„Aš visiškai pritariu idėjai, kad tik per investicijas žmonės geriau gyvena: iš esmės apie tai ir yra Roberto Mertono Solowo modelis (pelniusio Nobelio premiją už ekonominio augimo modelį – DELFI) - kuo šalyje sukurta daugiau investicijų, tuo iš esmės žmonės gyvena geriau“, - sakė Ž. Šilėnas, pridūręs, kad taip pat pritaria nuomonei, kad kartais Lietuva investuoja ne ten kur reikia.
Norėdamas iliustruoti, jis papasakojo istoriją.
„Iki Antrojo pasaulinio karo daugybė tautelių Ramiajame vandenyne gyveno iš esmės akmens amžiaus sąlygomis, jie nebuvo matę technologijų, konservuoto maisto, šokolado, „Coca-Colos“, lėktuvų ar laivų. Kai Antrojo pasaulinio karo veiksmai persikėlė į Ramųjį vandenyną, staiga tas saleles užplūdo amerikiečiai ir sąjungininkai su lėktuvais, laivais, konservais ir kitu maistu, metaliniais kirviais ir panašiai. Žmonės nesuprato, iš kur atsirado tos gerybės ir nusprendė, kad jas atsiuntė protėvių vėlės“, - kalbėjo Ž. Šilėnas.
Jis pasakojo, kad karui pasibaigus, Ramiojo vandenyno saleles sąjungininkai paliko.
Pasak jo, tai yra priežasčių ir pasekmių nesuvokimo rezultatas.
„Yra naudingos tokios investicijos, kurios didina produktyvumą ar mūsų pagaminamų gėrybių kiekį. Graži miestelio aikštė yra labai puiku, bet tai yra tiesiog graži miestelio aikštė“, - sakė Ž. Šilėnas.
Jis kalbėjo ir apie tai, kad reikia nustoti gilintis, kokios yra skurdo priežastys, o imti aiškintis, kokios yra turto priežastys.
„Skurdas yra natūrali žmogaus būsena, turtas yra tai, ką mes sukuriame, tai yra žmogaus kūrybingumo išraiška, - dėstė jis. - Nežinau, galbūt vietoje Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos reikia Turtingumo ministerijos.“
Apie tai ji kalbėjo per Lietuvos laisvosios rinkos konferenciją „Taupymas be reformų – ekonomikos be augimo“.