Vietiniai demonai pirmajame Lietuvos nacionaliniame parke
Kalvotame ežeringame landšafte atsidūrus gali pajusti vietinius demonus – konkrečių vietų dvasinius globėjus. Genii locorum, kaip sakydavo senovės romėnai, o vienaskaita – genius loci, kas išvertus reiškia vietos dvasią. Ji romėnų mitologijoje (pridėsime – ir senovės lietuvių pagonybėje) buvo suprantama kitaip nei monoteistinėje krikščionybėje. Lokuso genijų galėjo turėti ne tik konkretus kaimas ar kalnas (kalva), bet net ir atskiras medis ar išskirtinis akmuo.
Kalnėno klausimėliai
Oficialiai Lietuvoje mes turime vieną istorinį nacionalinį parką. Jis įkurtas 1991 m. pavadinimu „Trakų istorinis nacionalinis parkas“. Taip siekta išsaugoti Lietuvos istorinį valstybingumo centrą Trakuose su jo autentiška gamtine aplinka. Tačiau pirmasis nacionalinis Lietuvos parkas, apimantis dabartinių Ignalinos, Švenčionių ir Utenos rajonų teritorijų dalis, taip pat pasižymi ne tik gražiais kraštovaizdžiais bei gamta, bet ir istorija, turinčia reikšmingą archeologinį paveldą. Tai yra užfiksuota dabar galiojančiuose Aukštaitijos nacionalinio parko nuostatuose.
Aukštaitija dabar yra traktuojama kaip didžiausias etnografinis Lietuvos regionas, o jo sostine yra apsiskelbęs Panevėžys, nors dėl Aukštaitijos sostinės titulo bando konkuruoti Utena. Žr. DELFI straipsnį: Aukštaitijos sostinė – Utena ar Panevėžys? Nuo seno Aukštaitija buvo laikoma atskira žeme už Žemaitijos rytų kryptimi, bet ar Aukštaitija visada traktuota kaip vientisas regionas nuo žemaičių iki rytų slavų ištisai gyvenamo ploto?
Lenkų mokslinėje literatūroje nuo seno Panevėžys laikomas Žemaitijos dalimi. Bet Lenkijoje į Lietuvos etnografinius regionus istoriškai žiūrima kitaip, nebūtinai pagal tarmes. Ar pagrįstai lietuviakalbių požiūriu? Čia jau kiti dalykai. Mūsų mokslinėje literatūroje kaip ir sutariama, kad Nevėžio upė žemiau Panevėžio buvo skiriamoji riba tarp žemaičių ir aukštaičių. Tiesa, dalis tyrinėtojų žemaičių kalbą laiko atskira kalba, o ne lietuvių kalbos dialektu. Verta priminti, kad carinėje Rusijoje lietuviai ir žemaičiai buvo išskiriami kalbiniu požiūriu, kas atsispindėjo ir 1897 m. visuotiniame Rusijos imperijos gyventojų surašyme.
Pirmapradė Lietuva dabar atsiduria plačiai sukonstruotame Aukštaitijos regione, nors 1974 m. nutarime dėl Lietuvos TSR nacionalinio parko steigimo Aukštaitijos terminas nevartotas. Dabar mums nekyla minties Ignalinos krašto gyventojų laikyti žemaičiais. Vis dėlto dalis šio rajono teritorijos nuo vyskupo Motiejaus Valančiaus laikų iki geopolitinių pasikeitimų, įvykusių po Pirmojo pasaulinio karo, priklausė Žemaičių vyskupijai. Jai rytuose priklausė net ir dabartinės Baltarusijos Braslavo rajono teritorijos dalis su pačiu Braslavu.
Vietinių Ignalinos rajono gyventojų autochtonų priskyrimas aukštaičiams vis dėlto irgi yra sąlyginis ir konvencinis dalykas. Tai, kad pirmapradės Lietuvos centras buvo ne kažkur Aukštaitijos gilumoje ar paribyje su Žemaitija (prie Nevėžio), o netoli sienos su Rusia, liudytų toks Brunono misijos dalyvio Viperto pasakojimo fragmentas: „Kai tik į [pagonių] tėvoniją įžengėme, tuojau buvome atvesti pas karalių“. Taigi, pagonių karaliaus, vardu Netimeras, valdoma žemė buvo čia pat visai netoli graikų apeigomis pakrikštytų Rusios plotų. Misionieriams nereikėjo labai jau toli keliauti vos pakliuvus į pagonių žemes. Ignalinos rajonas yra būtent toks, – dabartinės Lietuvos kraštinis, – labiausiai išsikišęs rytuose į „Rusią“, o tiksliau į dabartinę „Belarusią“ (Respublika Belarus).
