Telefonas prie ausies prispaustas petim ir skauda raumenis, vairuoja blogai, nieko nespėja, mašiną statosi dar blogiau, joms viskas krenta iš rankų ir čia pat dūžta, telefonas įskyla, raktai krenta į kanalizacijos groteles, namų parkingo distanciniame pultelyje KAIP TYČIA baigiasi baterijos ir kortelę užblokuoja, tris kartus suvedus neteisingą piną, nes net Dievas, jas pamatęs, daro facepalm ir sako: „tu tokia auka, kad man tavęs negaila, davai aš tau dar ant zapadlo nuleisiu padangą ir padarysiu, kad raktas nulūžtų spynoje tavo buto duryse, o vaikas kad rėktų nesustodamas“.
Ir grįžusios į namus, iškišusios liežuvį ir griuvusios ant sofos, jos sužino, kad jas palieka vyras - jei pasižiūrėtų iš šalies, nesistebėtų, kodėl. Stebėtųsi, kodėl jis taip ilgai kentėjo.
Jos vergauja virtuvėje (ir paskui visiems skundžiasi, kiek jos ten barškinosi be sustojimo, oh yeah, keturiolika valandų non stop, kaip mums visiems smagu tai girdėti, kaip mes džiaugiamės, matydami vietoj mamos, žmonos ir sesers kriokiantį iš nuovargio drakoną purvinu žiurstu), ir virtuvėje praranda žmogišką pavidalą. Bet prieš tai jos užsideda nuovargio ir išsekimo gruntą, pirkdamos brangias ir nereikalingas dovanas žmonėms, kuriems visko to nereikia. Nes jos mano, kad „svarbiausia rūpestis“ – nors svarbiausia, iš tiesų, yra meilė, o ne taip, kad jūs kankinotės ir dar visus ėdėte. Jeigu nežinote, ką padovanoti žmogui, jūs jo pakankamai nemylite, ir jis turbūt nemyli jūsų.
Ir jūsų kančios niekam nereikia. Jūsų nuovargio niekas nevertina. Jūsų išsekimas ir bloga nuotaika nėra mums jokia dovana: visus tai tik erzina, nes jūsų tapsmas ragana ir žiežula nėra nei gražus, nei taurus, nei kam nors reikalingas. Nuo to, kad jūs žudėtės eilėse prie Akropolio, kad jums nulūžo kulnas, nagas ir nubėgo tušas, niekam nėra smagiau, ir jūs nepasidarėte geresniu žmogumi. Kaip ir nuo per daug išleistų pinigų.
