Mano nuomone, rašyba yra tik kalbos išreiškimas raštu, todėl ji turi būti patogi, lengva. Atrodytų, kad kaip ir nėra didelių problemų - visi reikalingi garsai išreiškiami, tačiau yra keletas niuansų.
Panagrinėkime š, č, ė, ž raides (garsus). Ar reikia jas palikti, ar išreikšti kitaip: sh, ch, zh, eh. O gal reikėtų iš viso neatskirti s nuo š, rašyti abu garsus kaip s (č ir c kaip c ir t.t.). Aišku, rašant angliška klaviatūra tai bus didelis patogumas, bet ar verta?
Vienu atveju, mes vietoje vieno simbolio turėsim naudoti du (š - sh) – reiškia pats rašymas pailgėja ir laiko prasme ir vietos. Tai joks judėjimas tobulumo link, sakyčiau, žingsnis atgal.
Antru atveju mes nežinome kokį garsą užrašome (kai s ir š užrašoma s). Kartais tokiais atvejais prasmė pametama. Kalbininkai tikriausiai gali pateikti begalę pavyzdžių. Kaip antai: „atnesk sakes“ – kas čia parašyta? Atnešk šakes ar atnešk sakės?
Besimokantys nežinos kaip ištarti žodžius. Man mįslė, kaip anglakalbiai žino, kaip išreikšti garsą k - kada rašyti c, o kada k raide. Toks įspūdis, kad reikia vos ne visus žodžius atsiminti. Kažkur skaičiau, kad kažkoks amerikiečių prezidentas (vienas iš pirmųjų) po dokumentais parašydavo trumpinį OK, trumpindamas žodžius all clear. Jis rašė, kaip girdi, - trumpino oll klear. Taigi raidės š, č, ė, ž reikalingos ir neveltui jas Jablonskis įtraukė į dabartinį raidyną.
Sekančios ginčytinos raidės tai į ir ų. Niekaip nesuprantu, kam jų reikia, juk tuos garsus išreiškia y ir ū raidės. Tai tik daro raštą sudėtingesniu: taisyklės, išimtys. Šalin jas, užteks ir y su ū!
Dar yra raidės tai ą, ę. Pridėję ranką prie širdies pasakykite, ar žinote visada, kada jas naudoti? Nors šios raidės ir išreiškia balsių ilgumą, bet nelogiškumų yra: daug įsimintinų atvejų, taisyklių ir pan., kartais nors balsis tariamas ilgai, bet ilgumas specialia raide nepažymimas (Labas – a tariama ilgai, bet nepažymima). Atrodo, ir skirtingose tarmėse kai kurie žodžiai skirtingai. Vienur tariama ilgai, kitur ne. Nors dėl šių raidžių reikalingumo atvejis ginčytinas, bet, mano nuomone, bus daugiau pliusų atsisakius jų.
Aptarus specialias lietuviškas raides, pereikime prie kituose lotyniškuose alfabetuose esančias q, w, x. Lengviausia pradėti nuo x. Ji gali žymėti raidžių junginį ks. Vien tik pliusai: įprasta, vienu klavišo paspaudimu parašome du garsus, einančius šalia – rašyba greitėja, raštas trumpėja.
Kita raidė – q. Čia kiek sudėtingiau. Ką išreikšti ku ar kv? Manau, reikia tiesiog apsispręsti ir bus gerai (geriau ne šiaip sugalvoti, bet statistiškai įvertinti, kas dažniau pasikartoja kartu kv ar ku). Tarp kitko, lietuvių abėcėlėje yra panašus atvejis, tai c (pabandykite kartu ištarti ts).
Su w raide - vienas nesusipratimas. Jei ji išreikš v garsą, tai iš kur žinosime, kada rašyti w, o kada v – bus tik sudėtingiau. Čia užtenka v. Tarp kitko, lotynų kalboje nebuvo w raidės, ji atsirado vėliau: romėnai v raide išreikšdavo ir v ir u garsus, ilgainiui tai sukėlė nepatogumų (tikriausiai ypač ne romėnams, perėmusiems lotynų raides), ir jie norėdami pažymėti, kad v raidė reiškia v garsą, pradėjo rašyti dvi v raides kartu: vv, kas ilgainiui pavirto w raide. Taigi w kaip v nereikalinga, nebent sugalvotume, kad ji vietoje va, vu ar kažko panašaus.
Taigi tokie mano pamąstymai, o ką jūs galvojate apie tai?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!