Darbo grupė siūlo trumpinti darbo savaitę, jaunimą nuo emigracijos vilioti minimaliais atlyginimais, o „Sodros“ biudžetą gelbėti didinant pensinį amžių.
Prieš krizę kai kuriose Lietuvos bendrovėse dirbo kinų statybininkų. Likimo ironija: dabar Lietuvoje nedarbas, o Kinijoje pradeda trūkti darbuotojų. Štai šalies pietuose, didžiausioje pasaulyje gamybinėje zonoje, trūksta apie 2 mln. darbuotojų. Tiesa, vargu ar kuris lietuvis susiviliotų padirbėti Kinijoje. Patys kinai nusivylė atlyginimo dydžiu ir darbo sąlygomis, o lietuviui tikriausiai jos būtų nepakeliamos.
Mūsų tautiečiams labiau patinka dalyvauti Darbo biržos ir kitų valstybės paskirtų institucijų rengiamuose bedarbių kursuose. Šaltą žiemą sėdi šiltose patalpose, karpai ausimis klausydamas konsultantų, per pertraukas išgeri pasiūlytą puodelį kavos, gauni stipendiją ir taip tikiesi sulaukti pavasario.
Neskriaudžiami ir konsultantai. Jie irgi gauna garantuotas pajamas už teikiamas paslaugas, o patys už mokymo rezultatus garantijų neduoda.
Darbo vietoms kurti pinigų nelieka
Ignalinos meras Bronis Ropė be gailesčio vanoja Darbo biržą dėl kursų kokybės: „Rengiami mokymai dėl mokymų. Pinigai tokiems reikalams panaudojami neefektyviai, o smulkusis ir vidutinis verslas, kuriam labiausiai reikia paramos, negauna jokios naudos.“
Darbo biržų vadovams nepatinka B.Ropės pastabos ir patarimai. Jie atkerta, kad tai ne savivaldybių ir ne mero reikalas, ir jiems nėra ko čia kištis.
„Manau, darbo biržos turėtų ne tik registruoti bedarbius, ką dabar daro, bet ir privalėtų atlikti tyrimus: kiek iš tikrųjų reikia darbo vietų, kiek tuo pat metu žmonių eina antraeiles pareigas, kiek dirba net keliais etatais“, – aiškino Ignalinos meras.
Kita bėda, kad savivaldybės viešiesiems darbams finansuoti iš Vyriausybės negauna lėšų nuo gruodžio pradžios iki vasario pabaigos. Taigi bedarbiai galėtų padirbėti nors laikinai, tris mėnesius.
„Statomi didžiuliai darbo biržų pastatai (keliolika Palangos darbo biržos darbuotojų įsikūrė trijų keturių aukštų pastate), leidžiami ES milijonai, o darbo vietoms kurti pinigų nelieka. Apskritai, bendra nacionalinė socialinė politika nukreipta registruoti bedarbius, mokėti paramą, pašalpas, bet negalvojama apie galimybes žmonėms surasti darbo, juos įdarbinti“, – daro išvadą B.Ropė.
Šiuo požiūriu Vyriausybė galėtų pasimokyti iš Ignalinos savivaldybės.
„Mes sukūrėme tokią sistemą: įkūręs naują darbo vietą verslininkas gauna dovanų 1000 litų turto mokesčio. Kodėl tokios paramos negalėtų teikti valstybė?“ – klausia B.Ropė.
Vyriausybės darbo grupės fantazijos
Ministrų kabinetas kitaip ketina likviduoti nedarbą. Suburta darbo grupė, vadovaujama Vyriausybės kanclerio Deivido Matulionio, parengė nemažai originalių pasiūlymų. Kaip žinoma, jaunimo nedarbas siekia net 33,3 proc. (bendrasis nedarbo lygis yra 13,8 proc.), taigi pirmiausia jį reikia mažinti. Kaip? Labai paprastai: siūloma pradedantiems 18–24 metų darbuotojams mokėti minimalų 600 litų atlyginimą.
Vyriausybės kancleris D.Matulionis rimta veido išraiška šį siūlymą vadina drąsia priemone. Nesunku numanyti, kad ant tokio jauko jaunimas neužkibs. Emigruoti, tik emigruoti.
Originalių minčių kelia siūlymai leisti iki keturių dienų trumpinti darbo savaitę ir didinti galimybes įsidarbinti laikinai. Kažkur tai jau girdėjome. Tačiau tokie siūlytojai užmiršta, kad nedarbo mažinimas nėra savitikslis. Juk kalbama apie darbo vietų skaičiaus didinimą, kad augtų įnašai į šalies biudžetą. Ar sumažinę darbo dienų skaičių papildysime biudžetą? Tiesa, darbo grupė atsako į šį klausimą irgi originaliai: reikia didinti pensinį amžių. Iš pradžių iki 65, o vėliau – iki 67–70 metų. Galima numanyti, kad atsiras proto bokštų, siūlančių pensinį amžių padidinti iki 75, jeigu prireiks – ir iki 80 metų. Tik pagalvokime: kiek lėšų sutaupytume, „Sodros“ biudžetas taptų perteklinis ir galėtume pensijas didinti iki Vokietijos ar net Danijos lygio. Išgyvenusiems – rojus.
Yra ir daugiau originalių pasiūlymų. Darbo grupė juos žada parengti iki kovo vidurio.
