Jį lietuviams neseniai pristatė „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. Savo komentare jis teigia, kad 200 eurų per mėnesį kiekvienam Lietuvos piliečiui yra nesunkiai pasiekiama kartelė.
„Visai socialinei apsaugai Lietuva šiemet skirs 4,6 mlrd. eurų. Tai yra apie 132 eurai per mėnesį kiekvienam Lietuvos gyventojui – nuo kūdikių iki senjorų. Be to valstybė sutaupytų nemažai išlaidų atsisakydama didelio biurokratinio aparato, skirto įvairiausių socialinių išmokų ir pašalpų nustatymui ir paskirstymui“, – rašė jis ir pridūrė, kad dar šiek tiek apkarpius viešąjį sektorių ar atsisakius kai kurių mokestinių lengvatų ir kompensacijų, būtų galima pereiti prie „bazinių pajamų“ modelio.
Beprasmiai darbai
Vienas iš patraukliausių šio modelio privalumų, kaip teigia jo šalininkai, yra tai, kad garantuotas pajamas gaunantys gyventojai galėtų atsisakyti darbų, kuriuose dirba vien tik dėl to, kad už tai gauna atlyginimą.
„Ar kada nors buvo apėmęs jausmas, kad jūsų darbas išgalvotas? Kad pasaulis tebesisuktų net jei neužsiimtumėte tuo, ką veikiate nuo 9 val. iki 17 val.?“ – žurnale „Strike!“ klausia antropologas Davidas Graeberis.
Jei atsakėte „taip“, tada D. Graeberio manymu, dirbate „beprasmiame darbe“. Jis teigia, kad vietoje to, kad darbuotojus išlaisvintų nuo ilgų valandų darbe, tobulėjančios technologijos sukūrė naujų industrijų, kurios iš esmės net nėra reikalingos.
„Finansinės paslaugos, telemarketingas, korporatyvinė teisė, akademinė ir sveikatos administracija, žmogiškieji ištekliai, viešieji ryšiai“, – vardija D. Graeberis.
Be to, jis pastebi, kad yra dar galybė darbų, kurie šias industrijas aptarnauja, teikia administracinę, techninę ar saugumo pagalbą.
„Ar visa galybė tokių profesijų kaip šunų maudytojai bei visą parą picas pristatantys išvežiotojai, kurių reikia vien dėl to, kad visi kiti tiek daug laiko skiria darbui, kad jo nebeturi niekam kitam“, – sako jis.
D. Graeberis argumentuoja, kad jeigu būtų sutarta dėl tam tikros kas mėnesį kiekvienam išmokamos sumos, pavyzdžiui, 200 eurų, darbuotojai pasirinktų dirbti trumpiau, užsiimti tuo, kas jiems tikrai patinka ir būtų kur kas laimingesni.
Tiesa, jis pastebi, kad tai nėra vien ekonominis, bet ir politinis klausimas.
„Valdančiųjų klasė supranta, jog laiminga, produktyvi ir laiko turinti visuomenė yra labai pavojinga. O jausmas, kad darbas pats savaime yra vertybė ir kiekvienas, kuris nesutinka didžiosios dalies valandų (kai nemiega) skirti darbui yra nieko vertas, jiems yra be galo patogus“, – tvirtina anarchistinių pažiūrų rašytojas.
Patrauklus ir libertarams
Kaip leidinyje „FiveThirtyEight“ teigia žurnalistas Andrew Flowersas, „bazinių pajamų“ modelyje patrauklių savybių įžvelgti gali ne tik utopiškai nusiteikę anarchistai, bet ir kitų pažiūrų asmenys.
„Palaikytojų yra visame ideologiniame spektre. Tarp jų – ir į našumą susitelkę libertarai, nes jiems patinka biurokratijos ir gerovės valstybės panaikinimas. Prie jų prisijungia ir mąstytojai iš Silicio slėnio, nes tikisi, kad užtikrintos pajamos suveiktų kaip pagalvė tuomet kai robotai perims dabar žmonių atliekamus darbus“, – rašo jis.
„Bazinių pajamų“ modelis tiek pat paprastas, kaip ir radikalus. Pagal jį visi visuomenės nariai būtų lygūs ir gautų tą pačią periodinę išmoką be jokių papildomų sąlygų ar klausimų.
„Toks susitarimas nutiestų kelią į naują būdą gyventi: jei žmonėms nebereikėtų jaudintis kaip sudurti galą su galu, jie galėtų siekti tokio gyvenimo, kokio iš tiesų nori“, – teigia A. Flowersas.
Žinoma, šis modelis turi ir daugybę grėsmių, pradedant galimu visai nedirbančių asmenų skaičiaus išaugimu, baigiant tuo, kad kai kuriems asmenims, pavyzdžiui, pensininkams, kurie nebegali papildomai užsidirbti patys, tų 200 eurų tikrai neužteks patogiam gyvenimui.
Reikia eksperimento
„Bazinių pajamų“ modelis kol kas dar nėra tinkamai išbandytas. Tačiau apie galimybes jį pritaikyti jau kalba suomiai, olandai, kanadiečiai, prancūzai ir kiti.
Šių metų birželio 5 dieną Šveicarijoje bus surengtas referendumas, kuriame piliečiai spręs, ar pritarti tam, kad kiekvienam gyventojui būtų mokoma po beveik 2,3 tūkst. eurų per mėnesį.
Ekonominio neapibrėžtumo tokiame sprendime būtų be galo daug. Neįsivaizduojamai daug jo įgyvendinimui reikėtų ir politinės valios.
Tačiau bent jau apklausos rodo, kad gyventojai šį modelį palaiko. Balandį vokiečių bendrovės „Dalia Research“ atlikta pirmoji visos Europos Sąjungos masto apklausa parodė, kad 64 proc. europiečių tam pritaria.
24 proc. pasisakė prieš, o 12 proc. susilaikė. Daugiausiai palaikytojų buvo Ispanijoje (71 proc.) ir Italijoje (69 proc.).
Tačiau šiems žmonėms reikėtų atsižvelgti į Andrew Hoodo iš Didžiosios Britanijos Fiskalinių studijų instituto žodžius: „Lyginant su dabar galiojančiomis socialinėmis garantijomis, „bazinių pajamų“ modelis būtų arba kur kas mažiau dosnus, arba kur kas labiau brangus“.
