Pagrindinė šventykla: trumpas kelias iš vakarų į Rytus
Pagrindinė priešistorinė baltų (lietuvių ir prūsų, o gal ir latvių) šventykla – Romuva buvo Prūsijoje – Įsrūčio (dabar Černiachovskas) miesto apylinkėse, kur teka Priegliaus upė. Čia, milžiniško ąžuolo paunksmėje stovėjo pagrindinio pagoniško dievo – Perkūno – šventykla. Greta jo vienoje pusėje stovėjo Patrimpo (upių ir visų tekančių vandenų dievo) stovyla – gyvatė su žmogaus galva, o kitoje – Pokliaus, pragaro, debesų, užtemimo ir velnių dievo stabas. Deja, XIII amžiuje stiprėjant kryžiuočių invazijai, Romuva kartu su vyriausiuoju pagonių žyniu Kriviu-Krivaičiu pasitraukė į Žemaitiją, ten, kur Dubysa įteka į Nemuną.
Vėliau šis buvo priverstas dar trauktis į Kernavę, o ir šią sudeginus kryžiuočiams, įsikūrė Vilniuje, Šventaragio slėnyje. Tačiau šįkart mūsų istorija skirta ne Romuvai, o mūsų pagoniškų dievų stovyloms. Kurių praeitais amžiais lyg ir rasta gana nemažai, tačiau iš kurių, deja, nė vienas nepasiekė mūsų laikų. O jei ir pasiekė, tai, pasirodo, tos statulėlės su mūsų baltų pagoniška kultūra nieko bendra neturi….
Pagoniški dievai: ir sunaikinti ir...
XIX amžiaus antroje pusėje (1882 metais) lenkų rašytojas ir publicistas (ir kartu – mūsų krašto populiarintojas) Adomas Honoris Kirkoras rusų kalba išleido kapitalinį veikalą – „Vaizdingoji Rusija“. Kuriame nemaža dalis skirta ir Lietuvai. Ir ten minimi labai įdomūs faktai apie mūsų pagoniškus dievus.
Taigi, XVIII a. antroje pusėje Kaune gyvenusio kunigo Pranckeviaus bute buvo daromas remontas. Perstatant kambarių sienas, viename mūre atsivėrė niša, o joje – stovinti žalvarinė moters stovyla. Ir ne bet kokios, o – nuogutėlės. Deja, remontą prižiūrėjęs vikaras Mingaila, pamatęs tokią „nedorybę“, sukapojo statulėlę į smulkius gabalus. Grįžęs Pranckevičius pabandė iš atskirų išlikusių detalių atkurti buvusį dievybės vaizdą, kartu palikdamas ir išsamų aprašą, kuris, kaip minima knygos ištraukose, turėjo išlikti Kauno parapijinės bažnyčios archyve. Taigi, moters statula buvo apie pusantro aršino (aršinas – 71 cm) aukščio, jos akys buvo užmerktos, o dešinėje rankoje ji laikė gėlių puokštę. Jos juosmuo buvo perrištas audeklo juosta. Kunigas Pranckevičius ją praminė lietuviška Venera.
...ir dingę be pėdsakų...
Toliau nežinomas autorius dar pristato visą seriją mūsų pagoniškų dievų, kurie, deja, XIX amžiuje, (o gal ir XX pradžioje, kai per pirmąjį pasaulinį karą į Rusiją buvo evakuota dalis Vilniaus senienų muziejaus) dingo be pėdsakų.
Taigi, minėtame muziejuje (Nr. 2743 pagal katalogą) buvo eksponuojamas taip pat bronzinis 3 colių (1 colis – 2,5 cm) aukščio gana grubaus darbo pagoniškas dievukas. O buvo jis rastas Pilies kalno požemiuose šalia kitų, ne mažiau įdomių radinių, kurie papuošė Vilniaus senienų muziejų.
Kita pagoniško dievo bronzinė statulėlė, kuria žavėjosi, pasak autoriaus, grafas E. Tiškevičius, T. Narbutas bei J. Kraševskis, rasta Kernavėje. Tai puikios atlikimo kokybės dievo Perkūno figūra. Jos aukštis – 3 verškai (1verškas – 4,5 cm). Griausmo ir žaibų dievas pavaizduotas kaip senas barzdotas vyras, pusiau sėdintis, dešinėje rankoje laikantis griausmo ir žaibų strėles. Kairėje, sugniaužtoje į kumštį, tėra išlikusi tik kiaurymė. Į kurią, autorius spėja, kažkada buvo įstatytas akmeninis kūjis. Perkūno išvaizda – grėsminga, susikaupusi ir didinga. Nuo viršugalvio per visą kūną eina kiaurymė. Ir ši statulėlė taipogi buvo Vilniaus senienų muziejuje (Nr. 2742 pagal katalogą).
