Šis verslininkas Švedijoje yra žinomas dėl vienos garsiausių šalies interneto rinkos konsultacijų bendrovės „Icon Medialab“, kainų palyginimo „LetsBuyIt“ ir verslo inkubatorių „MyCube“ ir „IQUBE“ bendraįkūrėjas.
- Kaip jums kyla idėjos verslui?
- Esu dislektikas, taigi, nemėgstu skaityti - galvoju ne žodžiais, o vaizdais. Sakoma, kad vienas vaizdas vertas tūkstančio žodžių, o aš turiu tūkstantį vaizdų, vadinasi, kitam reikia milijono žodžių, kad palaikytų mano tempą. Galvodamas vaizdais galvoje beveik sukuriu filmą, analizuojantį mano ateities perspektyvas. Kuo intensyviau galvojate apie ateitį, galimą plėtrą ir problemas, tuo daugiau idėjų jums kils. Problemos yra kūrybos šaltinis, nes verslai kyla iš pasiūlytų problemų sprendimo.
- Skirti dėmesį vienai sričiai yra sudėtinga, kaip vertinate patarimus mokytis universalumo?
- Visada yra naudinga išmanyti kuo daugiau ir man labai patiko vieno Švedijos vadovo pasakyta mintis, jog kiekvienas kvailys gali visko išmokti per 3 mėnesius. Manau, tai reiškia, kad po 3 mėnesių negalėčiau tapti tokiu geru vadovu kaip jis, bet po šio laikotarpio vadovais niekada nedirbusių žmonių akyse aš jau būčiau matomas kaip specialistas.
Man svarbu sukoncentruoti dėmesį į tai, kas man gerai sekasi. Be to, paprastai, aš nemėgstu daryti to, kas nesiseka. Dėl to tikiu komandiniu darbu, nes ir futbole reikia vartininkų, puolėjų ir gynėjų.
- Tačiau kaip savo dėmesį skirti vienai sričiai, jei kartu reikėtų išmanyti ir kuo daugiau?
- Jei būtų paprasta į šį klausimą atsakyti, būtų paprasta tapti sėkmingu. Mano didžiausia problema yra negebėjimas susikoncentruoti į vieną idėją, kai aš to noriu - kur kas geriau man sekasi kurti bendrą viziją, parduoti ir kurti žmonių tinklus. Kartais man pasiseka ir pavyksta suburti gerą komandą – tuomet verslas puikiai vyksta, kai nepasiseka – verslai žlunga.
- Ką jūs manote apie patarimus keisti darbą kas 3-5 metus?
- Darbus reikia keisti kuo dažniau ir ne tik jūsų veiklos srityje. Jeigu dirbote komunikacijos srityje, tapkite gaisrininku, nes kuo daugiau sričių sumaišote, tuo daugiau kūrybinių impulsų gausite ir matymo spektras bus platesnis. Gyvenimas yra per trumpas, jį praleisti dirbant vienoje srityje.
- Tačiau dirbant vienoje srityje galima tapti tos srities specialistu, ar nesutinkate?
- Daug keliaujate, dirbate su jaunų verslų kūrėjais, ar pastebėjote kaip skiriasi skirtingų šalių verslininkų idėjos?
- Esu pastebėjęs milžiniškų skirtumų, nes keletą dešimtmečių gyvenau užsienyje. Esu gyvenęs Sankt Peterburge, kuris, kaip ir Baltijos šalys, manau, kenčia nuo tos pačios komunistinės eros padarinių, pavyzdžiui, socialistinės depresijos. Tai riboja kūrybiškumą.
Švedijoje pastarąjį šimtmetį buvome linkę domėtis elektroniniais prietaisais, o žmonės buvo linkę į inžineriją - tam įtakos turėjo „Ericsson“ bendrovė. Dėl mūsų šalyje susiklosčiusios kultūros, žmonės inžinerijai ėmė taikyti humanitarinį požiūrį, tad dabar galėčiau pasakyti, kad Švedija yra kūrybingiausia pasaulio valstybė. Kuo daugiau keliauju, kuo ilgiau gyvenu užsienyje, tuo labiau esu susižavėjęs kaip Švedija, turėdama baisias ir verslui nedraugiškas struktūras, gali būti tokia sėkminga šioje srityje.
Žinoma, yra ir tokios šalys kaip Singapūras, jį galima pavadinti rojumi, tačiau žmonės ten nėra kūrybiški, priežastis: Vyriausybė rojų verslui sugebėjo sukurti priimdama greitus ir greižtus sprendimus be didesnio žmonių įsikišimo ir tai tarsi atėmė žmonių sprendimo priėmimo laisvę: iš politinės pusės tai yra puiku, tačiau ir verslinės – siaubinga.