Lietuva – tai socionimas, virtęs choronimu
Tas vietinio valdovo, „karaliaus Netimero“, centrinės buveinės tapimas periferine ir nepakankamai saugia dėl rytų slavų kolonizacijos ir užpuldinėjimų galėjo prisidėti prie to, kad vėlesniais amžiais Lietuvos valdovų sostavietėmis tapo karinės ir politinės galios centrai: Kernavė, Trakai, Vilnius. Jie, priklausydami Nemuno baseinui (Kernavė, Vilnius) ar jo teritorijai (Trakai), buvo labiau nutolę nuo Dauguvos upės, kurios didelę dalį XIII a. užvaldę vokiečiai, ėmė puldinėti lietuvius ne tik iš užkariautos prūsų genčių teritorijos (Prūsijos), bet ir iš Livonijos. Įdomus būtų ir Vorutos lokalizavimo klausimas, tačiau jis neišspręstas. Ši Mindaugo laikų rezidencinė pilis, manoma, vis dėlto stovėjo etninės Lietuvos rytinėje dalyje.
Atskiro svarstymo vertas ir Naugardukas, kurį baltarusiai savo didžiajame istorijos naratyve yra paskelbę Lietuvos pirmąja sostine. Tas naratyvas, tiesa, nėra sustingęs. Dar palyginus neseniai Kijevo Rusia plačiai viešintame Baltarusijos istoriniame diskurse buvo tematizuojama kaip pirmoji valstybė, apėmusi ir dabartinės Baltarusijos teritoriją. Polocko kunigaikštystė paprastai minėta tik kaip Kijevo Rusios sudėtinė dalis. Dabar gi Polockas jau pristatomas ne tik kaip seniausias Baltarusijos miestas. Jis yra ir baltarusių valstybės bei kultūros „lopšys“, – taip skelbia oficialus Baltarusijos interneto portalas Belarus.by. O šio portalo skirsnyje Belarus history Kijevo Rusios valstybės nerasta, nors vėliau iškilusi Lietuvos, Rusios ir Žemaitijos Didžioji Kunigaikštystė ten yra aptarta.
Dabartiniuose baltarusių nubraižytuose senosios Polocko kunigaikštystės žemėlapiuose beveik visas dabartinės Lietuvos rytinis kampas, t. y. Ignalinos rajono teritorija, rodoma kaip Polocko kunigaikštystės dalis, šimtus metų ten išbuvusi. Kai kuriose kartoschemose tai net ir Zarasų rajono ar net Rokiškio rajono dalys ten atsidūria. O tai, kad Rusios kunigaikščiai jau XI a. įsiverždavo ir į Lietuvos teritoriją, tai slaviškuose istoriniuose šaltiniuose yra paliudyta. Bet čia štai klausimas koks atsiranda: ar mūsų protėviai šiose žemėse šimtmečiais mokėjo feodalinę rentą Polockui? Jei būta duoklių, tai gal ten tik vienkartinės karinės kontribucijos sumokėjimas ginkluotiems atėjūnams vyko, o ne pastovūs valstybiniai mokesčiai uždėti?
Lokalizuojant pirmapradę Lietuvą prieš tūkstantį ir daugiau metų dabartinės Lietuvos Respublikos kalvotuose ežeringuose rytiniuose rajonuose, gali būti suprantama, kodėl nunyko šias žemes apėmę didesnių regionų senieji pavadinimai: Sėla (senuose lotyniškuose šaltiniuose minima kaip Selonia), o taip pat ir Nalšia. Stiprėjant leičių / liečių sociumui, dėl to atsiradus ir Lietuvos sąvokai, Lietuvos vardas perdengė senuosius baltiškos kilmės regioninius pavadinimus. O rytų slavų kolonizuotos baltiškos žemės tapo Rusios dalimi. Tarp senovės Rusios (Polocko kunigaikštystės) ir pirmapradės Lietuvos, matomai, buvo tarpinė zona. Tą dalyką dalinai ir užfiksavo Kvedlinburgo analai, nes neparašyta, kad Brunoną nužudė Lietuvoje ar Rusioje, o pavartotas terminas lotyniškai in confinio tarp jų.