Tas pats autorius mini, kad XIX a. pradžioje Kražiuose taipogi buvo rasta panaši statulėlė, taip pat vaizduojanti Perkūną. Ji buvo laikoma vietos jėzuitų (turima omeny Kražių kolegija) bibliotekoje, o kur ji dabar, spėja autorius, – neaišku.
1864 ar 1864 m. generolas Kolodejevas Nemune, netoli Kauno rado grubaus darbo akmeninį stabą, taipogi panašų į Perkūno statulą. Generolas šį stabą padovanojo knygos autoriui, o jis jį išsiuntė į Peterburgą. Kur statula kažkam buvo parduota aukcione.
1818 m. Kaune, Perkūno namuose valdininkas Sokolovskis rado bronzinį stabą, kurio aukštis – 6 coliai. Dievybė pavaizduota kaip stovinti suspaustomis kojomis moteris, ant jo galvos – lyg karūna, o gal – tiara, papuošta bokštais. Vienoje rankoje moters figūrėlė laiko tris žuvis. Pasak autoriaus, to meto archeologai spėjo, kad tai – Kauno globėja, o trys žuvys – tai trys aplinkinės upės: Nemunas, Nevėžis ir Vilija (Neris). 1820 m. šią statulą įsigijo grafas M. Kosakovskis ir padovanojo Varšuvos mokslo mylėtojų draugijai. Kurios nariai statulėlę spėjo kilusią iš Rytų, galbūt – net iš Indijos. 1836 metais šios draugijos muziejus persikraustė į Peterburgą. Ir kuri ji dabar gali būti, belieka tik spėlioti, baigia šį savo pasakojimą apie rastas mūsų pagoniškų dievų statulėles autorius. Mat jis Ermitaže nieko panašaus neaptiko, o kad minėtas rinkinys iš Varšuvos iškeliavo į Peterburgą – tai yra faktas, patvirtintas pervežtų eksponatų aprašu.
Archeologas: profesionalo požiūris į mūsų senuosius dievukus
Deja, Aleksejus Luchtanas, Vilniaus universiteto istorijos profesorius, savo komentarai nuvilia apie tas neva mūsų senųjų-pagoniškų dievų statulėles. Pasirodo, visos minėtame veikale aprašytos mūsų pagoniškų dievų stovylos nėra nei baltiškos, nei pagoniškos. Ir skirtingai nuo gausios meno kūrinių kolekcijos, kuri buvo sukaupta tuometiniame Senienų muziejuje Vilniuje ir kuri per pirmąjį pasaulinį karą buvo išvežta į Rusiją, visi archeologiniai radiniai liko pas mus. Tame tarpe – ir minėtos mūsų „pagoniškų dievų“ statulėlės.
Tačiau, visų pirma, A. Luchtanas rimtai abejoja dėl nuogutėlės „lietuviškosios Veneros“: mūsų tautos pagoniškas tikėjimas būtų neleidęs vaizduoti nuogos moters. Greičiausiai tai būta renesanso epochos kūrinio (nepamirškime, Kaunas ilgai buvo Hansos miestų prekybinės sąjungos narys ir aktyviai keitėsi prekėmis su Europa). O Kernavėje rasta „a la“ Perkūno statulėlė (ir šiuo metu eksponuojama Kernavės kultūrinio rezervato muziejuje) iš tikrųjų yra...krikščioniškos žvakidės dalis. Kuri į pagonišką Lietuvą 13 amžiuje atkeliavo kaipo lietuvių karo grobis iš Hildeshaimo (Vokietija) bažnyčios. Mat, pasirodo, ten būta net keturių tokių „Perkūnų“, kurie, kaip 4 žvakidės, ir sudarė vientisą kompoziciją.
