Paprastai ši formulė priklauso nuo įvykių, kurie nugulė į istorijos puslapius, tačiau fabula, kurią pasirenka režisierius ir scenaristas gali tapti lygiai tokia pat įdomi ir unikali kaip ir paties projekto ištakos. Štai Sacha Baron Cohenas turėjo užmojį papasakoti ekscentrišką ir purviną Fredžio Merkurio gyvenimo etapą, tačiau likusieji „Queen“ grupės nariai vetavo Coheno traktą, mat norėjo, jog filmo epicentru taptų ne vien Fredžio Merkurio kultas. Šlovės spinduliuosi pasitaškyti troško ir visa likusi „Queen“ trupė. Pasak Coheno, „Queen“ grupės noru, Merkurio mirtis turėjo įvykti filmo viduryje, o trečiasis aktas suktis apie likusių grupės narių veiklą. Dėl šių kūrybinių nesutarimų projektas užsalo. Galu gale buvo nuskandintas. Visgi, „Queen“ savo filmą pastatė ir dienos šviesą išvydo „Bohemijos Rapsodija“. Tačiau, kad ir su kokia precizija buvo atkurtas „Queen Live Aid“ pasirodymas, juosta prapuolė vienodų muzikinių biografijų liūne. Rodos, autoriai neapsisprendė, kurį „Queen“ gyvavimo kampą norėtų parodyti, o galbūt pasidavė likusių grupės narių spaudimui. Nepaisant to, į Fredį Merkurį įsikūnijęs R. Malekas namo parsivežė Oskarą.
Savo ruožtu, Eltono Johno biografija „Rocketman“ pasidabino blizgučiais ir pribloškė žiūrovus specialiais efektais, bei kinematografija. Nepaisant to, tai dar viena šabloninė juosta – matei vieną, matei visas. Seksas, narkotikai ir rokenrolas – pagrindinis muzikos pasaulio personų leitmotyvas. Tai suprasdamas biografijos apie „Mötley Crüe“ režisierius šiomis klišėmis pasinaudoja, jas prisijaukina ir susuka grupės dūšią atspindinčią juostą. Taip, ji lygiai tokia pat šabloninė, bet režisieriaus išmonė, naratoriaus pokštai paverčia „Dirt“ nuo grandinės nutrūkusia biografine komedija.
Tuo tarpu, „Walk the Line“ pasirinko atkurti paskutiniuosius Johnny Casho gyvenimo metus susitelkdami į muzikanto džiaugsmus ir nuoskaudas. Gusas Van Santas enigmatiškoje juostoje „Last Days“ neoficialiai mėgino įsivaizduoti paskutines Nirvanos lyderio Kurto Cobaino gyvenimo akimirkas, kur it nerami vėlė, neįvardintas herojus klaidžioja tuščio namo koridoriais.
Antonas Corbijnas pristato britų post-punko ir gotikinio roko grupės „Joy Division“ biografiją, kurios epicentru tampa grupės lyderis Ianas Curtis.
Dirbęs „Joy Division“ fotografu Corbijinas į juostą atsineša bagažą asmeninės patirties, o filmą paremia Curtis našlės memuarais.
Tačiau „Control“ nėra tik dar viena biografinė juosta. Pašalinkime visus biografinius elementus ir liekame su melancholiška, slogia drama apie šeimos ir žmonių tarpusavio santykius, depresija, su žmogaus vidinio pasaulio veidrodžiu.
Ianas Curtis sirgo depresija ir tai nesudėtinga pastebėti „Joy Division“ dainų tekstuose. Sveikatos problemos, byranti santuoka, epilepsijos priepuoliai – veiksniai formavę Curtis karjerą, veiksniai muzikos grupei lėmę fanų simpatijas. Tačiau geriausia muzika visuomet buvo toji, kurioje atrandi save, susitapatini. Paradoksalu, tačiau „Joy Dovision“ tekstai ir muzika, tarytum du prasilenkiantys greitieji traukiniai. Lyg ir nesutampa, tačiau sukuria keistą, užburiančią harmoniją. Curtis – tarytum traukulių sukaustytas šamanas, gitarai įšėlus, trypiantis beprotišką šokį.
Šokį, kurį išmoko ir nepriekaištingai prieš kamerą į grindis sudėjo Ianą įkūnijęs Samas Riley.
Kad jau kalbu apie Riley – aktorius tarsi antras vandens lašas. Biografiniame kine ypatingai sunku surasti aktorius, kurie išvaizda atitiktų biografijos herojų. Riley, tarsi nulietas Curtis, prisidega cigaretę, ilgesingai seka dangumi plaukiančius debesis.
Monochromatinėje melancholijoje skęstanti „Kontrolė“ nugula kažkur pasąmonėje ir pamažu imi jausti jos svorį. Mėgini suvokti, narplioti, dekonstruoti, tačiau iki galo nepajėgi. Tai tarsi niežulys, kurio niekaip negali pasikasyti. Pašalinkime biografinius motyvus. Liekame su byrančios šeimos drama, depresija, asmens vidine izoliacija ir vienatve. Ši vienatvė nugula dainų tekstuose. Įsismelkia kaip šaltas lietus. Lieka po oda. Tai tarytum Sizifas nepaliaujamai ridenantis savo akmenį.
