Pajamų nelygybė dusina pagrindinį ekonomikos variklį

 (329)
Kol vienų gyventojų pajamos auga ir jie gali sau leisti vis daugiau, kitiems naujos kainos tampa neįkandamos ir jie priversti mažinti savo vartojimą.
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

„Žinome, kad vartojimas augina ekonomiką ir bent jau šiandien Lietuvoje būtent jis yra didžiausias ekonomikos variklis. Bet per didelė nelygybė gali neigiamai pasireikšti vartojimui. Jeigu didelė dalis žmonių negali sau leisti įsigyti jiems reikalingų prekių ar paslaugų, arba jiems tai tampa per brangu, automatiškai jiems belieka mažinti savo vartojimą“, – DELFI sakė Europos Komisijos (EK) atstovybės Lietuvoje Ekonomikos valdysenos pareigūnas Marius Vaščega.

Jis taip pat aptarė niūrią komisijos ataskaitą apie Lietuvą, kurioje siūloma padidinti kai kuriuos mokesčius. Vis dėlto pašnekovas tvirtino, kad yra optimistas ir pasidalijo mintimis, kaip šalies gyventojai gali prisidėti prie gerovės savo aplinkoje.

Pajamų nelygybė dusina pagrindinį ekonomikos variklį
© DELFI / Andrius Ufartas

– Ekonomistas Raimondas Kuodis sako, kad Lietuvoje socialinio kapitalo būklė yra katastrofiška. Tiek jis, tiek ir sociologas Boguslavas Gruževskis teigia, kad iki šiol Lietuvoje vykdyta socialinė politika nebuvo veiksminga. Ar pritariate šioms mintims?

– Ne tiek vertinčiau prieš tai buvusią socialinę politiką. Iš EK pusės matome ne tik socialinę politiką, žiūrime ganėtinai plačiai – į visą ekonominę politiką. Pereidami per įvairius ekonominius sektorius, matome, kur stipresnė, kur silpnesnė vieta. Iš tikrųjų matome, kad nepaisant to, jog makroekonominiai rodikliai yra pakankamai neblogi, jau ne vienerius metus pastebimas augimas, kuris tęsiasi, bet socialiniais rodikliais nežibame.

Čia yra dvi sudedamosios dalys, kurias matome. Viena yra skurdo ir socialinės atskirties rizika – kiek žmonių yra toje dalyje. Antra yra nelygybės lygmuo. Susiejant šiuos du dalykus (ekonomine politiką ir socialine politiką), matosi, kad tie makroekonominiai rodikliai pasijunta toli gražu ne visiems Lietuvos žmonėms.

– Tačiau anksčiau buvusi socialinė politika ir lėmė tai, kur mes esame dabar. Tai gal vis dėlto reikėtų šiek tiek atsigręžti ir pažiūrėti kaip kas buvo daroma?

– Aš gal labiau pažiūrėčiau, kur mes esame dabar ir ką galėtume nuveikti, kad to neatsitiktų. Ėjimas atgal ir bandymas ieškoti kur ir kokie veiksmai – man to nesinorėtų, iš tikrųjų.

– Užsiminėte, kad ne visi pajunta ekonomikos augimą. Viešojoje erdvėje galima rasti nuomonių, kad „nežinau, kam čia tos algos auga, bet man tai ne“ arba „ekonomika nuolat auga, bet aš to nejaučiu“. Ką tokiems žmonėms atsakytumėte?

– Čia net nereikia kažkokių ekonominių rodiklių traukti, tie žmonės tą jaučia prie savęs. Turbūt visi mes norime ir tikimės, kad šie dalykai bus sprendžiami bent jau ateityje. Su EK ataskaita dar neturėjome progos išsamiai įvertinti, pavyzdžiui, minimalaus mėnesinio atlyginimo pakėlimo, kuris, mūsų galva, yra ganėtinai nebloga priemonė, kuri turėtų padėti pajusti pagerėjimą.

Klausimas, ar vien tik šia priemone galima padėti žmonėms, kad visi jie pajustų ekonomikos augimą. Jeigu žiūrime į atlyginimų augimą, kurio viduriukas 2016 metais buvo beveik 8 proc., galime pamatyti, kad tam tikrose sektoriuose jis buvo gerokai didesnis, nei kituose. Pavyzdžiui, informacinių technologijų ir ryšių paslaugos, kurios sudaro tik 2 proc. visų dirbančiųjų, bet ten atlyginimų vidurkis jau šiandien yra bent dvigubai didesnis nei visos šalies. Tai yra gerai, bet suvokime, kad yra tik 2 proc. visų Lietuvos dirbančiųjų.