Kitos šalys, kurios yra neįtikėtinai kūrybiškos, kažkodėl neturi įgūdžių ką nors padaryti su savo kūrybiškumu.
- Jūs paminėjote socialistinę depresiją, nuo kurios kenčia ir Baltijos šalių regionas, gal galite paaiškinti, ką turite omenyje?
- Paaiškinsiu pavyzdžiu: manau, kad vienas didžiausių Švedijos privalumų yra tai, kad gyventojai keliavo kur kas daugiau nei kitų šalių žmonės. Kuo daugiau keliauji, kuo daugiau įtakų patiri, tuo kūrybiškesnis tampi. Sovietų sąjungoje gyvenę žmonės negalėdavo laisvai keliauti arba vykdavo į socialistinio bloko šalis, jų patirtys buvo ribojamos. Greičiausiai, prireiks dar vienos kartos, kad būtų pasivytas geriausiai išsivysčiusių šalių lygis.
Žinoma, puiku, kad Lietuvos gyventojai kalba angliškai kur kas geriau nei prancūzai ar ispanai, be to, Baltijos šalys juda pirmyn ir dėl kitų privalumų, kurių vienas – pigi darbo jėga. Manau, to nereikia gėdytis, bet galima didžiuotis. Politiškai, jūs esate protingesni už mus, nes turite mažesnius mokesčius, o tai reiškia lankstumą, jūsų valstybės aparatas - mažesnis.
Svarbu ir tai, kad jūs turite daug sunkiai dirbančių žmonių, kurie dar prisimena sunkiuosius krizės 2008-2009 m. laikus – čia buvo tikras pragaras. Pastaroji ekonominė krizė Baltijos šalyse yra kur kas sudėtingesnė nei tai, ką mes patyrėme Švedijoje per pastarąjį šimtmetį, o tai reiškia, kad jūs puikiai prisimenate, ką reiškia pasiraitoti rankoves ir sunkiai dirbti.
- Kaip, jūsų manymu, būtų galima įveikti minėtą socialinę depresiją?
- Koks jūsų požiūri į emigraciją?
- Ir emigracija, ir imigracija yra fantastiškai gerai. Žmonės, kurie išvyksta gauna naujų patirčių, žinių, kuria naujas pažintis ir gali stiprinti Lietuvos įvaizdį – jie gali pardavinėti artimųjų ir draugų prekes. Imigracija yra tokia pat svarbi. Somalyje yra ne vienas milijonas potencialių lietuviškų gaminių pirkėjų, kaip ir Sirijoje, Irane, Irake. Kitų tautų, religijų, kalbų supratimas atveria naujų galimybių. Negaliu suprasti rasistų ir man gėda dėl žmonių, kurie balsuoja už nacionalistus visoje Europoje: jie yra arogantiški, neišsilavinę ir išsigandę žmonės. Išsigandusius kaltinti sunku, nes jiems niekas nepasakė, kad jie gali daug ko pasiekti savarankiškai, tad mano, kad valstybė turi už juos viską padaryti – tokia baimė turi socialistinių bruožų.
Reikia suprasti, kad žmonės, kurie palieka savo šalį dėl komunizmo, religinių pažiūrų, civilinių karų ar norėdami apsaugoti savo vaikus, turi būti priimami, nes jie sustiprins verslo aplinką, atneš naujų žinių ir patirčių.
- Tačiau ką daryti valstybei, kuri praranda mokesčių mokėtojus ir atitinkamai trūksta pinigų pensijoms, socialinėms išmokoms?
Reikia skatinti verslumą, turėti lanksčią aplinką darbo vietoms kurti, kad žmonės nebijotų prarasti savo darbo ir imtis verslo. Esant tokiai situacijai kiekvienam išvažiuojančiam tektų du atvažiuojantys.
- Ką jūs patartumėte žmonėms, kurie visgi bijo prarasti darbą?
- Visada reikia turėti šiek tiek santaupų, 2-3 mėnesio pajamas, neišleisti daugiau, nei pakanka kukliam pragyvenimui ir priimti permainas, nes permainos yra gerai. O bijoti visuomet yra blogai. Aš esu fanatiškas slidininkas: kai tik pagalvoju apie baimę, krentu. Kai nebijau, niekada nekrentu. Baimė riboja gebėjimus būti kūrybiškais, dinamiškais, lanksčiais, ji riboja jūsų gyvenimą. Manau, tai ir buvo komunizmo idėja: įbauginti žmones, kad jie vengtų bendrauti, siūlyti naujas idėjas, išbandyti ką nors naujo. Neseniai skaičiau, jog pavojus yra tikras dalykas, tačiau baimė – pasirinkimas. Kai patenkate į tamsų kambarį, už jūsų yra tamsu, tačiau ten nėra ko bijoti. Baimės potyris yra pasirinkimas.
- Ačiū jums už pokalbį
