navalnu, tylėjęs per susitikimą, kurio metu Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ES išvadino nepatikima partnere ir kaip tik vizito metu išsiuntė iš Maskvos Lenkijos, Vokietijos bei Švedijos diplomatus už dalyvavimą protestuose dėl Navalno.
Po pažeminimo neliko nieko kito kaip pareikšti, jog norėta asmeniškai patikrinti, ar Rusijos valdžiai rimtai rūpi pabandyti keisti blogėjančius santykius su ES ir pasinaudoti konstruktyvesnio dialogo galimybe. Atsakymas aiškus, ji nenori, nesuinteresuota bendradarbiavimu su Bendrija, Rusijos valdžia kreipia šalį į autoritarizmo kelią. Todėl ES bendraudama su Maskva vadovausis trim principais – duos atkirtį žmogaus teisių pažeidimo avejais, prilaikys, kai/jei Rusijos valdžia mėgins daryti spaudimą Europai, ir bendradarbiaus interesų sutapimo atvejais.
Praėjus porai dienų nuo prezidentų Joe Bideno ir V. Zelenskio telefoninio pokalbio balandžio 2-ąją, kuriame Ukrainos prezidentas išgirdo patikinimą, kad Amerika nepaliks jo šalies vienos Rusijos agresijos akivaizdoje, J.Borrelis irgi telefonu patikino Ukrainos užsienio reikalų ministrą Dmytro Kulebą, jog remia šios suverenitetą. „ES su jumis.“ – nurodė Bendrijos diplomatijos vadovas ir pakvietė pašnekovą į ES užsienio reikalų ministrų posėdį Briuselyje balandžio 19-ąją.
Kitą dieną J. Borrelis pareiškė su dideliu nerimu stebįs rusų karinį aktyvumą prie Ukrainos sienos, panašiai formuluotas bendras Prancūzijos ir Vokietijos užsienio reikalų ministerijų pareiškimas.
Kontinentinei Europai ši situacija – vis dėlto testas, ryšium su kuo primintinas Maskvos žurnalisto Aleksandro Ryklino pastebėjimas: jei dar 2013-ųjų rudenį niekas Rusijos vadovybėje, įskaitant nacionalinį lyderį, nesvarstė apie Krymo aneksiją bei dalies Ukrainos teritorijos okupaciją, dabartinis reikalų paaštrėjimas palei visą šios šalies sieną jam nekelia jokių abejonių, kad visavertis konfliktas su Ukraina planuotas iš anksto. Vien todėl, kad Maskvos režimas pats save įvijo į situaciją, kuomet bene vienintelė jo egzistavimo sąlyga yra išorės agresijos: kitų metodų priversti pagrindinius tarptautinius žaidėjus skaitytis su savimi Kremlius neturi.
Šia prasme Ukraina – akivaizdus taikinys, kol kas neįmanoma įsivaizduoti, kad rusų militarizmas atakuotų Baltijos valstybes ar Lenkiją, tiesioginei karinei konfrontacijai su NATO Maskva tikrai napasirengusi. A. Ryklino vertinimu, civilizuotas pasaulis atsakys kietai, tačiau Kremlius tokiam įvykių posūkiui pasirengęs, Maskvoje supranta, jog tiesioginio NATO įsikišimo baimintis neverta, niekuo kitu Rusijos valdžios jau, panašu, nebeišgąsdinsi.
Čia dera ir stabtelti – atviras klausimas, ar ES demonstruos jos diplomatijos vadovo anonsuotą atkaklumą, Kremliui iš tiesų ėmusis agresijos, kurios galimybės auga kone geometrine progresija, kai pasienyje rusai telkia tiek kariuomenės ir ginkluotės.
Tinka priminti buvusio Vokietijos užsienio reikalų ministro Joschkos Fischerio dar 2014-ųjų kovo 31-ąją, kai Rusija aneksavo Krymą, perspėjimą, kad Vakarai pernelyg ilgai puoselėjo iliuzijas dėl V. Putino. Kremlius siekia atstatyti Rusijos galią, veikdamas Šaltojo karo laikų įtakos zonų užvaldymo stiliumi. Besitikintys „prisitaikyti“ prisidės ne prie taikos, o krizės eskalavimo.
* * *
2017-ųjų vasario 17-ąją „Libération“ kalbintas Prancūzijos nacionalinės gynybos instituto vadovas Nicoleas Gnesotto ir buvęs Pasaulio prekybos organizacijos prezidentas Pascalis Lamy, knygos „Kur ritasi pasaulis?“ autoriai, pabrėžė, jog prieš 30 metų Europa atrodė kaip saugus, klestintis pasaulėlis, bet laikai dramatiškai pasikeitė, todėl Senasis Žemynas privalo tapti ekonomine bei politine galia ir nustoti pagaliau kratytis atsakomybės.