– Jeigu kalbėtume tik apie Vilnių: yra paslaugų centrai, kuriuose dirba jauni paklausių specialybių žmonės ir gauna gerus atlyginimus. Jie turi daugiau pajamų ir dėl to jų perkamoji galia auga, o ji kelia kainas. Tačiau Vilniuje dar yra visa kita likusi gyventojų dalis, kurie neturi tiek pinigų ir negali mokėti pagal pakilusias kainas. Ar čia galima įžvelgti trintį tarp šių visuomenės grupių?

– Čia toks labiau filosofinis užgriebiamas aspektas. Kiek tos nelygybės yra ir koks jos poveikis? Aišku, kad reikia žiūrėti į ekonominį nelygybės poveikį, bet reikia matyti ir platesnį. Kai mes kalbame apie nelygybę, galima galvoti ir apie migracijos srautus, kurie iš Lietuvos yra neigiami.

Taip pat galime matyti, kad per daug nelygybės nėra gerai. Vienai gyventojų grupei keliant kainas, klausimas kaip visa tai atsiliepia bendram vartojimui. Žinome, kad vartojimas auginą ekonomiką ir bent jau šiandien Lietuvoje būtent vartojimas yra didžiausias ekonomikos variklis. Bet per didelė nelygybė gali neigiamai pasireikšti vartojimui.

Jeigu didelė dalis žmonių negali sau leisti įsigyti jiems reikalingų prekių ar paslaugų arba jiems tai tampa per brangu, automatiškai jiems belieka mažinti savo vartojimą.

– Turbūt tai žmonėms turi ir psichologinį poveikį. Jeigu jie mato, kad nebeuždirba tiek, kad patenkintų ankstesnį savo gyvenimo lygį, tai ir jų pačių savivertė krenta.

– Be jokios abejonės. Tačiau gali būti ir neigiamų ekonominių pasekmių dėl nelygybės ir apie tai ne visada pagalvojama. Galvoja, kad lai geriau auga ekonomika.

Kalbant apie vartojimą, mes norime, kad kuo didesnė visuomenės dalis dalyvautų tame procese. Esant didelei nelygybei, dalis visuomenės nebegali lygiaverčiai dalyvauti jame. Automatiškai bendro augimo lygmuo yra lėtesnis, nei galėtų būti.

Pajamų nelygybė dusina pagrindinį ekonomikos variklį
© DELFI / Andrius Ufartas

– Šiuo metu konstatuojama, kad tiek pajamų, tiek turto nelygybė Lietuvoje yra didžiulė. Ar įmanoma įvardyti, kokios priežastys tai lėmė?

– Nors Lietuvoje užimtumas yra pakankamai aukštame lygmenyje, vis tik galime pastebėti, kad yra didelis skirtumas tarp užimtumo žemos ir aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Tarp žemos kvalifikacijos darbuotojų užimtumas nėra toks aukštas. Tokiu būdu tie žmonės lieka užribyje, jiems sunkiau susirasti darbą, automatiškai jų pajamos yra žemos, nes socialinio saugumo tinklas neužtikrina aukšto pragyvenimo lygmens.

– Jeigu jiems sunku susirasti darbą, reiškia yra didelė žemos kvalifikacijos darbo jėgos pasiūla ir darbdaviai nejaučia spaudimo mokėti didesnius atlyginimus.

– Labai geras pastebėjimas. Tai ir antra tos nelygybės priežastis – nemažas darbo užmokesčio skirtumas.

Taip pat galime pažiūrėti kaip atrodo mokesčių sistema: EK ataskaitoje statistika šiek tiek vėluoja, bet pažiūrėjus kokie buvo mokesčiai prieš dvejus ar trejus metus, matome, kad mažai uždirbantiems mokestinė našta buvo didelė. Šiandien ji mažėja ir artėja prie Europos Sąjungos vidurkio.

Paskutinis svarbus aspektas – socialinės apsaugos sistema neužtikrina pakankamo pajamų lygio tam tikroms visuomenės grupėms. Skurdas ir socialinė atskirtis labiausiai paliečia pagyvenusius žmones, bedarbius. Be to, jis labiau paliečia moteris nei vyrus. Taip pat – neįgaliuosius, kas parodo, kad integracija į darbo rinką yra nepakankama.

– Neseniai paskelbtoje EK ataskaitoje apie Lietuvą rekomenduojama šalyje padidinti NT, aplinkosaugos mokesčius. Ar pritariate tam?

– Mokesčius reikia kiekvienai valstybei narei nuspręsti pačiai. Mes galime patarti, nukreipti ir parodyti, koks kelias geriausias, mūsų nuomone. Mes matome, kad aplinkosaugos mokesčiai Lietuvoje sudaro 1,7 proc. bendrojo vidaus produkto, kai ES vidurkis – 2,5 proc. Yra tam tikras potencialas.

Mes taip pat matome, kad nekilnojamojo turto mokesčio Lietuvoje surenkama 0,3 proc. BVP, visos ES vidurkis yra 1,6 proc. Automobilių mokesčio Lietuvoje nėra.