Keramika bedarbių neišgelbėjo
Panevėžio darbo biržos specialistams šovė į galvą mintis, kad sunkmečiu ne vieną bedarbį gali išgelbėti keramika. Kaip tarė, taip padarė. Subūrė į grupę dvylika buvusių kirpėjų, siuvėjų, laborantų, statybininką montuotoją ir 24 savaites mokė keramikos paslapčių.
Įdomiausia, į grupę pateko tikra keramikė, iš šio verslo gyvenusi penkerius metus. Ir toliau būtų tuo vertusis, tačiau pernai Vyriausybė du kartus padidino mokesčius, todėl keramikei rinkoje neliko vietos. Nuostolinga. Taigi keramikė Dalia kursų rengėjams galėjo papasakoti apie tikrąją padėtį rinkoje. Galėjo, tačiau tokių konsultantų Darbo biržai nereikia. Pasak Dalios, per mėnesį jai reikėjo mokėti apie 300 litų mokesčių. Iš kur jų gauti, kai keramikos dirbinių niekas neperka? Pasvarsčiusi ji ir kreipėsi į Darbo biržą.
O čia jai pasiūlė: štai pasitobulink, renkame keramikų grupę, mokėsime 560 litų stipendiją. Taigi viskas apsivertė: dabar ne ji valstybei, o valstybė jai moka. Vyriausybė skolinasi milijardus ir moka stipendijas, pašalpas. Tai vadinama taupymu.
Ar kursų rengėjai domėjosi keramikų paklausa? Ar prognozavo jų poreikį? Baigėsi kursai ir paaiškėjo, kad tokių specialistų niekam nereikia. Taigi ir valstybės lėšos iššvaistytos. Kiek? Parengti vieną keramiką kainavo apie 3500 litų.
Darbo rinkos prognozė
2010 metų darbo rinkos prognozė atlikta remiantis darbdavių apklausos rezultatais, įvertinus darbo rinkos ir makroekonominių rodiklių tendencijas. Rengiant prognozę apklausta 4,6 tūkst. darbdavių.
Ūkio atsigavimo laukiama 2010 metų antrąją pusę, tačiau labai tikėtina, kad nedarbas Lietuvoje didės iki 2011-ųjų. Prognozuojama, kad šįmet registruotų bedarbių armija išaugs iki 360–370 tūkst. žmonių. Ar mūsų valdžia įsivaizduoja šios problemos mastą? Tai maždaug tiek, kiek Kaune yra gyventojų. Antras pagal dydį miestas galėtų būti ištrintas iš Lietuvos žemėlapio.
Darbdavių apklausos parodė, kad 2010-aisiais darbo pasiūlymų labiausiai mažės statybų sektoriaus įmonėse. Didelis darbo vietų mažėjimas numatomas valstybinėse paslaugų įmonėse. 2010 metais įgyvendinamos reformos ir pertvarkos skaudžiai palies nemažą dalį valstybinio sektoriaus darbuotojų. Beveik pusė visų darbo pasiūlymų – paslaugų sektoriaus. Apie trečdalį – pramonės sektoriaus, likę pasiūlymai bus statybos bei žemės ūkio sektoriaus.
Su darbuotojų mažinimu susidurs tiek smulkios, tiek stambios bendrovės, tačiau numatoma, kad daugiau žmonių atleis stambiosios.
Komentarai
Neišnaudoja galimybių
Vilija Blinkevičiūtė, Europos Parlamento narė:
Šios Vyriausybės vykdoma mokesčių didinimo politika tik dar labiau pagilino ekonominės krizės padarinius. Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo lėšos yra viena priemonių, galinčių padėti išsaugoti žmonių motyvaciją dirbti. ES valstybės turėtų aktyviau išnaudoti Globalizacijos fondo teikiamas galimybes. Lietuva, deja, jų neišnaudoja.
Lėšos švaistomos vėjais
Mečislovas Zasčiurinskas, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys, buvęs SADM viceministras:
Akivaizdu, kad mokymui lėšos naudojamos neefektyviai. Trūksta darbuotojų poreikio pagal specialybes prognozių. Atsižvelgiama, ko žmogus nori, tačiau juk jis nežino, ar tokios specialybės darbo rinkoje ateityje reikės. O kai nėra profesijų poreikio prognozių, tai nėra ir kvalifikuoto patarimo, kokią naują profesiją verta rinktis. Tuo turėtų užsiimti Ūkio ministerija, tačiau ji to neatlieka.
Beviltiškai atsilieka
Danas Arlauskas, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius;
Vieną bedarbį išmokyti naujos profesijos kainuoja apie 7 tūkst. litų. Daug, tačiau blogiausia, kad kursai neatitinka tikrųjų rinkos reikalavimų. Blogai ir tai, kad SADM administruojami mokymo centrai neturi konkurentų, todėl jie nelabai siekia dirbti kokybiškai, efektyviai. Kursus baigę žmonės negali įsilieti į darbo rinką. Mokymo centrų materialinė bazė prasta, o verslo reikalavimai nuolat auga. Pinigai skiriami dideli, o parengimas prastas.
Naudojama neefektyviai
Rima Baškienė, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narė;
Mano žiniomis, kitos šalys nedarbui mažinti aktyviau naudoja Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo lėšas. Reikalausime, kad SADM pateiktų konkrečius duomenis: kiek, kam ir kaip panaudotos, kaip planuojama naudoti šias lėšas. Rengiami bedarbių kursai neretai jiems reikalingi tik tam, kad gautų stipendiją. Kartais tai vienintelė nauda netekusiam darbo – gauti nors šiokią tokią paramą. Reikia konkretesnių ir ilgalaikių veiksmų.