Susitikime su Europos laikraščių „Le Figaro“, „Suddeutsche Zeitung“, „Le Soir“, „The Guardian“, „Corriere Della Sera“, „El Pais“, „Gazeta Wiborcza“, „Le Temps“ žurnalistais 2017-ųjų birželį E. Macronas vertino savo prezidentavimo atskaitos tašką kaip neliberalių demokratijų bei radikalių nuotaikų Europoje pakilimą, kai autoritariniai režimai siekia pakirsti Vakarų gyvybinius syvus.
Prancūzijos prezidentas tada deklaravo tikslą atsikovoti Europą, kuri iki šiol buvo vienintelis planetos regionas, gebėjęs suderinti asmenines laisves, demokratiją ir socialinį teisingumą.
Bet yra E. Macrono pastangų dalis emancipuoti ES į geopolitinę galią, yra ir kita: Prancūzijos prezidentas 2019-aisiais pasisakė už Rusijos grąžinimą į ETPA, per pusantrų metų kelis kartus blokavo Albanijos ir Šiaurės Makedonijos bandymą pradėti derybas dėl narystės ES, nors EK laimino jų pasirengimą.
* * *
Nesinorėtų apibendrinti vien drumstais tonais, nes, kaip visada, yra ir pozityvioji reikalų pusė. Kovą Vakarai – bent simboliškai – vėl ėmė įgauti balsą, tikslą ir gal net vienybę. JAV valstybės sekretorius Antonis Blinkenas praleido Briusleyje net keturias dienas, ne tik dalyvavęs NATO šalių užsienio reikalų ministrų susitikime, bet ir derybose su aukštais ES pareigūnais. ES vadovų vaizdo konferencijone dalyvavo JAV prezidentas J. Bidenas, paskutinis iš Amerikos vadovų tą darė Barackas Obama tolimais 2009-aisiais. Vasarą Briuselyje planuojami NATO bei ES-Amerikos susitikimai, pašaukti bendradarbiavimo plėtimui įvairiausiais klausmais.
Jų yra – JAV skelbia nekeisianti neigiamos pozicijos dėl „Šiaurės srauto-2“ ir kad nenorėtų būti liudininke ES ir Kinijos investicijų sutarties (CAI) ratifikavimo, kas planuota jau šiemet, spaudžiant Vokietijai ir Prancūzijai. Vis dėlto Vašingtono grasinimus palikti NATO galima pamiršti (primiršti?) kaip ir 45-ojo prezidento teiginius apie Europą kaip nedraugišką Amerikos konkurentę.
Kovą Briuselis ėmėsi nors ne grandiozinių, bet simboliškai svarbių žingsnių, įvedęs sankcijas Maskvos ir Pekino pareigūnams pagal rudenį ES priimtą vadinamąjį „Magnitskio įstatymą“ (amerikiečiai tokį turi nuo 2012 metų), į ką bent Kinija reagavo ypač nervingai aštriai, ir tai veikiausiai turės įtakos CAI ateičiai.
Irgi kovą vykusiuose regioniniuose rinkimuose Olandijoje ir Vokietijoje dažniausiai prieš euroatlantinę vienybę pasisakantys radikalai-populistai pasirodė prastai. O ir nelaimingas ES diplomatijos vadovo vizitas į Maksvą galų gale suveikė blaivinančiai, mat užbaigė keletą mėnesių trukusį kai kurių Europos politikų žongliravimą koncepcija vienodai tolti ir nuo Kinijos, ir Amerikos artimesnių ryšių su Maskva naudai. Europa grįžo į Amerikos glėbį.
Iš kitos pusės, potencialių „juodųjų gulbių“ (terminą 2007-aisiais įvedė Libano kilmės amerikiečių finansininkas, filosofosas Nassimas Talebas pasaulį keičiantiems, bet neįmanomiems prognozuoti įvykiams apibrėžti) ne kiek ne mažiau. Europa vis tiek turės pagaliau baigti Vakarų vienybei grasinančias rietenas dėl vakcinavimo nuo COVID-19 ir procesą tiesiog intensvyvinti, nepamirštant sąjungininkių (artimiausias pavyzdys Ukraina, bet ne tik ji); laukia keblus aiškinimasis su lyg ir sąjungininke NATO nare Turkija, su kuria žmogaus teisų klausimais skiriamasi gal net dramatiškai; teks kažką daryti su Lenkijos ir Vengrijos kategorišku siekiu savaip interpretuoti ES įstatymus; Europa neapsaugota nuo netikėtos (o ir tikėtos, oponentų stumtelėtos) migrantų krizės. Ir taip toliau.
Atviras klausimas, kiek/ar virtulaus-geistino šūkio „Europe First“ sugestijuojama ES atlaikys trukmės testą.
