Duoti interviu į „Alytaus naujienų“ redakciją pašnekovas atvažiavo automobiliu (dviratį išsiuntė namo į Prancūziją iš Irkutsko (Rusija) – sako į „geležinio elnio“ pusę kol kas nė žiūrėti nenorintis.
Nuo Saremos salos iki Baikalo ežero
J.Blotas – prancūzas, gyvena šalies vakaruose, dirba su neįgaliais žmonėmis ir studijuoja Vilniuje ISM (Vadybos ir ekonomikos universitete). Pavasarį jis pradėjo įgyvendinti savo seną svajonę – leidosi į kelionę dviračiu po buvusias Sovietų Sąjungos respublikas. Sumanymą įkvėpė Julieno draugė Milda, labai mėgstanti keliauti ir jau aplankiusi šias šalis, bei knyga apie rusų keliautoją G.Traviną.
„Man tai pasirodė gera idėja. Buvo įdomu sužinoti, kaip posovietinėse šalyse žmonės gyvena, ką apie praeitį galvoja“, – sako J.Blotas.
Savo kelionę jis pradėjo gegužės mėnesį nuo Saremos saloje Estijoje, o baigė spalio pirmomis dienomis Rusijoje, prie Baikalo ežero. Paskui dar kelias savaites traukiniu važiavo per Mongoliją ir Kiniją į Vladivostoką.
Į ledo areną Minske – dviračiu
Kelionei taip pat reikėjo gauti septynių valstybių vizas bei specialų leidimą keliauti po Pamyro kalnus. Laiko ir kantrybės prasme brangiausiai kainavo Rusijos viza, kurią pavyko įforminti tik per kelionių agentūrą Paryžiuje. Kiek svetingiau pasitiko Baltarusija, nes ten pavasarį vyko pasaulio ledo ritulio čempionatas, o bilietai į jo rungtynes atstojo vizas. J.Blotas internetu įsigijo bilietą į Švedijos ir Baltarusijos mačą ir atvažiavo į ledo areną Minske dviračiu. Nors ši sporto šaka ir nėra jo mėgstamiausia, vėliau labai džiaugėsi, kad rungtynes aplankė, nes išvažiuojant iš šalies pareigūnai pasienyje patikrino, ar keliautojas pasinaudojo bilietu.
Iš Baltarusijos prancūzas patraukė į Ukrainą, o nuo ten iki Uzbekistano važiavo drauge su kitu tėvynainiu. Bucharoje jiedu išsiskyrė, ir vėliau kelionę Julienas tęsė vienas.
Svarbiausias kelionėje – „elnias“
J.Blotas dviratį taip pat rinkosi labai atidžiai. Pirko Vokietijoje, drauge su būtina įranga dviratis kainavo apie 3 tūkst. eurų. Rinkosi turistinį, tačiau ne aliumininį, o sunkesnį – plieninį, kurį lengviau taisyti. Investicija atsipirko: dėl dviračio kelionėje nekilo bėdų, užtat kolega prancūzas, dalį kelio važiavęs drauge paprastesnės konstrukcijos dviračiu, suko galvą dėl dažnų gedimų.
Kas pasaulyje draugiškiausias?
J.Bloto bagažas svėrė apie 30 kilogramų ir visas tilpo ant dviračio tvirtinamuose krepšiuose. Kuprinės ant nugaros jis atsisakė, kad būtų lengviau minti. Vienas būtiniausių daiktų kelionėje pasirodė palapinė, nes viešbučiuose Julienas nakvojo tik Baltarusijoje, kur tai privaloma.
„Visose šalyse žmonės labai draugiški, ypač kai mato dviratininką dykumoje arba kalnuose“, – šypsosi keliautojas.
Pakviestas išgerti arbatos, vėliau visada gaudavo pasiūlymą likti vakarienės ir galų gale – pernakvoti. Atviresni prancūzui pasirodė pietinių šalių gyventojai, rusai iš pirmo žvilgsnio kiek uždaresni, tačiau labai svetingi. Tiesa, jie siūlydavo išgerti ne tik arbatos, o atsisakyti negražu.
„Galbūt man lengvai pavyko rasti bendrą kalbą su daugeliu žmonių todėl, kad šiek tiek kalbu rusiškai?“ – svarsto J.Blotas, kuris taip pat puikiai kalba lietuviškai ir dar keturiomis kalbomis.
Meška ir sniego žmogus
Pusmetį trukusioje kelionėje ištvermingas dviratininkas kasdien įveikdavo apie 80 kilometrų. Paprašytas įvertinti jam tekusius išbandymus dešimties balų sistemoje, Julienas ilgai nesvarsto – aštuoni.
Ne mažesni išbandymai jo laukė Altajaus krašte, kur dviratininką pasitiko sniegas, temperatūra nukrito žemiau nulio.
Jis prisipažįsta, kad nuovargis ir laki vaizduotė jam neleido pamiršti vieno uzbeko papasakotos legendos apie keliautoją, kurį aplankė sniego žmogus ir pavogė visus jo daiktus. Tik milžiniškų pėdų pėdsakai prie palapinės liko. „Išeini rytą iš palapinės ir galvoji: ką ten rasi? Gal visai ne legenda, o tikrovė? Bet sniego žmogaus taip pat nesutikau“, – šypsosi pašnekovas.
Pasaulis yra labai gražus!
J.Blotas kelyje taip pat sutiko daug panašių į save žmonių, išsiruošusių į savąją kelionę, bet tik vienas jų nustebino. Prancūzas architektas leidosi į dvejų metų kelionę aplink pasaulį, o keliauja jau penkerius metus. Ar paties Julieno artimieji nebijojo, kad pasaulis jį pavilios kelionę pratęsti? Pasirodo, ne, nes jie žino apie dar vieną neramaus prancūzo svajonę – šunimis kinkytomis rogėmis keliauti po Sibirą. Maršrutas dar nesudarytas, atostogų nebeliko, bet mintys sukasi.
„Galva tapo švari, tik į dviratį kol kas negaliu žiūrėti“, – taip po ilgos kelionės jaučiasi J.Blotas, šiandien jau grįžęs į darbą, kasdienybę ir jos rutiną. Jei dar kartą išsiruoštų į panašią kelionę, pakeistų vienintelį dalyką – neskubėtų. Keliautojas apgailestauja nepamatęs visų įdomių vietų, kurias jam siūlėsi parodyti vietiniai, nes jo kelionė buvo griežtai suplanuota.
„Pasaulis yra labai gražus. Neįsivaizdavau, kiek nuostabių peizažų, skirtingų kultūrų, žmonių jame yra. Galbūt kiekvienas privalome savo gyvenime padaryti kažką, kad tai sužinotume, net jei tas vadintųsi avantiūra?“ – svarsto J.Blotas. Ir priduria, kad dviratis yra puiki priemonė panašiems sumanymams įgyvendinti. Nebūtina juo keliauti aplink pasaulį, nes ir savaitgalis gamtoje su „geležiniu elniu“ leis sustoti, neskubėti, patylėti ir atsigręžti į šalia esančius žmones.