Vadybos ir ekonomikos universiteto ISM vadovų magistrantūroje dėstantis lektorius į Lietuvą atvyksta nebe pirmą kartą ir skaičiuoja, jog jau yra bendravęs su 3 tūkst. šalies vadovų ir aukšto lygio vadybininkų.
- Ar galite palyginti pirmąsias savo darbo Lietuvoje patirtis su dabartinėmis?
- Pirmieji mano seminarai Lietuvoje vyko prieš daugiau nei 10 metų: tuomet mokiau studijuojančius vadovus. Dalis žmonių buvo labai skeptiškais, nes jiems nebuvo aišku, kam reikalinga žinoti apie komandos plėtojimą, emocinį intelektą, lyderystę. Tik tuomet, kai žmonės suprato, jog žinias galės pritaikyti ne tik darbe, bet ir kasdieniniame gyvenime, jiems tapo įdomu, kaip valdyti stresą, padidinti savivertę, priimti pokyčius, išgyventi konfliktus, bendrauti su sudėtingo charakterio kolegomis, išmokti pasitikėti, išgryninti savo vertybes. Visi šie dalykai mums rūpi.
- Kokius pokyčius pastebėjote per pastaruosius dešimt metų Lietuvoje?
- Žmonės labiau vertina mano perduodamas žinias, kuriomis vadovaujantis galima gyventi laimingesnį gyvenimą. Pastebėjau ir tai, jog per dešimtmetį pasikeitė ir vadovų, lankančių mano paskaitas, mentalitetas - jis nebėra taip glaudžiai susijęs su posovietine mąstysena, daugėja optimizmo, didėja požiūrių įvairovė. Visgi, šalis dar turi daug problemų: didelė dalis klientų į mane kreipiasi dėl patiriamo streso, persidirbimo, prasto darbo ir asmeninio gyvenimo balanso, jų vadovas gyvenimą verčia pragarišku, darbuotojai nesijaučia gerbiami ir laimingi darbe. Nors situacija per dešimtmetį pagerėjo, dirbti dar yra kur.
- Jūs gyvenate Jungtinėje Karalystėje, turbūt ten žmonės patiria daugiau streso?
- Nesutikčiau. Mes turime kitų problemų, o stresas nėra toks intensyvus darbe, kaip čia, Lietuvoje. Tai rodo ir statistika, nes dauguma Lietuvos vyrų miršta nuo streso sukeliamų negalavimų: širdies ir kraujagyslių ligų, širdies smūgių, insultų, savižudybių. Dirbu ir kitose šalyse ir galiu konstatuoti, kad čia situacija yra kur kas blogesnė nei Skandinavijoje, Jungtinėje Karalystėje, kur skiriamas dėmesys gyvenimui ir darbui suderinti.
Dažnai į mane kreipiasi žmonės, prašydami pagalbos, kaip susitvarkyti su patiriamu spaudimu, nuolatiniu vadovų reikalavimu darbus baigti vakar, o ne rytoj, nors keliami veiklos rodikliai – nerealistiniai. Galima pagirti, kad Lietuvoje darbo etika yra labai aukštame lygyje, žmonės - darbštūs, tačiau būtina suprati ilgalaikę darbo ir asmeninio gyvenimo suderinamumo naudą. Trumparegiška yra reikalauti rezultatų su požiūriu „jų reikėjo vakar“. Jei taip bus elgiamasi kiekvieną dieną, žmonės taps nelaimingais, demotyvuotais, susirgs.
- Kokį patarimą dažniausiai duodate savo klientams, studentams Lietuvoje?
- Pirmiausia, aš padedu žmogui suprasti, kokios yra jo vertybės, kas gyvenime jam yra svarbiausia. Galbūt jų darbo etika yra labai aukštame lygyje, tad jie nepatiria streso daug dirbdami, kol turi darbą su tikslu. Padedu žmonėms nustatyti, kada jie išgyvena stresą ir kaip jiems elgtis tokiu atveju, įvertinti galimus elgesio modelius.
- Minėjote, kad Jungtinėje Karalystėje žmonės taip pat išgyvena dėl problemų, galbūt jos susijusios su darbu?
Lietuvoje pažįstu ne vieną žmogų, kuris nekenčia savo darbo, negali pakęsti savo vadovo elgesio, tačiau dėl to, kad šalyje nėra jokio apsaugos tinklo, bijo darbą mesti, nes negalės savęs išlaikyti ir nėra garantijos, kad susiras naują. Manau, tokia situacija skatina ir kai kurių vadovų piktnaudžiavimą: jie žino, kad pavaldiniai bijo prarasti darbą, todėl juos dar stipriau spaudžia, jų negerbia, o žmonės užsibūna įmonėse, kur su jais elgiamasi nesąžiningai.