„Tikroji Lietuva“ ir senieji regionų pavadinimai
Netimero laikais iškilusi proto-kunigaikštystė vėliau savo choroniminį pavadinimą perdavė vėlesnėms valstybingumo struktūroms, kurios šimtmečių bėgyje ėmė plėstis rytų slavų dominuojamų žemių sąskaita. Kaip ten bebūtų, Mindaugas XIII a. viduryje karūnavosi „Lietuvos karaliumi“ (tik Lietuvos!). Bet kadangi Lietuvos sąvoka yra socioniminės kilmės, tai Lietuvos kunigaikščiams pajungiant rytų slavus, šiems identifikuojantis su choronimine Litva, kuri tapo suprantama kaip monarchinė didžioji kunigaikštystė, tas procesas nereiškė slavų „prisirašymo“ prie ilgiausiai Europoje pagonišku išlikusio lietuvių etnoso. Nors slavai save ir galėjo laikyti „litvinais“, „licvinais“, „licviakais“ ar panašiai. Dėl iškylančių dviprasmybių anksčiau ar vėliau turėjo atsirasti „tikrosios Lietuvos“ sąvoka. Ji ir atsirado, šaltiniuose lotynų kalba fiksuojama kaip Lithuania propria. Tai buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ištisinis plotas, kuriame skambėjo lietuvių kalba.
XX amžiuje, tarpukariu, po „želigovskiados“ spektaklio ir Vilniaus krašto prijungimo prie atsikūrusios Lenkijos valstybės (Antrosios Žečpospolitos), į ją pakliuvo ir Ignalina su Palūše. Net ir Braslavas, labiausiai į šiaurės rytus nuo etnografinio lenkų ištisinio ploto (pagal Kerzono liniją) nutolęs pavieto lygmens administracinis centras, atsidūrė Vilniaus vaivadijos ribose. Atsikūrusi Lietuvos valstybė su Laikinąja sostine Kaune sienos su Lenkija nepripažino ir vartojo pavadinimą „lenkų okupuotas Vilniaus kraštas“, „lenkų pagrobtoji Lietuvos dalis“ ar panašiai.
Lietuvai atgavus Vilnių, bet pakliuvus į Sovietų Sąjungos sferą („Vilnius rusų, o mes rusų“ pagal Pupų Dėdės sueiliavimą), spauda tada rašė apie „atgautą Vilnių“, „atgautą Vilniaus kraštą“. Bet sovietmečiu po karo apie Vilniaus kraštą jau imta kalbėti tik kaip apie buvusį. „Vilniaus kraštą“ oficialiame diskurse siekta paversti vien istorine kategorija, nelabai primenant ir tai, kad iki 1939/40 metų Lietuvoje su Laikinąja sostine tas „kraštas“ buvo suprantamas žymiai plačiau, apimant ir Breslauja, Astravą, Ašmeną, Lydą ir Gardiną. Sovietizuotoje Lietuvoje vykdytos administracinio teritorinio perskirstymo reformos, kurių buvo ne viena, prisidėjo prie senųjų regioninių sampratų trynimo iš viešojo diskurso ir žmonių sąmonės.
Vis dėlto senieji baltiški regionų pavadinimai nebuvo visiškai išstumti sovietmečiu suformuotu itin plačios geografinės aprėpties Aukštaitijos etnografinio regiono konstruktu. Antrą kartą XX amžiuje atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir savivaldybėms įgyjant daugiau teisių, Švenčionių kraštotyros muziejus 1992 m. pervadintas į Nalšios muziejų. Zarasų miesto pagrindinė aikštė pavadinta Sėlių vardu, o Zarasų krašto muziejus nepamiršta priminti gentinės kilmės sąsajų su sėliais. Net ir pats pavadinimas Zarasai yra sėliškos kilmės. Tai supratęs žymusis lietuvių kalbos tyrinėtojas Kazimieras Būga vėl grąžino Zarasų vardą vietoj jo anksčiau siūlytų Ežerėnų.
Tęsinys bus