Galbūt pradžiai reiktų galvoti, kokio dydžio yra šešėlis, nes kai kalbame apie nelygybę, socialinę atskirtį, mums reikalingos tam tikros biudžeto lėšos. Kaip jas galime pasiekti? Pirmiausia, ieškodami efektyvumo su dabartiniais mokesčiais. Lietuvoje nesurenkama maždaug 36 proc. pridėtinės vertės mokesčio. Bendras šešėlinės ekonomikos lygis yra tarp 15 proc. ir 26 proc.

Antras kelias – spręsti neefektyviai leidžiamas lėšas. Pavyzdžiui, kokia yra ekonominė gyventojų mažėjimo pasekmė – viešoji infrastruktūra tampa per didelė.

Trečias kelias – peržiūrėti mokesčių „miksą“, bet koks jis tinkamiausias, tai yra politinis klausimas. Taip pat turime suvokti, kad Lietuvos biudžetas yra pakankamai mažas. Jeigu norime, kad valstybė galėtų vykdyti savo funkcijas, jai reikalingas biudžetas.

– Žiūrint į Lietuvos demografines tendencijas gali kilti mintis, kad ši šalis šviesios ateities neturi. Ką atsakytumėte tiems, kurie dėl to svarsto apie emigraciją?

– Yra visokiausių pavyzdžių, kai po ilgų emigracijos etapų visa tai apsiversdavo ir būdavo didžiuliai grįžimo srautai. Taip buvo Airijoje. Aš asmeniškai visada noriu būti optimistu ir tikėti, kad tie dalykai pasikeis.

– Kaip likti nusprendę žmonės gali prisidėti prie to, kad Lietuvoje gyventi būtų gera visiems, ne tik Vilniaus gyventojams, ne tik po tūkstantį eurų „į rankas“ gaunantiems, ne tik sveikatos (plačiąja prasme) problemų neturintiems?

– Man atrodo, kad daugeliu aspektų Lietuva keičiasi. Tiesiog mes labai savikritiškai vertiname tuos pasikeitimus. Jei pažiūrėtume, kokia Lietuva buvo, pavyzdžiui, 2004 metais ir kokia ji yra šiandien, pamatytume, kad joje yra daugiau teisingumo, dauguma galime sau leisti daugiau keliauti, pamatyti, ji tampa vis patrauklesne vieta gyventi. Gal tiesiog reikia gyventi ir daugiau pastebėti, ką pasiekėme. Tiesiog kiekvienam nuoširdžiai atlikti tą savo darbą.

Grįžtant prie ekonomikos, yra dalykų, kurių, galbūt, nepastebime. Pavyzdžiui, pagal darbo rinkos struktūrą artėjame prie ES vidurkio. Pavyzdžiui, pažiūrėkime į aukštos kvalifikacijos užimtumą – 2005 metais buvo 34 proc., 2015 metais – 42 proc. Tas judėjimas yra, per 10 metų 10 proc. Čia klausimas į ką koncentruosiesi. jei koncentruosiesi į teigiamus dalykus, gal tada viskas ne taip ir blogai.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Naujienos

Seime – nauja idėja dėl progresinių mokesčių

Grupė Seimo konservatorių siūlo nustatyti pajamų ribą, iki kurios būtų taikomas mažesnis, nei dabar gyventojų pajamų mokestis (GPM), o didesnes nei siūloma nustatyti pajamas gaunantys asmenys turėtų mokėti didesnius mokesčius.

Pasikeitus tvarkai, gyventojai renkasi kitus atsiskaitymo už komunalinius mokesčius būdus

Pasikeitus atsiskaitymo už komunalinius mokesčius tvarkai e. bankuose, gyventojai renkasi kitus atsiskaitymo už elektros energiją ir gamtines dujas būdus, rašoma pranešime spaudai.

„Biržos laikmatis“: OPEC pasiekė susitarimą, bet naftos kaina smigo žemyn

OPEC naftos gavybą ribos dar devynis mėnesius. Nepaisant vakar Vienoje pasiekto susitarimo, „Brent“ tipo naftos kaina nukrito 4,63 proc., iki 51,46 JAV dolerio už barelį.

Japonijos bazinė infliacija balandį – 0,3 proc.

Japonijos bazinė infliacija šių metų balandžio mėnesį augo 0,3 proc., praneša naujienų agentūra AP.

FED pareigūnas: JAV infliacijos trajektorija nuo 2012 m. kelia nerimą (1)

Dabartinis kainų lygis Jungtinėse Valstijose yra pastebimai žemesnis nei toks, kuris būtų buvęs, jei JAV federalinis atsargų bankas (FED) sugebėtų pasiekti 2 proc. metinės infliacijos tikslą. Tokia tendencija kelia nerimą, teigia Sent Luiso FED prezidentas Jamesas Bullardas.