Tad reziumuoja profesorius, deja, bet mes savo šalies muziejuose neturime nė vienos autentiškos pagoniškos dievybės statulėlės. Nes nieko panašaus iki šiol nerasta nei mūsų buvusioje Romuvoje (dabar atsidūrusioje Kaliningrado srityje), nei Vilniaus Šventaragio slėnyje, nei Kernavėje. Kol kas, aišku. Ir tarsi „paguosdamas“ priduria: kai ką tikrai mes turime. Tai archeologės R. Rimantienės Šventosios akmens amžiaus stovykloje rastą medinį stabą bei meistriškai išdrožtą lazdą su elnės (nes be ragų) galva. Vadinasi, tie radiniai gali siekti mūsų matriarchato (kai gentims vadovavo moterys) laikus – 2–3 tūkst. m. pr.m.e. Ir – kol kas – viskas…
Kaip tėvas sūnų padarė archeologu
O tų tariamų archeologinių atradimų, tęsia A. Luchtanas, buvo ir bus. Net ir Lietuvos archeologijos istorijoje yra nutikę visai kurioziškų „atradimų“. Švėksnos dvaro šeimininkas Jurgis Pliateris, norėdamas sudominti savo krašto istorija savo sūnų Adomą, netolies esančiuose pilkapiuose užkasė 7 kažkada jo įsigytas senovės Egipto dievų statulėles. Prie pilkapių atvesdintas sūnus ėmė norom – nenorom ėmė kasinėti ir...išgarsėjo visoje tuometinės carinės Rusijos archeologų draugijoje. Kaip gi kitaip: pradedantysis archeologas, o padarė tokius atradimus: išeitų, kad senovės baltai prekiavo net su...senovės Egiptu. Beje, tai už rimtą pinigą priėmė ir jau minėtas A. M. Kirkoras, pateikęs tas statulėles kaip rimtus archeologinius atradimus. Nors tėvo pokštas išėjo į naudą, reziumuoja šią linksmą istoriją A. Luchtanas: Adomas Pliateris visam likusiam gyvenimui liko ištikimas archeologijai.
Mūsų kaimynams pasisekė daugiau
Mūsų kaimynai latviai taipogi rado (ir dar daugiau už mus) medinių stabukų Sarnatės akmens amžiaus gyvenvietėje netoli Liepojos. Ir šiuo atveju reikia dėkoti tų vietovių dumblingam gruntui: tik jo dėka šitaip užsikonservavę mediniai artefaktai išgulėjo nesudūlėję tūkstančius metų.
O va Ukrainoje, iš Stručos upės buvo iškelta iš tikrųjų unikali skluptūra: iš balto kalkakmenio iškalta keturveidė pagoniška dievybė. Tuo niekas neabejojo nei caro laikais, kai ji buvo rasta, nei vėlesniais metais. Ir, po ilgų klajonių ši pagoniškos dievybės statula šiuo metu eksponuojama Krokuvos archeologijos muziejuje. Ir šis radinys tik patvirtino 9 amžiaus Ukrainos metraštininkus: kai kunigaikštis Vladimiras krikštijo Kijevą (o tuo pačiu – ir visą Kijevo Rusią), šiame mieste stovėjęs visas pagoniškų dievų panteonas buvo sumestas į Dnieprą.
Be to, Baltijoje esančioje Riugeno saloje, kur kažkada gyveno labiausiai į Vakarus nutolusios slavų gentys (kol jas užkariavo germanų gentys), taipogi pakrantės vandenyse budo rastas medinis pagoniškas stabas.
Ką dar slepia Pabaltijo žemė?
Paklaustas apie būsimas archeologines ekspedicijas, pašnekovas tik giliai atsidūsta. Nes archeologiniams tyrimams kasmet chroniškai trūksta lėšų. Nėra net ko apmokėti studentų pragyvenimą tokių ekspedicijų metu, jau nekalbant, aišku, ir apie pačius dėstytojus. Tad A. Luchtano jau tiek metų tyrinėjamoje Kernavėje kasmet atliekami tik fragmentiški archeologiniai žvalgymai. O rimtesniems kasinėjimams teks palaukti geresnių laikų. Kaip ir tik pasvajoti telieka apie kokią jungtinę aplinkinių šalių archeologų ekspediciją į mūsų pagoniškąją Romuvą.
Deja, padėtis kaimyninėje Kaliningrado srityje, pasak archeologo, yra tiesiog tragiška. Ten vieną mėnesį kasinėja vietos archeologai,o likusius 11 – vadinamieji „juodieji kasėjai“. Tad net ne šimtai , o tūkstančiai senovės artefaktų iš kažkada turtingiausios iš visų baltų-prūsų genties istorinio palikimo keliauja ir į Rytus, ir į Vakarus. Ir „nusėda“ tai, deja, ne muziejuose, o privačiose kolekcijose. Deja, tokia yra realybė: pagal pelningumą nelegalus „juodosios“ archeologijos verslas užima trečia vietą po prekybos ginklais ir narkotikais.