- Ar esate pastebėjęs skirtumų tarp lietuviško ir tarptautinio kapitalo bendrovių?
- Dauguma bendrovių, su kuriomis aš dirbu Lietuvoje, yra tarptautinės įmonės. Lietuviško kapitalo bendrovių matau kur kas mažiau, tačiau, kai dirbu su jomis, ryškiau pasimato vieno žmogaus, o ne komandinis valdymo stilius. Žinoma, tai yra efektyvu krizės metu, kai reikia staigiai priimti sprendimus, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje organizacijoje neauginami lyderiai ir laimingi, lojalūs darbuotojai. Kai tik žmonės gauna galimybę palikti bendrovę, jie taip ir padaro, o bei apie buvusią darbovietę atsiliepia blogai.
Be to, Lietuvoje, priešingai nei Jungtinėje Karalystėje ar Skandinavijoje, dar nesu dirbęs su bendrove, kuri turėtų įmonėje psichologą, geriausiu atveju jose yra personalo vadovas. Tačiau visas verslas yra pagrįstas žmonių santykiais, tad turėti komandoje psichologą, žmogiškųjų ryšių specialistą, yra labai naudinga. Pavyzdžiui, dažna bendrovių daroma klaida yra paaukštinti į pareigas asmenį, kuris puikiai išmano savo sritį, tarkime, informacines technologijas. Tačiau norint būti vadovu, reikia ne mokėti gerai darbą dirbti, bet ir sutarti su žmonėmis, juos motyvuoti, mokyti, deleguoti darbus, nes žmonės turi pasiekti rezultatų, o ne vadovas dirbti už juos.
- Dirbate ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, Danijoje, ar galėtumėte palyginti darbo patirtis?
- Skandinavijoje ar Jungtinėje Karalystėje tenka susidurti su situacija, kai žmonės mokymus ta pačia tema eina klausyti nebe pirmą kartą – mokymams skiriama daugiau pinigų, numatyti didesni biudžetai ir t.t. Kai kurie žmonės tampa arogantiškais, nes su dalyku yra susipažinę, tačiau tai nereiškia, jog jie įgytas žinias moka taikyti. O Lietuvoje su tokia situacija susidurti tenka retai, žmonės nori žinių, užduoda gerus klausimus, užsirašinėja. Manau, kad tai yra tikrai sveikas bruožas, esate smalsūs.
Esu pastebėjęs ir daugiau skirtumų, pavyzdžiui, Skandinavijoje susitikimas 15 val. ir reiškia 15 val., Jungtinėje Karalystėje tai gali būti 15.10, o Lietuvoje – bet kada. Be to, čia mokymai vyksta pakankamai chaotiškai. Kitose mano darbo šalyse suprantama, jog einant į mokymus telefonai yra išjungiami ir el. laiškai neskaitomi, Lietuvoje per mokymus ne tik skaitomi el. laiškai, bet ir atsiliepiama į skambučius. Manau, taip imituojamas žmogaus efektyvumas, nes dėmesio nepavyksta sukaupti nei darbui, nei mokymuisi. Efektyviau yra dėmesį koncentruoti į vieną vietą.
- Kokį įspūdį esate susidaręs apie Lietuvą?
- Lietuvoje žmonės mažiau šypsosi, juokiasi, didelė dalis jų atrodo nelaimingais. Manau, kad tam įtakos turi patiriamo streso lygiai, įvairios baimės ir sudėtingas šalies išgyvenamas pereinamasis laikotarpis, kai nėra ekonominio saugumo ir stabilumo, kai yra daug blogų scenarijų. Jungtinėje Karalystėje blogiausiu scenarijumi yra neturėti darbo, bet žmogus vis tiek turės pinigų ir galės išlaikyti namus bei automobilį.
Taip pat galvoju, jog Lietuvoje žmonės dar yra neišmokę tiesiog būti, o ne tik daryti. Jie visą laiką užsiėmę, tačiau dėl to laimingesniais netaps, reikia išmokti atsiriboti nuo darbo ir išmokti atsipalaiduoti, galbūt užsiimti joga, dažniau eiti pasivaikščioti be tikslo. Lietuvoje statistiškai darbo valandos yra ilgesnės nei Skandinavijoje ar Jungtinėje Karalystėje, o kuo jos ilgesnės, tuo mažiau laiko lieka vadinamosioms laiko švaistymo veikloms, kurios iš tiesų mums suteikia daug jėgų ir motyvacijos.
- Ačiū jums už pokalbį.
