Kaniušonio gyvenimas tarsi susideda iš atsitiktinumų, neplanuotų ir nestrateguotų dalykų. Tapti aktoriumi jis niekada nesiekė. Norėjo būti rašytojas, poetas. Bet neįstojo į lietuvių kalbą ir literatūrą.
Į aktoriaus meistriškumo egzaminą pateko lydėdamas draugą – paprašytas komisijos paskaitė savo kūrybos eilėraščių ir buvo priimtas. Tačiau po dviejų kursų jaunystės pagundų ir ieškojimų trauka buvo stipresnė nei noras mokytis.Mokslai truko apie 12 metų.
Netyčia jis išvyko į Švediją, kur ėmėsi verslo ir pragyveno 12 metų. Grįžęs į Lietuvą jis įsidarbino Kauno, paskui – Panevėžio teatre „Menas“, netrukus tapo jo meno vadovu.
Aktorius ir režisierius neslepia, kad ne kartą teko ropštis iš priklausomybių duobių, o bandant apvalyti kūną bei sielą – badauti ir medituoti. Daugiau nei 40 metų šalia jo - žmona Asta.
Be Sidabrinės gervės, pelnytos už geriausią vaidmenį Igno Jonyno dramoje, turi iš Portugalijos parsivežtą Sidabrinį delfiną, geriausiu aktoriumi buvau išrinktas lietuviškuose apdovanojimuose „Kinfo“.
Dabar visiems stogus rauna Kaniušonio vaidmuo režisieriaus Emilio Vėlyvio kriminaliniame trileryje „Piktųjų karta”.